O gal ideologijos priešnuodis – žodžio laisvė ir viešos diskusijos? Apskritai intelektualai nusistatę prieš bet kokią ideologiją. Vis dėlto žodžio ir spaudos laisvė jau suponuoja skirtingas nuomones ir nuostatas, įskaitant ideologijos atžvilgiu. Kaip reaguoti į agresyvios valstybės skleidžiamą propagandą? Ar ideologija – vienos oficialios nuomonės primetimas? Kaip tai suderinti su valdžių ir nuomonių kaita demokratinėje aplinkoje? Ar ideologija suponuoja nepakantumą, priešiškumą kitokiai nuomonei (ideologijai) ir karingumą jos atžvilgiu?
Kalbant apie ideologiją, iškyla keli paradoksai. Pirmasis – ideologijos protagonistų paradoksas: piršdami ideologiją, jie drauge skatina priešiškumą savo ideologijos atžvilgiu, taigi didina jos pašalinimo tikimybę. Šis paradoksas iliustruoja 1 meditacijoje minėtą riboto poveikio teoriją. Taigi kontrideologijos ar antiideologijos šalininkai susiduria su tomis pačiomis rizikomis kaip ir ideologijos nešėjai.
Didžiausia grėsmė – pačios demokratijos pakasynos. Antai raudonųjų raganų medžioklė pokario JAV ribojo žodžio laisvę ir formavo „vienamatį žmogų“ (Marcuse 2014). Kita vertus, iliuzija, prietaras ar net ideologiška nuostata būtų įsitikinimas, kad visuomenė gali gyvuoti be ideologijos. Pasakojimai apie praeities didvyrius ar neigiamas nesipriešinimo precedentų vertinimas jau formuoja tam tikrą ideologiją. Čia atkreiptinas dėmesys į vertybinių nuostatų, drauge ideologijų konfliktus demokratinėje šalyje, kurioje žodžio laisvė suponuoja požiūrių ir, tikėtina, ideologijų įvairovę.
Antrasis – tvaros paradoksas: viena vyraujanti ideologija ne padidina, bet sumažina politinę tvarą valstybėje. Viena ideologija liudija apie totalitarines valdančiųjų užmačias. Kitaip tariant, užgniauždama spaudos ir žodžio laisvę ir eliminuodama viešas diskusijas valdžia provokuoja suspaustą visuomenę spyruoklės efektui, masinėms demonstracijoms ir neramumas, kuriuos gali lydėti prievarta. Be to, riboto poveikio teorija byloja, kad viena ideologija yra nepaveiki. Neatsitiktinai vienos ideologijos sąlygomis netoleruojama religija kaip ideologijos konkurentė.
Šių dienų militaristinėje Rusijos visuomenėje stačiatikių religija susiliejusi su ideologiniu naratyvu, patriarchui laiminant karo mašinas. Tai dar vienas netvarumo aspektas, Rusijos stačiatikių bažnyčiai pasmerkus save izoliacijai, kai nuo jos atsiriboja Ukrainos, Graikijos, Rumunijos ir kitos stačiatikių bendruomenės. Panašiai vyraujanti rusocentrinė ideologija pasmerkia ekonominei saviizoliacijai, bankrotui ar net krachui, dėl sankcijų nuvertėjus rubliui ir nukritus akcijų kursams. Elementari pasipriešinimo ideologijai forma – juokas, plintant politiniams anekdotams. Satyra ir ironija – kultūros atsakas vyraujančiai ideologijai, kitaip tariant, tai – jau antiideologija.
Kita vertus, karas apnuogina tiesą posttiesos amžiuje: išskyrus šalies agresorės visuomenę ar jos dalį, suklaidintą militaristinės ideologijos, demokratiškų šalių visuomenėms staiga tampa aišku, kas teisus. Vis dėlto šis tiesos ieškojimo „palengvinimas“ slepia ir pavojus. Antai jis gali suponuoti išpuolius prieš rusų tautybės žmones ir rusų kultūrą.
Pastaroji yra būtent tai, kas gali atsispirti militaristinei ideologijai. Kita vertus, „tiesos“ iškėlimas aikštėn didina riziką ideologizuoti viešą kalbėjimą pašalinus bet kokias diskusijas ir tokiu būdu supanašėti su priešiška stovykla, kurioje paminamos žodžio ir spaudos laisvės. Marcuses minimas vienamatiškumas gresia ne tik dėl veidrodinio ideologijų supanašėjimo, bet pirmiausia dėl tiesos atspalvių išnykimo ribojant viešas diskusijas ir laisvą žodį.
Vadyboje susiduriame su dvejopu principu: „kieta“ ir „minkšta“ kontrole. Pirmoji siejama su griežta darbo laiko ir rezultatų apskaita, antroji – su užsakymu nenurodant kelių, kaip jis įgyvendintinas. Pirmoji siejama su industrinės visuomenės „baudžiava“, antroji – su kūrybos visuomenės laisvėmis, nors kartu – neapibrėžtumais.
Ar neturėtume kalbėti apie „kietą“ ir „minkštą“ ideologiją? Pirmoji sietina su militaristiniu nepakančiu, nelanksčiu ir netvariu visuomenės kursu, antroji – su diskusine, lanksčia ir pakančia aplinka. Kaip minėta, nėra visuomenės be ideologijos. Ar neturėtume rinktis lanksčią ideologiją vietoj griežtosios? Ji siejama ne tik su puoselėjamais istoriniais naratyvais, bet ir viešomis diskusijomis aktualiais klausimais, o jos formavimo dalyviai – visi laisvai pasisakantys piliečiai.
Didesnį nerimą kelia ne griežtėjanti ideologija priešiškoje militarizuotoje visuomenėje, bet mūsų atsakas įvedant nepaprastąją padėtį, o su ja – žodžio laisvės suvaržymus ir lanksčios ideologijos griežtinimą.
Nepaisant Ukrainos vardo, nurodančio į pakraštį ir paribį, etimologijos, dabar tai – pats Europos vidurys, nes čia vyksta kova dėl europinių vertybių. Apeliuodami į istorinį naratyvą, pasitelkime analogiją tarp Ukrainos ir Graikijos. Pastaroji – ypač svarbi formuojantis Europai. Beje, antikinės Graikijos poliai, kaip ir šiandienos Europos valstybės, nepaisant kalbos, kultūros ir gyvenimo būdo panašumų, buvo labai skirtingi. Nepaisant to, jie susivienydavo kilus grėsmei, pavyzdžiui, puolant persų kariaunoms.
Atsilaikymas joms kaip tik leido formuotis Europai su jos vertybėmis. Ukrainos kariuomenė – Leonido karių būrys, bandantis sulaikyti persus prie Termopilų perėjos. Persijos karaliui Kserksui šimtatūkstantinės kariuomenės priešakyje pareikalavus atiduoti ginklus, Leonidas atsakė: „ateikite ir pasiimkite“. Leonidas negalėjo atsilaikyti ir neatsilaikė prieš persus. Tačiau pirmiausia tai įvyko dėl išdavystės, kai persams buvo parodytas slaptas praėjimas, o Leonidui teko kovoti dviem frontais. Ar Baltarusijos „batia“ nėra tas išdavikas, leidęs Ukrainą pulti iš užnugario?
Dabar paklauskime kitaip – ar nebūtų Europos išdavystė pasirinkti „kietą“ ideologiją vietoj „minkštosios“ su pakankama erdve žodžio ir spaudos laisvei?
Ideologiniame fronte vyksta ne tik žodžių karas, bet ir karas dėl žodžių. Pats žodis „karas“ verčia laikytis ius belli, karo konvencijų ir tarptautinių įsipareigojimų. Tuo tarpu žodžių junginys „speciali operacija“ legitimuoja civilių žudymą, vakuuminių ir kasetinių bombų bei kitų žudymo mašinų panaudojimą – žaidimą be taisyklių išbandant naujausią masinio naikinimo mašineriją. Ar tai technologijų triumfas prieš žmogiškumą?
Minėta, kad technologinis požiūris, ugdant specialistus, yra atsietas nuo moralinės nuostatos. Ar tai galima pavadinti moralės ir technologijų akistata? Koks moralės vaidmuo postmoralės, priklausančios nuo susitarimo, tiksliau, jėgų santykio, eroje? Vertybių kaktomuša: viena vertus, demokratija, laisvė kalbėti ir keliauti, pagarba Kitam ir lanksti ideologija; kita vertus, nacionaliniai saugumo interesai peržengiant racionalumo ribas ir aneksuojant Kito regioną, drauge – „kieta“ ideologija.
