Prieš tai LRTK buvo sustabdžiusi šio Rusijos kanalo retransliavimą trims mėnesiams 2015 m. ir 2016 m. Rusijos valstybinė televizijos ir radijo transliavimo bendrovė (VGTRK) į tai atsakė, kad ji nesiims cenzūruoti savo laidų, nors gali išklausyti Lietuvos poziciją. Europos Komisija (EK) pripažino, kad Lietuvos priemonės, nukreiptos prieš Rusijos valstybinį kanalą, nėra diskriminacinės ir yra proporcingos. Vis dėlto Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (OSCE) netiesiogiai kritikavo Lietuvos priemones kaip siaurinančias spaudos laisvę ir vedančias į cenzūrą (OSCE 2015: 60-61).
Panašiai reaguojama ir dabar: Lietuva ir kitos Baltijos šalys uždaro rusiškus kanalus. Beje, rusiški kanalai taikosi išimtinai į Lietuvos (ar kitų Baltijos šalių) rusakalbius, taip skaldydami visuomenę. Klausimas, nagrinėtas 1 ir 3 meditacijose, lieka atviras – ar su ideologija turime kovoti draudimais ir kita (kontr)ideologija? O gal sėkmingesnė kovos su „primetamomis“ vertybėmis priemonė – informavimas ir diskutavimas, įskaitant apie priešišką ideologiją?
Beje, pažymėtina Ukrainos komunikacinė sėkmė: skaičiuojami žuvę Rusijos kariai, bet ne Ukrainos; rodomi taikių gyventojų bombardavimo vaizdai; kviečiamas Raudonasis Kryžius surinkti žuvusius priešų karius ir perduoti Rusijai, taip parodant, kad Rusija nesirūpina savo gyvaisiais ir mirusiaisiais. Kas dėl žuvusiųjų laidojimo, tai turi paralelę antikinėje Graikijoje. Peloponeso karo metu nepaisant pergalės buvo teisiami Atėnų strategai, po mūšio ir audros palikę jūroje žuvusiųjų kūnus. Rusijos gynybos ministras išleidžia įsakymą naikinti žuvusių rusų karių kūnus. Kas teis karo kurstytojus ir savų kūnų niekintojus Rusijoje?
Nors Rusija neigia karo padėtį, tai netrukdo jai naikinti žodžio ir spaudos laisvės likučius Rusijoje. Taigi Rusijos karas galiausiai atsisuko prieš savus piliečius. Šis ideologinis nuožmumas liudija apie komunikacinį pralaimėjimą, Vakaruose vieningai palaikant Ukrainą. Kitas pralaimėjimo požymis – ne vien potencialių šauktinių, bet ir intelektualų bėgimas iš Rusijos (teatro kritikės Marinos Davydovos atvejis). Viena vertus, susiduriame su Rusijos beatodairišku išoriniu puolimu, kita vertus – su vidine gynyba (apsikasimu) ideologiniame ir ekonominiame frontuose. Ar informavimas ir viešas diskutavimas tiek apie vieną, tiek apie kitą – nepakankama kontrpropagandos priemonė? Čia galima pridurti dar vieną paveikią priemonę – išjuokimą, kuriuo puikiai naudojasi Zelenskis.
Beje, visiškai kontrproduktyvūs išpuoliai prieš rusakalbius ir rusų kultūrą. Antai Lietuvos populiarios kultūros atstovai suskubo skambiai pareikšti, kad rusų kultūra pašalintina iš kultūros lobyno. Kaip dėl Aleksandro Puškino, Fiodoro Dostojevskio, Dmitrijaus Šostakovičiaus? Jie ir daugybė kitų gali puikiai pasitarnauti prieš militaristinę rusocentrinę Rusijos ideologiją. Nors 1 meditacijoje minėto Puškino atvejis kitoks (charakteringas kaip ideologijos iliustracija), paminėtina Dostojevskio (Достоевский 1998) ištara iš „Brolių Karamazovų“: „Viso pasaulio laimė neverta vienos ašaros ant nekalto vaiko skruosto“ (Счастье всего мира не стоит одной слезы на щеке невинного ребёнка). Šios ištaros kontekstas – Ivano Karamazovo diskusija su broliu Alioša, išugdytu stačiatikių vienuolyne (t. y. tam tikros ideologijos). Ivanas teigia, kad tikslas nepateisina priemonių. Įsivaizduokime Rusijos įsivaizduojamą tikslą išplėsti rusų pasaulį ir subombarduotas mokyklas, darželius bei ligonines šiam tikslui pasiekti.
Šostakovičiaus Leningrado simfonija – taip pat pamokoma. Pirma, rusų kariuomenė ima pavyzdį iš nacių, apsiautusių tuometinį Leningradą: civiliai, bandantys pabėgti iš apsiausto Mariupolio ir kitų miestų, apšaudomi rusų karių. Antra, simfonijos premjeros nusirito po visą pasaulį palaikant užpultą šalį. Lygiai taip pat Ukrainos palaikymo banga nusirito per pasaulį nuo Lenkijos iki Japonijos. Trečia, simfonijos premjera 1942 m. Leningrade, aplink aidint šūviams, privertė patikėti pergale. Panašiai Ukrainos pasipriešinimas ir Rusijos valdžios bei kariuomenės beatodairiškumas privertė patikėti ukrainiečių pergale. Tai kontrideologiniai pavyzdžiai iš rusų kultūros.
Pabaigai paklauskime apie Pax Rossica (Русский мир). Ar rusų žodžio мир, reiškiančio tiek taiką, tiek pasaulį, dviprasmybė nėra tai, kas kelia sumaištį visoms Rusijos kaimynėms? Ar rusocentrinė ideologija nepalaidos pati savęs?
Nuorodos
OSCE. 2015. Propaganda and freedom of the media. Vienna: The Representative on freedom of the media.
Достоевский, Ф. 1998. Братья Карамазовы. Москва: Издательство АСТ.
