Tačiau ši misija – ne Holivudo filmas. Karas ir mirtis – tikri. Bombos – taip pat. Kaip nukirpti laidą, kad nepamatytų ir nieko neįtartų Tas, kuris gąsdina raudonuoju mygtuku? Maždaug tokį, tik gerokai sudėtingesnį uždavinį pusantro jau mėnesio sprendžia Vakarų šalių strategai. Tikslas – išleisti orą iš raudono baliono. Nuolatiniu, stiprėjančiu spaudimu – tuo pačiu jo nesusprogdinant anksčiau laiko.
Austrijos kanclerio vizitas į Kremlių susitikti akis į akį su Piktadariu Nr.1 buvo viena šios operacijos sudėtinių dalių. Skirtingai nei visos kitos, ji buvo matoma. Tačiau tik nedaugelio suprantama ir įvertinta. Nuo sofos karą stebintieji ir komunalinės išminties perlais viduriuojantys gudragalviai gavo dar vieną progą pratrūkti apie naivius Vakarus. Tebūnie palaiminti, kurie tiki nematę.
Na, o tiems, kurie išsaugojo kritinio mąstymo dovaną, šis vizitas suteikė peno apmąstymams. Senoji Viena visada buvo pagrindinis rusų šnipų lizdas, o neutralioji Austrija – išskirtinų santykių su Maskva palaikytoja. Ar pamenate, kaip Austrija prieš 12 metų ignoravo Lietuvos reikalavimus? Išduokite nusikaltėlį M. Golovatovą, kaltinamą Sausio 13-osisio byloje. Ne, mes grąžiname jį Rusijai. Austrai yra iškrėtę daugybę kitų panašių niekšybių. Kad tik išsaugotų gerus santykius su Kremliaus režimu.
Ir štai dabar Austrijos atstovui buvo patikėta dviguba misija: savo akimis įsitikinti V. Putino pamišimo ženklų buvimu ir asmeniškai perduoti jam tai, ko informacinio karo triukšme galbūt neišgirdo senos čekisto ausys. Kalbėtasi akis į akį, be vertėjų – valandą ir 15 minučių. Nedraugiškai. Pasakyta, kas netrukus bus. Taip pat, ko jau nerta tikėtis. Kalbėjosi ir apie jo artimuosius. O po to Viena raportavo rimtesniems partneriams apie paciento būklę bei nusiteikimą.
Ko gero, tai buvo jau paskutinis toks vizitas, po kurio įvykiai turėtų krypti labiau dinamiška trajektorija.
Šis karas gali kol kas gali būti skiriamas į du etapus: iki Bučos ir po jos. To savaitgalio, kai konflikto statistika pavirto žmogiškąja tragedija su konkrečiais aukų vardais, veidais ir klaikiomis paskutinių gyvenimo akimirkų detalėmis. Plyšiai sienoje, kurią šitiek metų nuosekliai lipdė ir glaistė Maskvos režimas, staiga ėmė plėstis, o pats mūras – eižėti. Griuvo paskutiniai sąmonės šliuzai, palaikę naivią europiečių idėją apie galimybę priversti Ukrainą susitaikyti su teritorijų, žmonių ir savigarbos praradimais, paspausti Putinui leteną ir grįžti prie busines as usual.
Virtinė oficialių vizitų į Kijevą ir žudynių vietas, vis drąsesni pažadai tiekti Kijevui viską, ko reikia karo sėkmei, sutikimas pagreitinti naftos ir dujų embargą – tik dalis to skausmingo praregėjimo. Daugelį metų papirkinėta korupciniais sandėriais, apsunkusi nuo nepakeliamo būties lengvumo ir paklydusi išsigalvotų iššūkių labirintuose Vakarų Europa pagaliau pradėjo suprasti, kad čia ne šiaip eilinis „tų laukinių Rytuose“ pasišaudymas. Pamažu, skerdynės po skerdynių, nuosekliai augant lavonų stirtoms Ukrainoje, smegenys leido susiformuoti naujo pasaulio vaizdiniui.
Jis nebuvo labai originalus, tačiau tikrai sukrečiantis. Lėtai krypuojančių klaikių būtybių armija, nusidriekusi iki balto horizonto, šturmuoja aukštą sieną. Jos gynėjai laikosi iš paskutiniųjų, tačiau mirties eskadronai vis dėlto pramuša įtvirtinimus ir plūsteli į derlingas karalystės žemes. Kraujo upėmis plaukia kūnai.
Žiema, apie kurią taip ilgai, taip nuobodžiai ir įkyriai kalbėjo Rytų kaimynai, vis dėlto atėjo. Todėl metas išsitraukti senus šarvus, nušveisti surūdijusius kalavijus ir pagaliau padidinti gynybos išlaidas. Tuojau pat!
Ponios ir ponai, turime jus nuliūdinti – gerbiamojo F. Fukuyamos 1992 metais iškilmingai paskelbta istorijos pabaiga neįvyko. Istorija nesibaigė su Sovietų imperijos žlugimu, nes karūną anuomet pačiupo mažas žiurkių valdovas, kuris nusitempė ją į savo plyšį ir ten brandino sugrįžimo planą. Rusija, kurią apsvaigę nuo savo istorinės pergalės Šaltajame kare Vakarai užvertė meile, paskolomis ir demokratijos pamokomis, visą tą laiką telkė puolimui pritaikytą kariauną, savo orkus mokė neapykantos ir į jų kaukoles pūtė miglas apie rusų tautos išskirtinumą.
Istorijos pabaiga visgi žymėjo tam tikrą galutinį tašką – tai buvo istorinius sprendimus Vakaruose gebančių priimti lyderių padermės pabaiga. Juos staiga pakeitė pilki administratoriai, trumpalaikių tikslų vykdytojai. Tie maži ir neiškalbūs, korektiški ir mandagūs politikai. Maža to, dalį jų buvo galima nesunkiai nusipirkti už rusiškas dujas ar naftą.
Vertybių neliko, tik kainos. Korupcija įsišaknijo taip giliai, kad net akivaizdžios agresijos akivaizdoje, aštuntaisiais karo prieš Ukrainą metais, demokratinės valstybės iš Kijevo atšaukė ambasadas, o sielai nuraminti parengė tiems pasmerktiesiems partizaninių ginklų siuntas bei pasiūlė jos prezidentui gėdingai sprukti iš šalies.
Visa tai, tas apolitiško pirklio požiūris niekur nedingo. Tebėra korumpuotos energetikos korporacijos, kasdien mokančios milijardus Rusijos karo mašinai. Ir vamzdis jūros dugne guli laukdamas geresnės valandos.
Advokatų kontoros, lobistai, papirkti politikai ir propagandos kanalai – šis voratinklis Vakaruose buvo austas ilgai ir kruopščiai, jis tebėra tvirtas. Tačiau jam buvo padaryta didelė žala, o kiekviena buča ir kramatorskas atveria vis didesnes skyles. Jis plyšinės, kol pavirs lipniais draiskalais. Vakarai pamažu bunda, tačiau svarbiausia – kad jų vėl neužmigdytų F. Fukuyamos ar Y. Harario stiliaus fantasmagorijos apie galutinę demokratijos ir humanizmo pergalę, amžiams įveiktą karą, marą ir badą.
Yra keletas šito karo ir pokario variantų. Atmetus Kremliaus vis pakurstomą galimybę dėl visos planetos sunaikinimą branduoliniais užtaisais, lieka du ar trys. Pirmas – V. Putinas išaugo valdžią, režimas griebiasi 1937-ųjų stiliaus valymų, grįžta Stalino laikai.
Tarptautinė izoliacija gilėja, bankrutavusi Rusija užbetonuoja perteklinės naftos ir dujų gręžinius. Deržava laikosi tik armijos ir represijų dėka, jos reikalai pasaulyje mažai kam rūpi. Viskas pamažu pūva, kol išcentrinės jėgos ją galų gale sudrasko. Baigiasi dar vienas imperijos gyvavimo etapas. Balionas subliūkšta su mažiausia įmanoma pasauliui žala, nors pati pabaiga gali būti baisi ne tik Rusijai, bet ir jos kaimynams.
Kiti variantai susiję su valdžios perėmimu. Sosto V. Putinas nebeatiduos, jis matė, kuo tai baigėsi Kazachstane. Valdžią iš dabar Rusiją valdančių korporatyvinių fašistų gali tik atimti. Labiausiai tikėtina – dar nuožmesni fašistai, kurie vis drąsiau kaltina Akelą nepagavus grobio, neužėmus Kijevo ir nenušlavus velniop visos Ukrainos. Vėlgi – suirutė, represijos, izoliacija, dezintegracija.
Trečias variantas. Po karinio sutriuškinimo Ukrainoje ir viešo pažeminimo pasikartoja 1991-ųjų istorija. V. Putinas likviduotas, jo šunauja pabėga į Šiaurės Korėją, kiti atgailauja, o zombiai, netekę kasdienės TV nuodų dozės, atsikvošėja ir puola atgailauti. Vakarai – ekstazėje. Nuostabu: taika, verslas ir tvarumas. A. Navalnas išeina į laisvę ir ant užlipęs ant tanko rėžia kalbą apie didingą rusų tautos pergalę prieš despotus.
Visai kaip kadaise N. Mandela, šis doras rusas, šis sąžinės kalinys triuškinamai laimi prezidento rinkimus. Sankcijos ištirpsta, sugrįžta „McDonald‘s“ ir IKEA. Vokiečių grupė „Scorpions“ perdainuoja hitą „Wind of Change“ ir surengia koncertą Lužnikų stadione. Drakonas mirė! Tegyvuoja drakonas.
Rusija kantriai moka reparacijas Ukrainai. Sunku, bet sienos atviros, visi daro biznį. Ištekliai planetoje toliau brangsta, pinigai sugrįžta į Rusiją. Gyvenimas gerėja, o užgniaužtos ambicijos bunda. Po dešimtmečio ar kiek vėliau Rusija atsitokėja supratusi, kad vėl buvo apgauti. Jos istorinis išskirtinumas – pamintas, o Ukraina vis dar gyvena geriau, nei kovotojų su globaliu fašizmu tauta. Kažkas ant sienų naktimis ima piešti raidę Z.
