Joje daugiausia dėmesio skiriama A. Hitlerio suplanuotai puolamajai operacijai „Citadelė“, kuri pradėta 1943 m. liepos 5 d. išsirutuliojo į didžiausias istorijoje tankų kautynes prie Kursko. Šiose kautynėse sovietai naudojo įprastą taktiką: nugalėti bet kokia kaina, užverčiant priešą tūkstančiais lavonų, jie metė į mūšį daugybę naujos technikos.
Tankų kautynėse prie Prochorovkos sovietų generolo Pavelo Rotmistrovo pajėgos buvo beveik sutriuškintos kur kas mažesnių, bet gerokai profesionaliau veikiančių vokiečių pajėgų. Tačiau taktinių pergalių, kovojant prieš beveik neišsemiamus sovietų rezervus, nepakako, todėl bendroji strateginė iniciatyva Rytų fronte pamažu pakrypo Raudonosios armijos naudai. Knygoje taip pat nušviečiama visa virtinė mažesnio masto kautynių, iliustruojančių nesikeičiančius sovietų, o dabar ir rusų kariuomenės metodus: kariavimą „mėsa“, savo kareivių gyvybių visišką nuvertinimą, profesionalumo stygių.
Ši knyga, pagrįsta karo dalyvių prisiminimais ir dokumentine medžiaga, neabejotinai patrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės ir karinės vadovybės sprendimai.
Nors kadaise SS oberšturmbanfiurerio laipsnį turėjęs knygos autorius dirbo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės vykdė propagandinį darbą, pokariu jo knygos sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir kitose šalyse kaip gana tikroviškai atspindinčios vieną baisiausių XX a. tragedijų.
Pirmoji lietuviškai išleista P. Carello knyga – „Hitlerio karas Rytuose. I dalis. Barbarosa“, antroji – „Hitlerio karas Rytuose. II dalis. Nuo Maskvos iki Stalingrado“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Tarp Kumos ir jos rytinio intako Zolkos, sraunios ir ledinės kalnų upės, rusai puolė Soldato-Aleksandrovskoję iš Georgijevsko. Tarp Letrovskio kaimo ir Kumos upės leitenantas Piedmontas su šturmo pabūklų diviziono 2-ąja kuopa ir vienu 117-ojo artilerijos pulko daliniu iškasė tranšėją tiesiai per patį klastingos pelkės vidurį, kertančią vienintelį kelią, vedantį į Soldato-Aleksandrovskoję. Kaip tik šiuo keliu rusai ketino pasiekti tiltą.
Tai, kas nutiko toliau, vaizdingai aprašo pats leitenantas Piedmontas. Jo dalinys buvo išsidėstęs kalvotoje vietovėje ir matymo laukas nesiekė nė trijų šimtų metrų. Prieš pat sutemstant sargybinis pranešė, kad artinasi priešo kavalerija – atakuoja keli šimtai raitininkų.
Piedmontas išdėstė du kulkosvaidžius ugnies pozicijose palei nuošaliai stovintį namą ir įsakė prieštankinių pabūklų skyriams pasiruošti kovai. Jis jau ketino pasiųsti į priekį žvalgybos grupes, bet rusai buvo visai čia pat. Veik vieno eskadrono pajėgomis jie šuoliavo plačiu frontu – šimtas penkiasdešimt raitininkų, be perstojo šaudančių iš automatų.
Bet dabar staiga prabilo abu vokiečių kulkosvaidžiai. Du artilerijos pabūklai, kurių skyriams vadovavo Hainas ir Klabusas, pradėjo šaudyti į šią kavalkadą skeveldriniais ardomaisiais sviediniais. Pirmoji pabūklų papliūpa išmušė iš balno daugiau nei pusę raitininkų; aplinkui ėmė blaškytis lyg paklaikę arkliai. Likusieji puolė į dešinę ir į kairę. Piedmonto vyrai jau buvo bepradedą džiūgauti, bet pasirodė antroji puolančiųjų banga. Gerokai didesnė nei pirmoji.
Ugnis! Rusų pistoletų-kulkosvaidžių kulkos tarškėjo į prieštankinio pabūklo apsauginį skydą. Vienas vokiečių kulkosvaidis nutilo. Sovietų ataka buvo numalšinta likus maždaug penkiasdešimčiai metrų iki Piedmonto ginamo ruožo.
Prasidėjo trečioji ataka. Buvo likęs tik vienas kulkosvaidis. Prieštankinių pabūklų skyriai pabaigė šaudmenis. Šaudydami iš automatų ir šaukdami „ura!“ rusai vėl metėsi pirmyn. Daugelis jų krito pakirsti vokiečių ugnies. Tačiau trisdešimt ar keturiasdešimt raitininkų nušuoliavo iki Piedmonto pozicijų. Jie pasiekė ir pabūklų apkasus už jų. Tačiau raitininkų buvo per mažai. Juos vieną po kito skynė kulkos arba jie tiesiog įklimpdavo neišbrendamoje pelkėje. Jų likučiai pasuko į rytus, atgal prie Zolkos upės, ir nusikapstė per vandenį į rytinį krantą.
Vokiečių laimei, ketvirtosios atakos nebuvo. Taip jie išvengė didelio pavojaus. Piedmontas buvo išeikvojęs veik visus šaudmenis. Kelias per pelkę buvo užkimštas apleistų transporto priemonių, kurių vairuotojai ieškojo priedangos visų pirma sau. Kelią pavyko atlaisvinti tik po vidurnakčio.
Savo pranešime leitenantas Piedmontas dalykiškai konstatuoja faktus: „Ši kavalerijos ataka mums visiems paliko keistą įspūdį. Visų pirma iš pradžių į ją rimtai nežiūrėjome; viskas labai panėšėjo į kažkokį keistą pokštą. Tačiau netrukus mus nemaloniai nustebino tai, kaip ji paveikė mūsų kovos dvasią. Greitai viena įkandin kitos besiritančios atakos bangos gerokai sumažino mūsų kareivių savikliovą, o rusų begalinė narsa tiesiog kėlė šiurpą. Tik pabūklų apsauginiai skydai gelbėjo mus nuo kulkų, paleistų iš rusų pistoletų-kulkosvaidžių, iš kurių šaudė visu greičiu šuoliuojantys raitininkai. Vėliau, kai mūsų kareiviai kėlėsi į kitas pozicijas, daugeliui vis dar drebėjo keliai. Ant žemės liko gulėti per du šimtus nukautų ir sužeistų rusų. Mūsų nuostoliai – du lengvai sužeisti kareiviai.“
Tuo metu kitoje Zolkos pusėje majoras Musculusas su 1-ąja kuopa stengėsi išlaikyti Michailovskio kaimą smarkiai spaudžiamas rusų, kurie veržėsi prie upės iš rytų.
111-osios pėstininkų divizijos kovinė grupė papuolė į apsuptį. Stojusi į nuožmias durtynes, ji išsiveržė iš apsupties žiedo ir lediniu vandeniu perplaukė į kitą sraunios upės krantą. Nemokančius plaukti draugus kareiviai perdavinėjo vienas kitam iš rankų į rankas.
Žingsnis po žingsnio prieštankinių dalinių kareiviai traukėsi į Soldato-Aleksandrovskoję prie tiltų per Kumą. Sovietų kulkosvaidininkų būriai, kurie jau buvo prasiskverbę į kaimą, vėl buvo iš jo išvaryti pasitelkus rankines granatas ir automatus.
Taip Musculuso pėstininkai laimėjo dvi dienas 111-osios pėstininkų ir 3-iosios tankų divizijų pulkams.
Padėtis buvo labai įtempta ir kaimyninėje 50-ojoje pėstininkų divizijoje. Generolas Friedrichas Schmidtas susidūrė su itin galinga tankų ataka. Per masinį sovietų tankų brigados puolimą jo 122-asis motorizuotasis pėstininkų pulkas prarado visą 3-iąjį batalioną.
Frontas sverdėjo. Tarp 50-osios pėstininkų divizijos ir 111-osios pėstininkų divizijos prasivėrė trijų kilometrų pločio spraga. O jeigu rusai smogs dabar? Ir jie tikrai smogė.
Tačiau Schmidtas metė į pavojingą spragą 150-ąjį artilerijos pulką. Kartu su šturmo pabūklais iš 13-osios tankų divizijos jie susidorojo su puolančiais priešo tankais dar iki tol, kol šie pasiekė jų ginamą ruožą. Priešo pėstininkai patyrė didelių nuostolių dėl vokiečių kulkosvaidžių ugnies. Sovietų pulkas traukėsi.
