Kiekvieną kartą, kai per pastarąjį dešimtmetį Lietuva susidurdavo su klausimais, kurie reikalaudavo suformuluoti savo poziciją migrantų ir pabėgėlių klausimais, aplinkybės būdavo labai skirtingos.

Pirmą kartą aštriai šis klausimas iškilo didžiosios 2015 metų Europos migrantų krizės kontekste. Europa susidūrė su seniai matytu pabėgėlių antplūdžiu. Į ES per metus atvyko daugiau negu milijonas žmonių. Didžioji dalis iš Sirijos (būtent su įvykiais Alepe dabar dažnai lyginamas Mariupolio likimas), Irako, kur tuomet šalį siaubė Islamo valstybės kovotojai ir sąlyginai ramesnio Afganistano (tačiau vien faktas, kad 67% 2015 m. į Europą atvykusių afganų gavo pabėgėlio statusą, yra iškalbingas).

Tuomet visoje Europoje daug kalbėta apie tai, kad tarp tikrųjų pabėgėlių slepiasi nemažai tiesiog geresnio gyvenimo ieškančių žmonių, kurių Europa neprivalo įsileisti. Prie neigiamos atvykėlių reputacijos prisidėjo ir tai, kad dalis atvykėlių nebuvo taikiai nusiteikę.

Tuomet visoje Europoje daug kalbėta apie tai, kad tarp tikrųjų pabėgėlių slepiasi nemažai tiesiog geresnio gyvenimo ieškančių žmonių, kurių Europa neprivalo įsileisti. Prie neigiamos atvykėlių reputacijos prisidėjo ir tai, kad dalis atvykėlių nebuvo taikiai nusiteikę. Nors toli gražu ne visi su Islamo valstybe siejami teroro aktai Europoje buvo įvykdyti naujųjų atvykėlių, bet išaugęs jų skaičius vertė ieškoti priežastinių ryšių.

Nepaisant to, kad 2015 m. Turkija priėmė milijonu daugiau atvykėlių negu visa ES, bet blokui tai buvo rimtas išbandymas. Šalims pasiūlyta prisiimti migrantų priėmimo kvotas. Nors derybose buvo minimi įvairūs skaičiai, galiausiai Lietuvos buvo paprašyta iš Graikijos ir Turkijos stovyklų per dvejus metus priimti 1105 pabėgėlius. Lietuva galiausiai tokiam pasiūlymui pritarė, nors iki tol tuometis vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis kalbėjo apie „dešimties krikščionių priėmimą“, o premjeras Algirdas Butkevičius – 4-5 kartus didesnę grupę žmonių. Darbo partija (DP) išleido garsiuosius 2016 m. Seimo rinkimų kampanijos plakatus, kur politikai pozuodami prie barjero žadėjo stabdyti migrantų antplūdį.

Jokio antplūdžio nebuvo – atvyko vos 430 žmonių. Išsipildė prognozės, jog ir tiems, kurie buvo perkelti į Lietuvą, mūsų šalis tebus tranzitinė stotelė į turtingesnes Vakarų Europos valstybes. Lietuva formaliai įsipareigojo, bet nepersistengė pažadus įgyvendinama. S. Skvernelio vyriausybės Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas pabrėžė, kad žmonės patys nesiveržia į Lietuvą, darbuotojai juos informuoja apie tai, „kur atvyksta, kokios žiemos yra, kokios kainos yra valstybėje, vidutiniai darbo užmokesčiai“. Be to, Graikijos valdžia pritarė lietuvių prioritetui atsirinkti išsilavinusias ir užsienio kalbas mokančias šeimas. O tai natūraliai ribojo pasirinkimą.

Praėjusią vasarą Baltarusijos diktatorius į Lietuvą nukreipė migrantų srautą. Į Lietuvą nelegaliai atvyko daugiau negu 4000 migrantų. Po mūsų šalies gana vangios reakcijos į 2015 m. Vakarų Europos migrantų krizę (kuri nebuvo išskirtinė viso mūsų regiono kontekste – daugelis šalių ilgą laiką kratėsi kvotų), buvo sunku tikėtis, kad ES šalys solidariai sieks padėti Lietuvai, perkeldamos dalį migrantų į savo teritoriją. Sulaukėme tik dosnios finansinės pagalbos.

Žvelgiant iš saugumo perspektyvos, tapo itin svarbu maksimaliai komplikuoti patekimą į šalį, apsunkinti galimybę migrantams palikti Lietuvos teritoriją ir keliauti į Vakarų Europos šalis. Tokios sėkmės istorijos tik skatintų naujus migrantų srautus. Šis komponentas veikiausiai buvo būtinas krizės išsprendimo elementas.

Sprendžiant migracijos krizę, susidūrė du prioritetai – nacionalinis saugumas ir žmogaus teisių apsauga. Žvelgiant iš saugumo perspektyvos, tapo itin svarbu maksimaliai komplikuoti patekimą į šalį, apsunkinti galimybę migrantams palikti Lietuvos teritoriją ir keliauti į Vakarų Europos šalis. Tokios sėkmės istorijos tik skatintų naujus migrantų srautus. Šis komponentas veikiausiai buvo būtinas krizės išsprendimo elementas.

Tačiau kai kur ribos buvo peržengtos. Dalis politikų atvirai sakė, kad sąlygos atvykusiems į Lietuvą neturėtų būti itin patogios, jog jie skleistų žinutę, kad į Lietuvą keliauti neverta. Migrantų padėtimi rūpinęsis Seimo kontrolierius Augustinas Normantas sulaukė nemenkos dalies valdančiųjų kritikos. Jį pareigose pakeitusi Erika Leonaitė, kalbėdama apie Kybartų stovykloje sudarytas sąlygas, teigė, kad migrantų stovyklose gyvenimo sąlygos tokios, jog migrantai laimėtų bylas prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme.

Galime tik džiaugtis, kad Lietuva visai kitokiomis nuotaikomis sutiko karo pabėgėlius iš Ukrainos. Viešojoje erdvėje tik pavieniai pasisakymai, kuriuose kritikuojamas valdžios ar nevyriausybinio sektoriaus dosnumas. Mes tokie esame ne vieninteliai – daugelis Europos šalių nusiteikę plačiai atverti duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Našta itin neproporcingai prislėgė vieną iš skurdžiausių Europos šalių Moldovą. Neskaitant separatistinio Padniestrės regiono, šalyje gyvena apie 2,5 milijonus gyventojų. O Moldova nuo karo pradžios sulaukė beveik 400 000 pabėgėlių. Vakarų šalys stengiasi sumažinti jai tenkančią naštą.

Kokias išvadas galime daryti iš šių istorijų? Iš trijų krizių pirmiausiai reiktų išskirti Baltarusijos ir Rusijos režimų pernai dirbtinai sukeltą migracijos antplūdį. Tada Lietuva daugelio taikytų priemonių ėmėsi todėl, kad kitos išeities paprasčiausiai nebuvo, galima kelti klausimus tik dėl geresnių apgyvendinimo sąlygų. Lengviau lyginti 2015-ųjų ir dabartines pabėgėlių krizes.

Žmonės lengviau tapatinasi su ukrainiečiais negu tolimų ir egzotiškų mums šalių gyventojais – šimtmečius buvome vienos valstybės dalis, Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių skaičius pastaruoju metu augo. Skirtingai negu 2015 m., niekam abejonių nekelia priežastys, dėl kurių žmonės atvyksta į Lietuvą. Todėl šį kartą matome solidarų Lietuvos veidą.

Žmonės lengviau tapatinasi su ukrainiečiais negu tolimų ir egzotiškų mums šalių gyventojais – šimtmečius buvome vienos valstybės dalis, Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių skaičius pastaruoju metu augo. Skirtingai negu 2015 m., niekam abejonių nekelia priežastys, dėl kurių žmonės atvyksta į Lietuvą. Todėl šį kartą matome solidarų Lietuvos veidą.