Tik patvirtino mūsų įspėjimus, kad Rusija nėra teisės viršenybės valstybė, kad tarptautiniai įsipareigojimai ir susitarimai yra gerbiami tik tuomet, kai tai atitinka Rusijos interesus. Kad vadinamosios „artimojo užsienio“ valstybės iš po-Sovietinės eros traktuojamos kaip Rusijos „vidinis kiemas“, nacionalinių interesų zona. Pasaulis privalo į tai atsižvelgti, nes jei taip nedarys, jis neva tiesiog negerbia Rusijos.
Jei kas nors dabar labai nustebęs dėl to, kad Rusija neigia Ukrainos tautą, valstybę, taip pat norėčiau kai ką priminti.
2008 metais NATO Viršūnių susitikime Bukarešte, NATO ir Rusijos Tarybos posėdyje prezidentas Putinas priekaištavo NATO šalių lyderiams: „Su kuo jūs bendradarbiaujate? Su šalimi, kuri neegzistuoja, yra tik dirbtinis darinys?“ Tuomet visų Aljanso vadovų vardu jam mėgino atsikirsti tuometinis Danijos Ministras Pirmininkas, būsimas NATO Generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussen: „Ponas prezidente, mes paprastai tokiu tonu nekalbame apie savo partnerius“. Po to kuluaruose dar daugelis traukė pečiais ir stebėjosi, kodėl Putinas taip pasakė. Ir vėlgi mūsų mažuma tuomet mėginome įtikinti, kad taip pasakė todėl, kad taip galvoja.
Mažai kas tikėjo, bet jau tuomet vyko testavimas. Testavimas, kaip toli ir kiek giliai galima eiti nesulaukiant atsako.
Per tą susitikimą įvyko dar vienas susikirtimas – suteikti ar nesuteikti NATO Narystės veiksmų planą (NVP) Sakartveliui ir Ukrainai. Kai kurie Aljanso senbuviai kategoriškai tam prieštaravo teikdami, kad tai išprovokuos Rusiją. Vėlgi mūsų mažuma tuomet mėginome įrodinėti, kad Rusiją išprovokuosim, jei NVP nebus suteiktas. Tai lyg bus signalas, kad nesame pasiruošę ištiesti savo partneriams rankos, kad leidžiame ten šeimininkauti Rusijai.
Kaip žinia, netrukus po šio Samito prasidėjo karas Pietų Kaukaze ir Rusija okupavo 20 % Sakartvelo teritorijos. Vakarų reakcija buvo aštri, principinga, bet labai greitai išblėso, užgeso, nes raginimai būti pragmatiškiems, realistiškiems pasirodė stipresni. Tad jau po kelių mėnesių grįžome į įprasto bendradarbiavimo ritmą, pritaikę apgailėtiną formulę „sutariam nesutarti“. Tada krito Sakartvelas, ne Ukraina, bet mes įspėjome, kad taip bus sukurtas nebaudžiamumo precedentas ir Rusija ties tuo tikrai nesustos. Pamenu, tuo metu kaip grėsmę minėjau Padniestrę, tą patį Krymą, nors tuomet tai ir atrodė sunkiai tikėtina. Mūsų bičiulis, didelis Baltijos šalių narystės NATO rėmėjas Ronald Asmus parašė knygą „Nedidelis karas, kuris sukrėtė pasaulį: Sakartvelas, Rusija ir Vakarų ateitis“. Gaila, bet tai tik šiek tiek supurtė pasaulį, bet jo nepažadino.
Agresorius išmoko pamokas. Suprato, kad okupacijos kaina yra priimtina, pakenčiama. Vakarai pamokos neišmoko.
Krymo aneksija 2014 metais jau pritraukė daugiau dėmesio, daugiau sankcijų, užšaldė bendradarbiavimą, bet Rusija viso to nelaikė stipriais ar pakankamais argumentais tam, kad peržiūrėtų savo politiką. Karo mašina jau buvo įsivažiavus ir ją sustabdyti buvo labai sunku.
Net ir tai, kad Rusija akivaizdžiai rengėsi didelei karinei invazijai į Ukrainą, jau neapsiribodama savo kišimusi Donbase, neįtikino mūsų kolegų imtis ryžtingų veiksmų. Buvo nuolat kartojama: „jei prasidės invazija, sankcijos bus triuškinančios“. Tuomet atsargiai priminėme, kad karas vyksta jau aštuonerius metus ir kad Rusijos kariuomenė jau seniai veikia Ukrainos teritorijoje, nors tai ir neigia. Dar sakėme, jei invazija neišvengiama, tai sankcijų, prevencinių priemonių reikia dabar, o ne tada, kai sugriaus šalį ir žus daugybė žmonių.
Net ir prasidėjus invazijai ne visi mūsų sąjungininkai iš karto suprato, kad reikia maksimaliai padėti Ukrainai ginklais, kad galėtų gintis nuo agresoriaus pati, nes mes neturime politinės valios tiesiogiai veltis į karinį konfliktą.
Daug kam atrodė, kad padėdami ginklais Ukrainai tik prailginsime konfliktą, žus dar daugiau žmonių, o Rusija vis tiek laimės.
Matome, kad Ukraina moka priešintis ir „trijų dienų“ suplanuotas „blitzkrieg“ gerokai užtruko. Dar matome, kad Ukraina kovoja už mus ir būtent ji bent kol kas laimi Rusijos karą prieš NATO. Paradoksalu, bet pačioje NATO jai vietos niekas neskuba garantuoti.
Pats faktas, kad viduryje Europos vyksta brutalus civilių, moterų, vaikų žudymas ir tarptautinės organizacijos niekaip negali įsikišti, rodo tų organizacijų bejėgiškumą ir palieka neatsakytą vieną svarbiausių moralinių klausimų, ar ukrainiečių gyvybės kainuoja mažiau už kitų europiečių gyvybes vien todėl, kad jų šiuo metu Ukraina nėra NATO ir ES nare.
Kyla ir daugiau klausimų. Ar turime patikimą, veikiančią, teisinę konfliktų ir karų sureguliavimo sistemą pasaulyje? Atsakymas – neturime. Kai po Antrojo pasaulinio karo šalys kūrė Jungtinių tautų Chartiją, niekam net į galvą neatėjo, kad viena iš fašizmo nugalėtojų, viena iš nuolatinių saugumo tarybos narių – Rusija – pati taps agresore ir okupante. Pati pačiu grubiausiu būdu pažeidinės elementarias žmogaus teises, piktnaudžiaus savo veto teise Saugumo Taryboje. Dabar JT Saugumo Taryba ne tik kad niekuo negali paveikti konflikto, bet netgi negali priimti tinkamų rezoliucijų, įpareigojančių bent teikti minimalią humanitarinę apsaugą konflikto aukoms.
Lygiai tas pats buvo 1995 metais po skerdynių Srebrenicoje. Dar ir šiandieną tai prisimename, kaip JT ir visos tarptautinės bendruomenės gėda. Po ilgų dvejonių 1999 metais NATO nusprendė įsikišti ir sustabdyti Miloševičiaus vykdomą Kosovo albanų genocidą, bet JTST mandato, įpareigojančio veikti, taip ir nesulaukė.
JT gali tik „pamatuoti temperatūrą“ priimdama JT Generalinės asamblėjos rezoliucijas, bet padėti ligoniui negali niekuo. Jei po šito karo šalys nesugebės iš esmės peržiūrėti JT Chartijos, pasitikėjimas teisingumu pasaulyje dar labiau išblės.
Lygiai taip, kaip blėsta tikėjimas vertybėmis, kurių demokratija nesugeba apginti. Rusija, Baltarusija iš autokratinių rėžimų pavirto totalitariniais, bet veikdami tarptautinėje arenoje išnaudoja demokratijos silpnąsias puses, teisines spragas, netgi sukurtus mechanizmus.
Savo propagandos priemones registruoja Europos sąjungoje, kad galėtų užtikrinti efektyvesnę sklaidą. Politinius oponentus persekioja Europol ir Interpol sistemų pagalba. Naudoja lyg ir tą patį žodyną, bet su visiškai skirtingu turiniu. Mes žaidžiame tą patį žaidimą, tarkime, futbolą, bet jie žaidžia pagal regbio taisykles.
Taikos palaikymas Rusijai neturi nieko bendro su taika, verčiau tai karinis įsikišimas tam, kad nuslopintų netinkamą santvarką ar lyderius. Derybos reiškia ne ką kitą, o šantažą. Dažniausiai naudojamos kaip dūmų uždanga tam, kad laimėtų laiko, surastų naujas sritis politiniam ir kariniam spaudimui, sudarant įprasto diplomatinio proceso įspūdį. Ganėtinai ciniškai atrodo pastangos pagrįsti agresyvius veiksmus kilniais siekiais.
Rusija kalba apie Ukrainos „denacifikaciją“, nors pati naudoja visus nacių metodus ir išskirtinės savo tautos viršenybės ideologiją, netgi neigdama ukrainiečių teisę egzistuoti savarankiškai.
Karo metu visuomet pasitaiko civilių aukų. Bet retas netgi agresorius sąmoningai taikosi ir žudo civilius. Vėlgi makabriškai skamba, kai žudydami vaikus, prievartaudami ir žudydami moteris Rusijos kariai juos saugoja nuo genocido.
W. Churchill 1945 metais pranašiškai teigė: „Ateities fašistai save vadins antifašistais“.
Taip kad, jei Putiną ir pavyks pristabdyti, negalime turėti iliuzijų. Kol jis yra valdžioje, jis neatsisakys savo mistinių geopolitinių ambicijų. Negali būti jokios tolerancijos ar iliuzijų dėl santykių su šio lyderio valdoma Rusija. Negalima tikėti nei vienu žodžiu, o patiems, nors ir pavėluotai, būtina išmokti neišmoktas pamokas. Kiekvienas tvarumo testas yra išbandymas. Arba mūsų demokratijos pamatas išlaikys smūgius ir sutvirtės, arba tiesiog subyrės.