Ateina laikas, kai net ir akliems kurmiams pasimato, kad naivumas visiškai nėra miela charakterio savybė, o baisi yda, už kurią mokama mirtimis, kančiomis ir priespauda.

Kalbantiems apie „pasaulį, kuriame nėra tik juoda ir balta“ gyvenimas neišvengiamai pasiūlo tokią situaciją, kurioje, po velnių, yra tik juoda ir balta, ir nesirinkti neįmanoma.

Tebetikintys, kad gal kaip nors, gal galima rasti patogią pozą ant dviejų kėdžių, atkakliai besivartantys ir bandantys peckioti sieną baltais dažais, kai jau ir stogas įgriuvo, ir pamatai nuslinko, ir tuoj viskas subyrės, tie žmonės greitai virsta apgailėtinais matijošaičiais ir dapkūnaitėmis. Šiandien šneka ne apie juos: ten jau nebėra, apie ką kalbėti. Visokiems tuminams nereikia nė teismo, jie patys save nuteisė ir nusibraukė visus praeities nuopelnus. Ne apie juos šiandien.

Šiandien – apie tai, kad tris dešimtmečius negydyta liga ir lengvabūdiški atsikalbinėjimai išvirto į tokį monstrą, kurio jau negali ignoruoti beveik niekas. Pasimetę žiopčioja ir kažką vapa („na, bet tiesiog neįmanoma“) netgi tie, kam visada buvo jūra iki kelių, kas linksminosi ironizuodami „rusai puola!“, „su kuo kariausim?“ ir kas po 2014 metų Putino agresijos Kryme ir Donbase šmaikščiai naudojo ukrainiečių patriotų šūkį „Slava Ukraini – geroyam slava!“ („šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams“) pasišaipymui iš žurnalisto („Smagurem slava!“), apie kurį tegalėjo įvertinti kūno svorį ir kaklaskarės dizainą.

Linkę kaltinti ką tik nori, tik ne save, dar ir dabar lietuviai žarsto pretenzijas kitiems. Bestuburiams vokiečiams, Putino nupirktiems už dujas, amerikiečiams, tokiems, kaip jų nevykėliai prezidentai Carteris, Obama ir Bidenas, kad vaikiškai tikėjo Kremliaus perauklėjimo galimybe, ir begaliniams Vakarų romantikams, kurie vis kartojo, kad jiems Rusija – tai Dostojevskis, Tolstojus ir Čaikovskis.

Linkę kaltinti ką tik nori, tik ne save, dar ir dabar lietuviai žarsto pretenzijas kitiems. Bestuburiams vokiečiams, Putino nupirktiems už dujas, amerikiečiams, tokiems, kaip jų nevykėliai prezidentai Carteris, Obama ir Bidenas, kad vaikiškai tikėjo Kremliaus perauklėjimo galimybe, ir begaliniams Vakarų romantikams, kurie vis kartojo, kad jiems Rusija – tai Dostojevskis, Tolstojus ir Čaikovskis.

Lietuviai galėtų pasižiūrėti į pačius save ir į tris dešimtmečius aklumo, kurtumo, godumo ir geopolitinio bukumo, kurį tik retkarčiais per laimingus atsitiktinumus ir atskirų žmonių užsispyrimą šiek tiek nukreipdavo teisinga linkme kietesni veikėjai, nes ne visi juk ir Lietuvoje buvo avys. Ne visi patenkinti lapnojo sovietinio kinematografo „aukso fondą“ per atkakliai rodytus rusiškus kanalus, ne visi laikė anekdotus apie Čiapajevą garbinga lietuviškos tapatybės dalimi ir ne visi svajojo apie didžiausią ir besotę Rusijos rinką, kaip apie savo verslo imperijų didįjį planą.

Buvo ir kitokių žmonių, ir jie praėjo tris dešimtmečius patyčių ir niekinimo.

Iškart po nepriklausomybės atgavimo Vytautas Landsbergis ir jo artimiausia aplinka išnaudojo kiekvieną dieną, kad išdėliotų saugiklius nuo blogio imperijos sugrįžimo į mūsų žemę. Landsbergį ir jo bendraminčius visą laiką vadino paranojos apsėstais, įtampos kurstytojais ir priešintojais.

Viskas prasidėjo ne 2014 metais. Iškart po nepriklausomybės atgavimo Vytautas Landsbergis ir jo artimiausia aplinka išnaudojo kiekvieną dieną, kad išdėliotų saugiklius nuo blogio imperijos sugrįžimo į mūsų žemę. Landsbergį ir jo bendraminčius visą laiką vadino paranojos apsėstais, įtampos kurstytojais ir priešintojais.

Šėtono malūne girnas suko daugelis lengvatikių, naivuolių arba tiesiog nusikalstamai nesusigaudančių – nuo tėvelio Stanislovo, kuris kiek įmanydamas barėsi dėl Lietuvos bandymų kontroliuoti Rusijos karinį tranzitą į Karaliaučiaus sritį (gana tyčiotis iš kareivėlių, sakė jis) iki bandžiusių sustabdyti Būtingės naftos terminalo arba suskystintų dujų terminalo statybą, nuo Pakso, prezidentūroje jaukinusio Kremliaus įtakos agentus, iki stojimo į NATO priešininkų (kurių dalis ir šiandien sėdi Seime).

Tik per atskirų žmonių užsispyrimą Lietuva šiandien yra NATO ir ES narė, turi stiprią kariuomenę ir netapo Armėnija, kurioje Rusija ir jos oligarchai pigiai supirko viską, kontroliuoja viską ir kuri yra nuolankus prispaustas elgetų kampelis.

Arba netapo Gruzija, kurios Sakartvelu neapsiverčia liežuvis vadinti – į 2008 metais Rusijos agresiją ir teritorijos gabalą praradusią šalį su bailia ir Putinui subinę bučiuojančia vyriausybe šiandien įžūliais šeimininkų veidais netrukdomai važiuoja vadinama progresyvioji Rusijos dalis, bėganti nuo represijų (tarp jų ir tie ministrės Armonaitės svajoti IT specialistai), besipiktinantys, o ko jau, gruzinai, čia jūs taip į mus nelabai draugiškai žiūrite? Iš kur žinau? Patys rusai pasakoja iš Tbilisio, baisėdamiesi savo tautiečių elgesiu ir nuovokos nebuvimu. Lipdukas „Galim pakartot“ jiems ne ant automobilio bagažinės – jis prisiklijavęs prie smegenų.

Šiandien jau užtilo Lietuvoje kvailos maldelės „Putinas – tai ne Rusija“, tačiau net po Bučos skerdynių kai kam, atrodo, garsus žadintuvas, pirma kurtinamai skambėjęs ant skardinės lėkštės, o paskui jau trenkęs į pakaušį, niekaip nesukelia pabudimo ir atsipeikėjimo.

Didžioji Rusijos dalis remia Putiną ir jo karą, rėkte rėkia visos įmanomos apklausos, ir toli gražu ne vien valstybės falsifikuotos. Kodėl remia – gal iš baimės, gal nuo propagandos, bet koks dabar skirtumas? Ir vis tiek dar tebėra žmonių ir Lietuvoje, kurie patys save įtikinėja, kad ne, gal visgi ta tikroji, ta geroji Rusija, ji kažkur yra, nenustokime jos ieškoti. Ir Hitleris juk buvo sudėtingas, gražius paveikslus tapė, ir tame Trečiajame Reiche buvo visokių žmonių, viskas sudėtinga.

Po vaizdų ir liudijimų apie tai, ką rusų okupantai darė prie Kijevo, niekas nebėra sudėtinga. Yra paprasta ir kraupu. Ką dar ras kituose išlaisvintuose miestuose? Ko dar nematėm? Sušaudyti civiliai surištomis rankomis, bandyti deginti nuogų moterų kūnai, išžaginti ir nužudyti vaikai ir net miestelio šunys iššaudyti, nes žmonių šaudymui jau nebebuvo, vaikų akivaizdoje sušaudyti tėvai, užminuoti lavonai, sprogimų nutrauktos galūnės atneša supratimą, kad „denacifikacija“ nebuvo abstraktus prasimanymas be pasekmių ir „galutinis Ukrainos klausimo sprendimas“ nebuvo tik Vladimiro Putino neatsargus kalbėjimas.

Kadangi pasirodė ir duomenys, įrodantys, kad civilių žudymas buvo planuotas, o ne nekontroliuojamų driskių ir plėšikų likučių siautėjimas, yra aišku, kad pergalės paradas užimtame Kijeve nebuvo baisiausias iš Kremliaus diktatoriaus planų: jis turėjo (ir turbūt tebeturi) galvoje ir tiesiog tautos sunaikinimą, tautos, kurios, pagal jo planus, neturi būti. Turėjo galvoje genocidą.

Kadangi pasirodė ir duomenys, įrodantys, kad civilių žudymas buvo planuotas, o ne nekontroliuojamų driskių ir plėšikų likučių siautėjimas, yra aišku, kad pergalės paradas užimtame Kijeve nebuvo baisiausias iš Kremliaus diktatoriaus planų: jis turėjo (ir turbūt tebeturi) galvoje ir tiesiog tautos sunaikinimą, tautos, kurios, pagal jo planus, neturi būti. Turėjo galvoje genocidą.

Mes visi ir vėl buvome naivūs net po vasario 24-osios, kai manėme, kad neįtikėtina, bet Putinas drįso įsiveržti, neįtikėtina, bet bandys versti Ukrainos valdžią, pakeisti marionetėmis ir okupuoti šalį. Nenorėjome net aptarinėti galimybės, kad dar didesnė plano dalis yra fiziškai išžudyti ukrainiečius – ne pagal etninę priklausomybę, o pagal lojalumą savo šaliai. Kada nors atitinkami įsakymai ir planai bus paviešinti, ir mes vėl kraupsime nuo savo naivumo.

Trijų dešimtmečių apsileidimo ir lengvabūdiškumo atgal nebeatsuksime. Viskas, ką galime daryti, yra pabusti ir suprasti, kad siaubas yra ne sapnas, kad besivyniojantis siaubo filmas yra ne vaidyba, o dokumentika, ir kad tas filmas tik prasideda.