Iš tiesų Vengrijoje rinkimuose, nepaisant karo, politinių kampanijų žinios buvo gana įprastos šaliai – Orbanas gyrėsi, kiek išmokėta vaiko pinigų ir 13-ų pensijų, tipiškai kaltino dėl šalies problemų Briuselį, Sorošą, leftistus ir gėjus – pastarųjų klausimui užaštrinti net surengė keturių klausimų referendumą rinkimų dieną, taip, matyt, planuodamas aktyvuoti kuo daugiau savo rinkėjų ateiti dalyvauti. Opozicija kalbėjo apie demokratijos stoką, europietišką Vengrijos kelią bei valdžios piktnaudžiavimą administraciniais resursais rinkimų kontekste ir ne tik.
Orbano ir jo sąrašo kampanija rėmėsi į didelius resursus ir įtaką žiniasklaidoje – jo buvo daug televizoriuje ir išpirkti ištisi lauko reklamos stendai, tai derinant su smulkesnėmis priemonėmis. Opozicijai turint šališką nusistatymą iš žiniasklaidos kanalų teko daryti dažnai tokiose situacijose sutinkamą rinkiminį veiksmą – didelę dalį kampanijos fokusuoti į gyvą kontaktą, tad opozicionieriai greičiausiai nuo durų prie durų praėjo ne vieną kilometrą, ir ne vieną kartą prarėkė balsą vietiniame žmonių ralyje. Opozicija taip pat aktyviai pasitelkė socialinius tinklus, kaip tam tikrą alternatyvą valstybės viduje veikiančiai tradicinei medijai.
Viskas ėjosi kaip ir apylygiai, kadangi opozicija susivienijo ir surengė beprecedentį Vengrijai renginį – pirminius opozicijos lyderio rinkimus, kuriuos laimėjo nepartinis meras, septynių vaikų tėvas, dešinysis Péter Márki-Zay. Apklausos rodė dvi iš esmės apylyges stovyklas. Atstumas tarp jų Orbano naudai pradėjo didėti sulig didėjančia Rusijos invazijos į Ukrainą grėsme, kol galiausiai ji prasidėjo vasario 24 d. Tądien visas rinkimų kampanijų laukas Vengrijoje persibraižė kardinaliai.
Orbanas tiesiai šviesiai pradėjo kalbėti apie tai, kad opozicija įtrauks Vengriją į karą su Rusija ir netgi jau yra padariusi susitarimus su Ukraina visiems už nugaros – jiems belikę tik laimėti rinkimus. Opozicija irgi negailėjo kritikos ir apie Orbaną kalbėjo kaip apie Putino lėlę, mažąjį Putiną ar Putino bendrininką – tai buvo dar viena proga kalbėti apie Vengriją, kaip nutolusią Vakarų sąjungininkių šalį.
Kuri iš šių pusių laimėjo visuomenės pasitikėjimą, rodo ne tik rinkimų rezultatai – dar kovo 9 d. „Statista“ paskelbtos apklausos duomenimis, net 72% apklaustų vengrų pasisakė už nuošalumą nuo abiejų pusių Rusijos-Ukrainos kare ir tik 26% manė, kad Ukrainą Vengrijai reikėtų remti labiau. Ar vengrai taip mano ir todėl tokios pozicijos laikėsi Orbanas, ar pats Orbanas jiems tokią poziciją yra savo kalbomis įkalbėjęs – klausimas tyrimams, tačiau tokia daugumos visuomenės laikysena ir karo baimė, mano manymu, buvo lemiantis veiksnys pozicijos laimėjime. Orbano ciniškas naudojimasis karu Ukrainoje kaip niekas kitas leido sumobilizuoti savo rinkėjus, nes jie prie balsadėžių jautėsi balsuodami ne už jį, bet pirmiausiai prieš karą. Kokia gi dar galėtų būti stipresnė motyvacija balsavimui...
Deja, opozicija, priešingai, vieningiausia per daugelį metų, kėlusi bendrą kandidatą, nesugebėjo prikalbinti savo rinkėjų tiesiog ateiti ir lyginant su 2018 m. rinkimais prarado jų net arti 1 milijono. Stipriausia kampanija per daugelį metų atnešė net blogesnį rezultatą – paradoksalu, bet, veikiausiai prie to irgi bus prisidėjusi Orbano retorika, dvejojantys rinkėjai buvo atgrasyti nuo balsavimo už neva karą kurstančią opoziciją.
Aišku, visi kiti reikšmingi veiksniai irgi galiojo – opozicijoje buvo ir atskalūnų, kurių laimėtas kiekis balsų palengvino valdančiųjų pergalę, taip pat daug kalbėta apie rinkimų sistemą kaip palankesnę Orbano partijai, o ką jau kalbėti apie vienai pusei palankesnę žiniasklaidą, piktnaudžiavimą administraciniais resursais. Tačiau, vertinant retrospektyviai, nors ir „ant karštųjų“, bet, atrodo, karo veiksnys visgi bus nulėmęs galutinį lūžį. Karo liepsna kaimynystėje, ne be valdančiųjų pastangų, buvo kiek per karšta opozicijos ilgą laiką gana sėkmingai virtam vengriškam politiniam guliašui.