Vakarų fronte tai būtų didesnis triumfas nei paskutinis Mariupolio šturmas. Tai būtų kažkas tokio, kas Putinui suteiktų optimizmo, tikėjimo pergale prieš supuvusius Vakarus. Trokštama, galinga, gaivi dopingo dozė. Jis laukia jos labiau už ortodoksų Kristaus prisikėlimą. Dvaro popui Kirilui liepia melstis, melstis ir dar kartą melstis už prancūzus. Už tai, kad jie sekmadienį pasakytų: „Au revoir, Macron!“
Mes čia visi stipriai analizuojame fronto Ukrainoje žemėlapius, nelabai kreipdami dėmesį į tai, kas dedasi ten – Ukrainos karo Vakarų fronte. Ten, kur nešvilpia raketos, nebent sklinda nesutarimai ir erzelis dėl dujų, dėl anglies, dėl ginklų. Po sekmadienio viskas galėtų esmingai pasikeisti.
Mes čia visi nepavargdami keikėme Emmanuelį Macroną. Apie ką jis ten plepa telefonu ištisas valandas su Mordoro viršininku? Apie rusų kultūrą ir Dostojevskį? Apie slaptus mistralius? Mes čia visi raginome vieni kitus boikotuoti Reimso šampaną, „Chanel“ rankines, Bretanės austres. Nes makroninė Prancūzija esą kone išvien su putininiu terorizmu.
Kantrybės! Palaukime sekmadienio. O tada jau galėsime viešai instagrame pjaustyti „Chanel“ rankines, panašiai kaip tos smarkiai išsidažiusios rusų influencerės Tik Tok tinkle protestuoja prieš pasaulį apėmusią rusofobiją.
Ten, Maskvoje, lavrovai ir peskovai jau derina prezidentinės sveikinimo telegramos tekstą, skirtą madamme Marine.
Nuversti Macroną, pasodinti Paryžiaus Palais de l'Élysée ponią Marine Le Pen svajoja Europos patriotinių populistų flangas: Putinas ir jo ideologiniai tovariščiai Vengrijoje, Serbijoje, Vokietijoje, Italijoje. Viktoro autokratinio guliašo smarvė nervina Zelenskį, periodiškai nudžiugina Lavrovą, bet tai labiau panašu į įkyrų uodo zyzimą svetainėje. Orbanizuota Prancūzija būtų kitas reikalas! Antroji ES ekonomika, į kurią nuolat ir neramiai žvalgosi pirmoji – Vokietija ir visos, likusios putinizmo simpatikų rankose? Tai būtų esminis persilaužimas Vakarų fronte.
Kas nutiktų, jeigu nugalėtų madamme? Nieko labai baisaus, išskyrus tai, kad Prancūziją valdytų prezidentė su neišmokėta skola Rusijai. Le Pen partija „Rassemblement National“ (Nacionalinė Santalka) Maskvos FSB saugumiečių valdomai firmelei „Aviazapchast“ turi grąžinti beveik 9 milijonų eurų paskolą. Grąžinimo terminas pratęstas iki 2028 metų, tad penkiems metams renkamas aukščiausias Prancūzijos pareigūnas visą savo kadenciją būtų priklausomas nuo Rusijos karo pramonės. Ir tai dar ne viskas. Dar 10 milijonų prancūzų populistė turės grąžinti vengrų populistams.
Kas atsitiktų, jeigu Marine sutvarkytų Emmanuelį? Nieko baisaus, bet tada galingiausia Europos karinė valstybė liautųsi vadinusi Putiną karo nusikaltėliu. Nes praėjus beveik mėnesiui nuo karo Ukrainoje pradžios, kovo pabaigoje, Le Pen kalbėjo taip: „Putinas – karo nusikaltėlis? Aš šio termino nevartosiu. Nes derybose dėl taikos negalima įžeidinėti derybų dalyvių“.
Kas atsitiktų, jeigu Macroną sutvarkytų ne Le Pen, o jos buvęs bendražygis, populiarusis Eric Zemmour? Nieko ypatingo, išskyrus tai, kad ponas Eric ne vieną kartą viešino savo asmeninį susižavėjimą Putinu, linkėjo Prancūzijai kažko panašaus į Putiną, nes tik tokios stiprios asmenybės pajėgios apginti tradicinių vertybių triadą „Dievas – Tėvynė – šeima“.
Arba toks klausimas: kaip atrodytų Europos Sąjunga ir kaip jai sektųsi derinti sankcijas Maskvai, jeigu Prancūziją valdytų populiarus grynakraujis leftistas Jean Luc Mélenchon? Šitas veikėjas, partijos „Maištaujanti Prancūzija“ lyderis, vos prieš keletą savaičių siūlė prancūzams trauktis iš NATO. Bet visiškai rimtai.
Prieš pat rinkimus abu – radikalus dešinysis ir radikalus kairysis – plauna putinizmu apdergtus kostiumus. Marine valo garsųjį rinkimų kampanijos kostiumėlį. Zemmour ir Mélenchon panašiai šneka: esą Putinas gal ir kaltas, bet kalti ir Vakarai, kaltas NATO, nes plėtėsi į Rytus. Le Pen verksmingai išrečitavo „mea culpa“, atsiprašė elektorato, esą ji iki galo nesuprato savo rinkimų kampanijų sponsoriaus Vladimiro esmės. Paryžiaus dienraščio „Libération“ duomenimis, madamme paliepė skubiai sudeginti 1,2 milijono rinkiminės agitacijos bukletų. Ten toks vaizdelis: juodu elegantišku kostiumėliu „tailleur“ vilkinti Prancūzijos blondinė savo rankoje pagarbiai laiko Putino ranką. Putinas nuotraukoje šypsosi.
O ką prezidentas Emmanuelis?
Emmanuelis užsišnekėjo telefonu. Pražiopsojo rinkimų kampaniją, nes tikėjosi ją laimėti pasitelkęs „effet drapeau“ – vėliavos efekto strategiją. Ji turėjo atrodyti taip: „Matote, aš, tautos ir Vakarų pasaulio lyderis, iškeliu asmeninio autoriteto vėliavą, aš tiesiogiai bendrauju su Maskvos autokratu, aš jį įtikinsiu nutraukti karą, aš viską sutvarkysiu, ir jūs pamatysite, koks aš esu įtakingas“.
Bendrauti – taip, jis bendravo. Labai nemažai bendravo. Bet nieko nesutvarkė. Ir visi tai pamatė. Tiek Paryžiaus intelektualusis nuosaikiųjų elektoratas, vidurinioji miestiečių ir tarnautojų klasė. Tiek nepatikli smulkiųjų verslininkų, periferijos ūkininkų, „geltonųjų liemenių“ ir kitos socialinio įniršio grupės. Ta vidinių regionų Prancūzija, kuriai niekada netiko ir nepatiko Macrono elitiškumo poza.
Marine Le Pen po Bučios žudynių pasitvarkė, padailino rinkiminį makiažą, pasakė, kad atsiriboja. Bet ši stipri politikė buvo ir lieka aršaus populizmo, deklaratyvios ksenofobijos, antisemitizmo, prancūziškojo orbanizmo fronto pirmoje linijoje. Madamme kalbėjo ir toliau kalba „Au nom du people“, tautos vardu.
Putinas veltui pinigų neskolina. Už juos tenka atidirbti. Ir Marine nuoširdžiai atidirbdavo: pirmojoje prezidento rinkimų kampanijoje ji meldė Europos Sąjungos galo. Siūlė naują galios ašį: Paryžius – Berlynas – Maskva. Po Krymo aneksijos 2014 metais ji pasivadino „ta Prancūzijos vienintele, kuri gina Rusiją“. Jos eurodeputatai Strasbūre nuosekliai balsuoja prieš bet kokią Maskvai kenksmingą nutartį.
Ar madamme pasikeitė? Pamatysime. Bet geriau nereikia. Europai, Ukrainai, mums visiems būtų geriau jeigu Paryžiuje toliau liktų telefoninis Emmanuelis.
Būtų dar geriau, jeigu šaunieji prancūzų rinkėjai prisimintų savo himną, savo „Marselietę“: „Prieš mus dabar tironija kruviną vėliavą kelia! Ar girdit, kaip laukuose staugia tie baisūs kareiviai? Jie ateina tarp mūsų, kad perpjautų gerkles draugėms ir sūnums!“
