O greičiausiai diskusijos dėl atskirų aspektų tęsis ir kitąmet Vilniuje, Aljanso viršūnių susitikime, kuriam, kaip ne sykį rašiau, mūsų politikai privalo pasiruošti iš anksto. Bet kuriuo atveju šalis samito šeimininkė turi daugiau galimybių veikti, formuoti darbotvarkę, todėl partijų susitarimas dėl gynybos ir užsienio politikos būtinas jau dabar, kad neskleistume politinės kakofonijos NATO lyderių susitikimo metu.

Aljanso plėtra ir karinis jo sunkiau apginamų flangų sustiprinimas yra labiausiai tikėtinos, jau dabar besiformuojančios kryptys. Pagrindinės kandidatės prisijungti prie NATO ir greitai yra Švedija bei Suomija. Vadinamam Briuselio megasamite, kuris įvyko prieš prieš savaitę, tai buvo svarstoma itin aktyviai, įvairiuose lygiuose.

Matant Ukrainos karo pasekmes, neprognozuojamą Rusijos elgesį, dramatiškai auga ir švedų bei suomių visuomenės parama narystei NATO, kuri lig šiol nebuvo pakankama, kad šių šalių politikai ryžtųsi tokiems radikaliems, jų požiūriu, sprendimams.

Pačios Švedijos ir Suomijos vyriausybės, politinės partijos taip pat šiuo metu galimos narystės klausimą svarsto. Matant Ukrainos karo pasekmes, neprognozuojamą Rusijos elgesį, dramatiškai auga ir švedų bei suomių visuomenės parama narystei NATO, kuri lig šiol nebuvo pakankama, kad šių šalių politikai ryžtųsi tokiems radikaliems, jų požiūriu, sprendimams.

Neutralumo tradicija, kaip žinome, susiklostė dėl įvairių prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu buvusių aplinkybių. Atitinkamai ir tam tikros bendradarbiavimo su Rusija tradicijos, kurias įveikti politikams paprastai nėra lengva, ir ne tik, kaip matome Švedijoje ir Suomijoje. Šių šalių dešinieji visuomet buvo labiau proatlantiški, kairieji daugiau už neutralumą, turėjo iliuzijų dėl Rusijos, nors dabar jų pozicijos sparčiai artėja. Įdomu tai, jog šiuo metu ir Švedijai, ir Suomijai vadovauja socialdemokratų vyriausybės.

Nepaisant neutralumo politikos, tiek Švedijoje, tiek Suomijoje visuomet vyko diskusijos dėl galimos narystės NATO. Jie niekuomet šios galimybės neatmetė. Rinkimų ir tarprinkiminiu laikotarpiu šių šalių politikai, ekspertai, žurnalistai tokias galimybes nuolat svarstė, o ypač 2000 m. pradžioje, Aljansui ketinant plėstis į Rytus. Šių eilučių autoriui ne sykį tokiose diskusijose teko dalyvauti.

Jose būdavo aptariami patys įvairiausi scenarijai, o Suomija jau turėjo istorinę 1939-1940 metų karo su Rusija patirtį, kurio nemažai bruožų, beje, labai panašūs ir į dabartinę agresiją prieš Ukrainą.

Net tuometinės Stalino Rusijos argumentai, kodėl reikia užpulti Suomiją, „nustumti“ sieną nuo Leningrado, esą tai „pavojinga Rusijai“, o ir per didelis pasitikėjimas savimi, jog karas, turint galvoje didžiulę Sovietų Sąjungos technikos ir kareivių skaičiaus persvarą prieš suomius, bus greitai užbaigtas jų pergale ir pan. Kaip ir dabar, taip ir tuomet diktatoriai neįvertino (ir nevertino) tautų ryžto kovoti už savo laisvę.

Kodėl Suomijos ir Švedijos, kurios ir šiaip aktyviai bendradarbiauja su Aljansu ne tik politiškai, turi partnerystės sutartis, kartu vykdė ne vieną taikos palaikymo misiją, taip pat ir su Lietuvos kariais, yra artimos savo vertybių sistema, bet ir savo kariuomenės struktūra, ir formali narystė būtų labai svarbi? Visų pirma todėl, jog NATO nedviprasmiškai atsakytų Rusijai, jog ji neturi jokio balso dėl Aljanso plėtros, o juolab moralinės teisės (jei šiandien apie jų moralę apskritai galima kalbėti) šiuo klausimu.

Antra, nėra abejonių, jog Švedijos ir Suomijos įstojimas sustiprintų ir patį Aljansą kariniu požiūriu, o ypač šiaurės rytų flangą. Tam pritaria ir politologas Linas Kojala

Antra, nėra abejonių, jog Švedijos ir Suomijos įstojimas sustiprintų ir patį Aljansą kariniu požiūriu, o ypač šiaurės rytų flangą. Tam pritaria ir politologas Linas Kojala: „Suomijos ir Švedijos narystė NATO ypatingai sustiprintų Baltijos jūros regioną“. Jis vaizdingai pavadino tai „Šiaurės tvirtove“, nes, kaip žinia, Danija bei Norvegija jau Aljanse, kaip ir vėliau prisijungusios Lenkija bei Baltijos valstybės.

Beveik visa Baltijos jūra būtų apsupta Aljanso narių, o tai labai svarbu ypač mums, Lietuvai, dar ir turinčiai tiesioginę 255 km sieną su Kaliningrado anklavu bei kartu su Europos Sąjunga įsipareigojusi tranzitui. Iš kitos pusės, abiejų šių šalių, Suomijos ir Švedijos, saugumas, įstojus į Aljansą, taip pat būtų sutvirtintas NATO gynybos planais, galimu greitu ir sutelktu tarpusavio „Šiaurės tvirtovės“ bendradarbiavimu esant grėsmei.

Trečia, tai galutinai sugriautų įsigalėjusį mitą, net ne mitą, o susiformavusį naivoką vakariečių požiūrį, jog ekonominis bendradarbiavimas, prekyba su Rusija gali ją demokratizuoti, sustabdyti ją nuo agresijų, imperinių užmačių ir pan. Paaiškėjo, kad priešingai – Rusija ekonominio bendradarbiavimo su Vakarais pelną, technologinius pasiekimus panaudojo ne savo žmonių gerovei, ne demokratijai, o diktatūros įtvirtinimui, karinių pajėgų stiprinimui, priešiškai propagandai, ardomajai veiklai ES ir NATO šalyse. Kaip dabar liūdnai juokaujama Odesoj „ačiū Dievui, kad karinės reformos trilijoną rusai išvogė lig tol“.

Ne paslaptis, jog Švedijos ir Suomijos prisijungimu prie NATO labiausiai suinteresuotos Baltijos valstybės bei Lenkija. Pagaliau tai būtų naudinga ateityje ir Ukrainai, net jei ji taikos derybose prisiimtų kokį nors neutralumo statusą su Vakarų valstybių saugumo garantijomis. Kremlius, suprantama, Švedijos ir Suomijos įstojimui į Aljansą įvairiausiais būdais priešinsis, mėgins paveikti šių šalių politikus, ką jau šiuo metu ir daro.

Dar vienas ypač svarbus būsimos besiformuojančios saugumo architektūros bruožas – NATO rytinio flango esminis sustiprinimas. Pritarčiau signatarui Albinui Januškai, kad turime siekti, jog NATO mus laikytų priešakinės gynybos regionu. Sprendimas dėl rotacinių pajėgų rytiniame NATO flange turėtų būti priimtas jau Madride, o tai reikštų, jog mes turėsime ne tik gana dideles sąjungininkų pajėgas, bet ir atitinkamą karinę techniką pastoviai, reikalingą duoti tinkamą atsaką agresoriui. O tai jau visiškai kita saugumo kokybė.

Šiuo metu Aljansui itin būtina vienybė, kurią daugeliu atvejų ir matome. Tačiau Lietuvoje kažkodėl pasidarė madinga keiksnoti ir kritikuoti Vakarus, o ypač Vokietiją. Kritika demokratinėse valstybėse reikalinga ir būtina. Tačiau negalvoju, kad kritikuoti šiuo metu savo artimiausius sąjungininkus yra pati aktualiausia tema. O juolab kritikuoti nepagrįstai, atsiribojus nuo istorinio konteksto, kurti naujus mitus apie tai, kad esą jei Vokietija ir Prancūzija nebūtų užblokavusios Ukrainos narystės NATO, šiandien ten nebūtų karo.

Proatlantiškas prezidentas Viktoras Juščenka tais metais neturėjo jokio bent kiek rimtesnio dialogo tuo klausimu su premjero Viktoro Janukovičiaus Vyriausybe, o Aukščiausioje Radoje frakcijos tai jungėsi, tai byrėjo, jokio aiškumo, stabilumo nebuvo, prezidentas buvo tiesiog priverstas parlamentą paleisti ir surengti priešlaikinius rinkimus.

Tereikia nors šiek tiek prisiminti to meto Ukrainos vidaus politinę situaciją, kad suprastume, kodėl kai kurios šalys Ukrainos naryste ir net jų politine valia prisijungti prie Aljanso abejojo. Proatlantiškas prezidentas Viktoras Juščenka tais metais neturėjo jokio bent kiek rimtesnio dialogo tuo klausimu su premjero Viktoro Janukovičiaus Vyriausybe, o Aukščiausioje Radoje frakcijos tai jungėsi, tai byrėjo, jokio aiškumo, stabilumo nebuvo, prezidentas buvo tiesiog priverstas parlamentą paleisti ir surengti priešlaikinius rinkimus. Tuomet populiari opozicijos lyderė Julija Timošenko taip pat aiškios paramos šalies narystei NATO nedemonstravo, partijų susitarimo nepasirašė, nes daugiausia balsų rinkdavo būtent Rytų Ukrainoje.

Lietuvos politikų pastangos įtikinti Ukrainos politines partijas sutarti dėl narystės NATO ir ES bus sėkmingos, tačiau tik po dešimtmečio. Jau nekalbant apie tuometinės Ukrainos karinių pajėgų būklę bei situaciją, kurią, būdamas Krašto apsaugos ministru, mačiau savo akimis ir ne sykį Ukrainoje, nors jau tuomet stengėmės bendradarbiauti, perduoti savo naujos Aljanso narės patirtį. Ukrainos pajėgos buvo dar tik pakeliui į reikalingas narystei reformas, apie jų atitikimą NATO standartams negalėjo būti nė kalbos. Tai visiškai nelygintina su Suomija ar Švedija, kurių prisijungimas prie Aljanso tėra politinis formalumas.

Tačiau per pastaruosius kelioliką metų ukrainiečiai su Aljanso šalių pagalba ne tik aiškiai suformulavo savo politinę valią, įtvirtino Konstitucijoje, bet ir padarė milžinišką karinių pajėgų pažangą, kuri tikrinama šiuo metu, deja, karo lauke.

Todėl praeities situacijos Ukrainoje ekstrapoliavimas į šiandieną yra niekuo nepagrįstas, o tik sukeliantis nereikalingus ginčus. Tik stiprus ir susitelkęs, politinę valią ryžtingai demonstruojantis Aljansas yra pajėgus duoti atkirtį agresoriui, padėti didvyriškai Ukrainos tautai bei sukurti naują, tvarią Europos saugumo architektūrą, kas, beje, tarpusavyje yra labai susiję.