Atrodo, visus šiuos trūkius spėriai sprendžiame. Stipriname rytinę NATO sieną, priimame pabėgėlius, globaliai ir lokaliai tvarkomės su energijos resursų trūkumu. Svarbiausia, vis supratingiau įsiklausome į kovojančios Ukrainos poreikius ir operatyviau tiekiame pergalingai kovai reikiamus ginklus. Tikimės, kad ukrainiečiai Maskovijos ordą nugalės, o Putino režimas žlugs. Kuo greičiau, tuo visiems geriau.
Tikimės, bet patikimai dar nežinome: ar tikrai žlugs? Esame tiesiog nublokšti tokio neprognozuoto ir netikėto Rusijos agresijos masto, ypač miestų bombardavimų, civilių žudynių, plėšikavimų ir t. t. Nežinome, kokio masto destrukcijos iš šitos beprotiškos Rusijos galim sulaukti. Dar daugiau. Esame suglumę dėl savo pačių nežinojimo ir dešimtmečiais trukusios saviapgaulės masto.
Pirma, buvome visiškai įsitikinę neišvengiama liberalios demokratijos postsovietinėje Rusijoje pergale. Po to tvirtai tikėjome ar tikėjome žiną, kad Rusija yra neatsiejama Vakarų gerovės ir saugumo architektūros dalis.
Tuo tarpu Rusija tiesiogine prasme strategiškai kryptingai kūrė mūsų taip vadinamą „žinojimą“, (i) tapdama sudėtine Europos energetinės sistemos dalimi; (ii) skleisdama savo „rusiškojo pasaulio“ ideologiją kaip pranašesnę ne tik už demokratiją (ypač jos liberaliąją formą), bet ir už visą Vakarų civilizaciją; (iii) korumpuodama politikus bei verslo lyderius; (iv) silpnindama pamatinę demokratijos sanklodą per vidinių prieštarų, ypač „kultūrinių karų“, sukėlimą ir palaikymą.
Mes gi viso to nematėme, nes nenorėjome matyti. Nes aklai tikėdami liberalios demokratijos pergalingo globalaus maršo neišvengiamybe su aktualiu agresoriumi saistėmės ekonomiškai irgi geopolitiškai dėl vis didesnės savo gerovės, saugumo, o ir ideologinio pranašumo pojūčio.
Tuo tarpu Rusija gerai suprato gerovės suabsoliutinimo ir lygiagrečiai ideologinio nukvakimo Vakaruose laipsnį. Todėl ir elgėsi su mumis adekvačiai – kaip savo gerove susirūpinusiais bailiais. Kaip tokiems, mums ji sėkmingai taikė valios priešintis neutralizavimo taktiką, populiariai dar vadinamą „lazdos ir morkos“ arba „gero/blogo policininko“ metodu.
Pirma, oponentui sukelia išgąstį bei atima jo valią priešintis, po to nuramina ir paverčia psichologiškai priklausomu nuo jo saugumą garantuojančio asmens. Taip sistemingai elgiasi ir Rusija. Ji sukelia karinį konfliktą; tada išklauso susirūpinusių ir kartais net grasinančių Vakarų litanijas; tada, susitvarkiusi savo geopolitinius reikalus, konfliktą užbaigia arba iki tam tikro masto deeskaluoja.
O Vakarai džiaugsmingai tęsia ekonominį bendradarbiavimą su agresoriumi ir labai numaldytai elgiasi: šiukštu, kad tik nesuerzintų aikštingos Rusijos, o ši nepradėtų kelti naujų problemų. Štai tokiu būdu Vakarai tapo psichologiškai priklausomi nuo tikėjimo Rusijos galia, kaip būtinu savo saugumo garantu.
Tokia silpnojo pozicija leido Rusijai primesti savo lebensraum (geopolitinės erdvės) neišvengiamos plėtros logiką. Ir štai po eilės parengiamųjų raundų – Čečėnija (1994-1999), Sarkatavelas (2008), Ukraina (2014), Sirija (2015), 2021 m. atėjo laikas naujam ir didžiausiam statymui: didelis karas Europoje su galimu taktinio branduolinio ginklo panaudojimu arba NATO atsitraukimas į 1997 m. sienas su negrįžtama Ukrainos ir Baltarusijos integracija į Rusijos valstybę. Tai – būtinos prielaidos Naujojo pasaulio vizijai à la russe. Štai čia ir atsikleidžia – tankais „Na Zapad“ (Vakarų link) per Bučoje išprievartautų 10 – mečių mergaičių kūnus vežamas visas Rusijos GALIOS gražumas, kurį apsikvailinusi Vakarų demokratija padėjo užauginti.
Apibendrinkime Rusijos kurpiamo Naujojo pasaulio gaires pagal (I-oje šios serijos dalyje jau cituotą) oficioziniame „RIA Novosti“ vasario 26 d. paskelbtą ir pergalės Ukrainoje žinią optimistiškai nešantį straipsnį „Rusijos ir Naujojo pasaulio atėjimas“.
Nr. 1. Istorinis Rusios suvienijimas kaip jos galios sąlyga.
„Rusija atkuria savo istorinę pilnatvę, suburdama rusų pasaulį (русский мир), rusų tautą (русский народ), t.y. didžiarusius, baltarusius, mažarusius į visumą.“ „Ukrainos kaip anti-Rusijos daugiau nebebus.“
Nr. 2. Naują epochą lemianti Rusijos geopolitinė galia.
„Čia prasideda antrasis ateinančios [arba, puolančios – наступающей] naujosios epochos matmuo – tai liečia Rusijos ir Vakarų santykius. Net gi ne Rusijos, bet rusų pasaulio (русского мира), t. y. trijų valstybių Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos, kurios geopolitinėje plotmėje yra viena visuma.“
Nr. 3. Europa kaip Rusijos „lebensraum“ dalis.
„Jeigu atlantistai [autorius – JAV, UK ir NATO rėmėjai] džiaugiasi tuo, kad „rusiška grėsmė“ sutelks vakarietišką bloką, tai Berlyne ir Paryžiuje negali nesuprasti, kad, praradus autonomiją, europietiškas projektas [t.y. ES] tiesiog netolimoje perspektyvoje sugrius. Štai dėl ko savarankiškai mąstantys europiečiai dabar visiškai nesuinteresuoti naujos Geležinės uždangos statymu ant savo rytinių sienų – suprantant, kad tai taps uždaru aptvaru [загон] būtent Europai.“
Nr. 4. Tarptautinė Rusijos galios legitimacija.
„Likęs pasaulis mato ir supranta: šis Rusijos ir Vakarų konfliktas yra atsakas į geopolitinę atlantistų ekspansiją; tai – Rusijos grįžimas į savo geopolitinę erdvę ir savo pasaulyje. Kinija ir Indija, Lotynų Amerika ir Afrika, islamo pasaulis ir Pietryčių Azija – niekas nemano, kad Vakarai tebevadovauja pasaulinei tvarkai ir, dar daugiau, nustato žaidimo taisykles.
Rusija ne tik metė iššūkį Vakarams – ji parodė, kad Vakarų pasaulinio vyravimo epochą galime laikyti visiškai ir galutinai pasibaigusią. Naujasis pasaulis (Новый мир) bus statoms visų civilizacijų ir galios centrų, aišku, kartu su Vakarais (vieningais ar ne), tačiau ne pagal jų sąlygas ir ne pagal jų taisykles.“
Išsiverskime. Rusija yra atskira civilizacija. Rusios suvienijamas yra ne tik šios valstybės tapatybės, bet ir geopolitinės galios atstatymas. Ši civilizacinė galia tampa globalios pasaulinės saugumo architektūros kertine dalimi. Vakarų civilizacija yra žlunganti ir nusilpusi. Europa tampa Rusijos vasale, o „atlantistai“, t. y. anglosaksai JAV ir UK, jei ne vasalais, tai, blogiausiu atveju, silpstančiais konkurentais. Visas pasaulis, išskyrus Vakarus, tai supranta ir tam džiaugsmingai pritaria, tuo būdu pateisindamas globalią Rusijos galios plėtrą.
Štai tokia Rusijos galios formulė. Štai, ko Laisvasis pasaulis nesugebėjo numatyti. Iš čia kyla straipsnio pradžioje įvardintos problemos esmę paliečiantis klausimas: KODĖL nematė? Kodėl taip lengvai pasiduodavo ekonominėms bei ideologinėms įtakoms, užsimerkdavo prieš nuolatines Rusijos agresijos faktus, melagystes, žiaurumus?
Trumpas atsakymas: todėl, kad Vakarų demokratija serga neįgalumu ir šito nenori, o ir nesugeba pripažinti. Pasinagrinėkime.
Rusijos, o ir Kinijos įvairiais būdais organizuojamas Vakarų dominavimo žlugimas remiasi, viena vertus, Vakarų liberalios demokratijos neįgalumo prielaida, antra vertus, senųjų civilizacinių galių prisikėlimu. Kinija, be abejonės, yra senoji 5000 metų istoriją skaičiuojanti civilizacija. Netgi jos šiuolaikinė kapitalistinė-pseudokomunistinė santvarka vis labiau panašėja į jai istoriškai būdingą griežtai hierarchizuotą visuomenės sanklodą. Imperija plius technologijos (pagaliau!), plius globalūs prekybos keliai. Tad suprantama, kodėl Kinija kaip civilizacija po Pažeminimo šimtmečio XIX-XXa. nuosekliai siekia revanšo, siekdama primesti pasauliui, jos supratimu, pranašesnį iš technokapitalizmo autokratijos su marksizmo prieskoniu kylantį gerovės modelį.
Bet Rusija ... ?! Maskvos kunigaikštystė buvo Kijevo Rusios kultūrinės erdvės dalimi. Tačiau geopolitinio centro galią, o kartu ir mentalinę bei socialinių santykių sanklodą jai suklostė Čingischano imperijos darinys – Aukso Orda. Pamatinė šios imperijos vertybė – nuožmi galia, tapusi ir Maskovijos tapatybine konstanta iki mūsų dienų. Tad tokia politinė Rusios išraiška kaip Naugardo respublika (XI-XVa.) Maskovijai buvo ne tik konkuruojanti geopolitinė jėga, bet ir naikintina civilizacinė grėsme. Ją Maskovija 1478m. ir sunaikino, deja, LDK taip reikalingos pagalbos savo sąjungininkei taip ir nesuteikus.
Sulig caru Petru I –uoju prasidėjęs ir du šimtus metų vykęs Rusijos europietizavimo projektas kultūrine prasme perkeitė Rusijos diduomenę. Būtent šio laikotarpio vakarietiškos Rusijos kultūros indėlis į pasaulinę kultūrą yra neabejotinai iškilus. Deja, europietiškos Rusios projektas baigėsi su marksistine-leninistine revoliucija, kuri tęsiasi ir dabartine putinizmo forma. Taigi Rusia nėra jokia atskira civilizacija. Visas jos vertingas paveldas tėra Vakarų klasikinės kultūros įtakos palikimas.
Šiandien gi Putino režimas „rusų pasaulio“ konstruktą kurpia išskirtinai ant Aukso Ordos mentalinio-socialinio paveldo. Tai – žiaurus ir skurdus pasaulis. Galios turėjimas („deržava“) yra vienintelis ir išskirtinis šio „rusų pasaulio“ turinys. Visa tarnauja GALIOS kaupimui. Čaikovskis, Rachmaninovas, Dostojevskis ir kiti rusų europietiškos kultūros klasikai irgi pajungti „rusų pasaulio“ galios sklaidos dėlei labiau kaip kultūringos etiketės, o ne dvasinio turinio nešėjai. Lygia greta Maskvos ortodoksų patriarchatas irgi tapo stabmeldystės Rusios GALIAI centru, kas yra iš esmės priešinga Krikščionybei.
Štai čia ir slypi pati tikriausia „kremlinų“ neapykantos Ukrainai šaknis. Ukraina yra laisvės dvasia prisikelianti Kijevo Rusia, kuri neša savyje ir iš tos pačios Rusios kilusios Naugardo respublikonišką tradiciją. Ukraina šiandien savo aršia kova įrodo, kad autentiška demokratija, kaip orių ir laisvų karių sambūris, yra jų, indoeuropiečių rusėnų, savastis. Tad štai Kijevo Rusios tapatybės tęsėjos, būtent Ukrainos demokratijos šviesoje Maskvos konstruojamas „rusiškasis pasaulis“ pasirodo ne jokia civilizuotos ir krikščioniškos Romos, bet iš Azijos stepių kilusios nuožmios Galios tąsa.
Putino Rusija yra civilizacijos paveldą išsioperavusi anti-Rusia. Šią Ukrainos mūšio lauke įrodinėjamos tiesos globalų pripažinimą „kremlinai“ jokiu būdu negali leisti. Ukraina turi mirti ... Rusijos informacijos agentūra (RIA Novsti) balandžio 3 d. kaip tik paskelbė Ukrainos marinimo instrukciją: „Ką Rusija turi daryti su Ukraina“. Jame pateikiamos genocido gairės, pradedant nuo politinio Ukrainos valstybės su jos šviesuomene likvidavimo iki ukrainiečių tautos „de-ukrainizavimo“ ir net „de-europeizavimo“.
Rusijos projektuojamas „Naujas pasaulis“ yra anti-civilizacija. Tai – nuožmių GALIOS išpažinėjų diktatūra, kuri tik savinasi civilizacijos sandus kaip kultūringą širmą nuožmiai režimo prigimčiai pridengti. Kaip matėme, į priedangos etikečių paketą įeina ne tik klasikinė Vakarų kultūra, bet ir Rytų krikščionybė su visa moralės tradicija.
Gi „rusų pasaulio“ elitas su jokia morale nieko bendro neturi. Jie yra bedieviai, godūs plėšikai, paleistuviai ir naikinimo ištroškę psichopatai. Ir šiandien jie išmaniai naudojasi mūsų, Vakarų, kultūriniu bei moraliniu nusilpimu. Deja, dėl godaus kaupimo ir besaikio vartojimo, moralės iškrypimų garbstymo, baimingo pasidavimo įvairaus plauko „trendų“ diktatui mes patys virstame bukų vartotojų orda, t. y. anti-civilizacija, kurioje nebelieka vietos moralinio gėrio praktikai, kritiniam mąstymui ir stipriai moraliai valiai – tai, ant ko ir laikosi laisvų piliečių sambūvis, nuo Antikos laikų tradiciškai vadinamas DEMOKRATIJA.
Štai čia ir slypi Vakarų civilizacijos saulėlydžio dramos intriga. Kaip kažkada nuožmi Čingischano orda negalėjo atsispirti eilinės neįgalios karalystės užkariavimo pagundai, taip dabar „rusiškas pasaulis“ negali nepavergti moralinę savastį praradusių ir nusilpusių Vakarų. Visagalybės potyrio pagundai turbūt neįmanoma pasipriešinti. Štai „kremlinų“ ordos ir pajudėjo Vakarų link.
Idant suprastume Vakarų neįgalumo ir saviapgaulės Rusijos atžvilgiu mastą, derėtų suprasti patį žmogaus neįgalumo fenomeną. Giliausia žmogau baimė – nebūtis arba visiškas išnykimas. Nebūties grėsmę įveikiame projektuodami savo gyvastį į palikuonis, tvarios atminties vertus darbus, pomirtinį gyvenimą ir t. t.
Tačiau būtent galios kaupimas leidžia žmogui pajusti nebūties grėsmės eliminavimo komfortą čia ir dabar. Galia leidžia „pasikelti“ iš eilinių mirtingųjų skurdžios terpės į dievų lygmenį. Štai todėl nuolat tarpusavyje konkuruojame, stiebdamiesi tapti vis labiau „dieviškesniais“ ir vis labiau įsiamžinę. Kuo daugiau galios, tuo daugiau „dieviškumo“.
Galios turėjimo kiekis šiame pasaulyje matuojamas įtakos eiliniams mirtingiesiems mastu. Istorija mums pateikia gausių pavyzdžių, ypač imperijas ir jų galią įasmeninančius imperatorius. Pastarųjų galia laikosi ne prievarta pavaldiniams, bet pastarųjų nuoširdžiu tikėjimu imperijos galios dieviška kilme. Ir jie mielai tampa šios galios dalininkais. Tokiu būdu pavaldiniai išsisprendžia savo prigimtinę ir bendražmogišką neįgalumo problemą.
Kuo daugiau galios, tuo geriau. Štai mes stebimės: iš kur tas rusų beatodairiškas karių žiaurumas ir kartu besąlyginis tikėjimas propaganda? Nejau neliko sveiko proto likučių? Neliko. Ukrainiečių kaip „anti-rusų“, kaip „rusiško pasaulio“ priešų naikinimo aktas yra dalyvavimas Šventosios Rusios Galios kaip aukščiausio [antimoralinio] gėrio patirtyje. Lygiai ta pati logika taikytina ir Rusios „lebensraum“ plėtrai.
Laisvojo pasaulio moralinės ir geopolitinės valios vakuumas „rusų pasaulio“ augančiai galiai tapo istorine pagunda – paversti pastarąjį „kremlinų“ ordos vasalu. Rusios imperatorius Vladimiras Paskutinysis dvidešimt metų kryptingai dirbo, kad į savo karūną įsidėtų „Laisvojo pasaulio viešpačio“ deimantą. Dvidešimt metų ne kurie Europos vasalai – godūs, kvaili ar išsigandę – lyg planetos sukosi apie Jį, Šventosios Rusios Saulę, tapdami priklausomi ir energetiškai, ir finansiškai, ir, aišku, psichologiškai. Šis karas prieš Ukrainą iš tiesų yra karas prieš visus Vakarus. „Kremlinai“ vis dar planuoja galutinai sutrypti demokratijos valios priešintis likučius ir negrįžtamai įtvirtinti jau nebe-Laisvojo pasaulio vasalystę.
Naujasis pasaulis „à la russe“ vizija nėra tik įsigalinusios Rusijos geopolitinė fantazija. Ji yra šiuolaikinio Laisvojo pasaulio nusilpimo diagnozė „à la russe“. (Neabejoju, kad panašią diagnozę, o ir ateities Vakarų viziją tik savitomis spalvomis nusitapė ir kinai).
Pastarosiomis dienomis mes dažnai girdime, jog pokarinis pasaulis bus kitoks. Ir tai tiesa. Šiandien kartu su Rusijos visagalybės mitologija akivaizdžiai žlunga ir MŪSŲ pačių puikybės mitai, pavyzdžiui, apie „globaliai tautas laisvinančio liberalizmo pergalę prieš tradicijos tamsą“ ir t. t. ir panašiai. Šiandien mes vis skaudžiau įsisąmoniname, kad mes save patogiai apgaudinėjome... O toliau – dar gražiau. Teks užsiduoti tą žiaurųjį klausimą – KODĖL?, kuris privers pripažinti Vakarų demokratijos gyvastį naikinančią ligą – moralinio gėrio amneziją.
Ši klastinga liga naikina gyvenimo prasmės pojūtį, proto galią mąstyti ir valios laisvę rinktis, o ir už Laisvę aukotis. Be moralinio gėrio žmogus yra nevisavertis, ir jam tenka vartoti Gėrio pakaitalus, t. y. pačias įvairiausias gėrybes ir „savęs pažinimo“ bei „savęs patirties“ surogatus. Be moralinio gėrio bendruoju Gėriu grįsta demokratija tampa savanaudžių politikų ir biurokratų klanų valdoma sistema, kuri skirta garantuoti komfortabilią gėrybių vartotojų egzistenciją. Autentiška demokratija yra moraliai įgalių, todėl ir laisvų piliečių savivalda.
Ar tikrai jau stojome į istorinio neišvengiamumo akivaizdą ir jau stebime Vakarų civilizacijos saulėlydį? Drįstu manyti, atvirkščiai. Štai kodėl. Naujojo pasaulio „à la russe“ agresija netikėtai tapo vaistu nuo moralinio gėrio amnezijos. Mes pradedame prisiminti Gėrio ir Blogio perskyrą. Nes mums primygtinai atvėrė amoralaus Blogio pragarmę ir grėsmės mastą. Blogio, kurio jokia gerovės visuomenė nepajėgi numarinti. Blogio, kuris mus verčia griebtis Gėrio būtinybės ir ja įgalinti savo trapų žmogiškumą bei žmonių bendrabūvį.
Antraip – Armagedonas. Aleksandras Skobovas, internetinio leidinio Grani.RU žurnalistas (Facebook paskyros įrašas, kovo 23d.):
„Vakarų šalys ir toliau daro viską, kad išvengtų tiesioginės karinės konfrontacijos su fašistine Rusija, tikėdamos išvengti Trečiojo pasaulinio karo. Jie ir toliau sau ir kitiems primena, kad Kremliaus Hitlerio pradėtas karas prieš Ukrainą yra tik „regioninis konfliktas“, įsitraukimo į kurį kitos šalys siekia išvengti. Jos bijo sau ir kitiems pripažinti baisią tiesą: Trečiasis pasaulinis karas jau vyksta. Fašistinės Rusijos ataka prieš Ukrainą buvo būtent Trečiojo pasaulinio karo pradžia.
Pirmiausia todėl, kad Putino klika iš pat pradžių išsikėlė šiame kare pasaulinius tikslus, gerokai viršijančius Ukrainos užkariavimo uždavinį. Koks skaudus Ukrainos klausimas būtų asmeniškai Rusijos diktatoriui, jo karas prieš Ukrainą yra tik dalis globalaus karo, kurį jis vykdo prieš Laisvąjį pasaulį. Tai – karas už pasaulio tvarkos, pagrįstos Vakarų civilizacijos sukurtais teisiniais principais, sunaikinimą. Tai – karas už „naujosios pasaulio tvarkos“ sukūrimą. [...]
Tai ir yra Putino strategija. Sukelti Ukrainos visuomenei ir vadovybei tokias kančias, kurių jie neištvers. Ir jie pasiduos. [...] Sustabdyti visa tai bet kokiomis aplinkybėmis. Tai – teroristo strategija. Ir ji paremta šaltu skaičiavimu. Šis skaičiavimas kliaunasi post-industriniu postmoderniu žmogumi, kuris nebegali pakelti skausmo. Ir tai su palūkanomis kompensuoja Putino Reicho resursų trūkumą. Tai – strategija, kaip laimėti kolektyvinius Vakarus Trečiajame pasauliniame kare.
Neleidžiate man bombomis ir raketomis Ukrainos prispirti pasiduoti? O jei aš smogčiau vieną, labai tikslų branduolinį smūgį kokiai nors Varšuvai ir žūtų šimtai tūkstančių jos gyventojų, ar pakęstumėte skausmą? Jūs, kurie taip ilgai kūrėte bendrosios anestezijos visuomenę! Štai kokia siunčiama žinia slypi Putino branduoliniame šantaže. Putinas įsitikinęs, kad tokio skausmo jie neištvers. Ir jie prišliauš pas jį derėtis dėl jo sąlygų, bijodami, kad jų miestai degs vėl ir vėl.
Putinui reikia „naujos pasaulio tvarkos“, kurioje jis galėtų atimti iš kaimynų tiek suvereniteto, kiek tik nori, o nepaklusniuosius sulyginti su žemėmis. Šios „tvarkos“ pagrindas yra niekuo neribojama valstybės smurto laisvė tiek viduje, tiek ir išorėje. [...]
Pasaulis turi suvokti, kad dar kartą susidūrė su absoliučiu Blogiu, su kuriuo neįmanoma rasti kompromisų. Ir būti pasiruošęs kariauti su šiuo Blogiu iki pergalės. Už visišką ir besąlygišką fašistinės Rusijos kapituliaciją. [...]“
Ypač po Blogio siaubo atverties Kijevo priemiesčiuose, Marijupolyje ir kitur Vakarų visuomenės ir jų politikai vis labiau spiriami drąsėti ir veikti. Demokratija turi įsisąmoninti grėsmės mastą ir stoti į žūtbūtinę kovą prieš ją naikinantį Blogį. Kaip Ukrainos demokratija, kuri mus įkvepia ir primena, kas yra jokiais „saugumo zonų“ centimetrais nedaloma laisvų žmonių bendrystė ir laisvų žmonių bendrabūvio galia. Štai taip Laisvasis pasaulis ir vėl atranda laisvei būtiną moralinį gėrį. Ir tai teikia viltį, jog aušta nauja autentiškos Demokratijos atgimimo epocha.
Tačiau – dėmesio! Vartojimo įpročių įkalintiems vartotojams teks pakovoti dėl žmogiško orumo ir naujai atrasti savyje seniai pamirštos laisvės skonį. Teks patiems nusimesti iliuzinės gerovės ir netiesos pančius, atrasti prigimtinį kilnumą ir jį puoselėti kaip žmogaus aukščiausią individualų ir bendrąjį gėrį. Šiandien didžiajai daliai vakariečių tai, atrodo, neįmanoma pastanga. Juk tektų išsižadėti tikėjimo gerovės kaupimu kaip pagrindine visuomenes vertybe; pergalvoti laisvės ir progreso sampratas; naujai perprasti ne grupių norais ir lobizmu, o prigimtiniu orumu grįstas žmogaus teises.
Ir visgi. Naujoji demokratijos epocha Europoje jau aušta Ukrainoje. Čia prieš šėtonišką Blogį kovojanti Kilnumo galia jau tampa mūsų valios laisvėjimo ir Vakarų demokratijų atgimimo ant moralinio gėrio pamato akstinu. Čia kovoje už savo ir mūsų Laisvę jau atgijo Senoji, tačiau savo išmintimi ir nelygstamu grožiu visada jauna Europa.
