Tokiu būdu režimai išlošia dvejopai: sumažina savo ekonominį atsilikimą, atsiradusį dėl „kietos“ kontrolės, ir didina režimų prestižą. Net kalbant apie Vakarų šalis su laisva rinka ir lanksčia kontrole, ekonominis požiūris dažnai užgožia kitas vertybes, kurios lieka geidžiamos gerovės valstybės paraštėse.
Tai iliustruoja Lietuvos prezidento ekonomisto rinkiminis šūkis „sukurkime gerovės valstybę“. Pati laisvos rinkos logika suponuoja ekonominių vertybių evoliuciją, kuri eliminuoja Imanuelio Kanto (1987) moralės imperatyvą kaip bereikalingą trikdį, o menui ir apskritai kultūrai primeta paklausos pasiūlos dėsnį. Atrodo, kad Lietuvos visuomenė judėjo būtent šiuo keliu.
Ką byloja faktas, kad Lietuvoje du postus (prezidento ir premjero) iš trijų aukščiausių užima ekonomistai? Viena vertus, ekonomistus galima priskirti prie intelektualų, galinčių ir turinčių paveikti visuomenės nuostatas. Kita vertus, tai iliustruoja specializuoto žinojimo triumfą demokratinėje visuomenėje. Drauge tai rodo ekonomikos mistifikavimą (ekonomistas – stebukladarys, išburiantis laimę?) visuomenėje teikiant pirmenybę vartojimui ir gerovės valstybės mitui.
Ar tai nerodo siauro požiūrio į valstybės valdymą ir politiką apskritai, sutelkiant dėmesį į ekonominį augimą, leidžiantį didinti pensijas bei pašalpas, o drauge keliantį infliaciją, kuris čia pat nuvertina padidintas pensijas ir pašalpas? Ar ekonominis požiūris nėra tai, kas labiausiai nutolina nuo gerovės valstybės idėjos ir todėl, kad nematoma valstybės raidos visuma (prisiminkime Platoną), ne priartinant, bet atitolinant nuo laimės siekio? Galiausiai tai vėliau smogia neprognozuojamomis krizėmis ir karais. Kitaip tariant, išimtinai ekonominė nuostata galiausiai palaidoja pačią ekonomiką. Lietuvos istorija byloja, kad ekonominis požiūris išpučiant gynybos biudžetą nesuveikia, kai tenka gintis. Prie šios minties grįšiu 5 meditacijoje.
Vis dėlto reakcija į kilusį karą parodė, kad drauge su politiniu grupavimusi (totalitarinės valstybės šliejasi prie Rusijos, demokratinės palaiko Ukrainą) vyksta vertybių išgryninimas. Rusijos prekių boikotas ir ekonominės sankcijos, nuo kurių kenčia ir Vakarai, rodo, kad vertybės „nebeparduodamos“. Maža to, išskaidrėja ir gintina tiesa posttiesos amžiuje. Taigi tai žymi kitą – postposttiesos – erą su tiesos atvertimi, vartojant Martino Heideggerio (2014) žodžius, bent jau Vakarų pasaulyje.
Turi įvykti dramatiškas politinis sukrėtimas, koks yra karas, kad atsigręžtume į vertybes, kurios vienija Europą ir demokratiškus Vakarus. Siekinys yra ne ekonominė gerovė, kuri taip masina viso pasaulio emigrantus, bet demokratijos principai, pagarba žmogaus teisėms, žodžio ir veikimo laisvė, neatsiejama nuo pilietinės atsakomybės, ir individo laimė. Pastarasis dalykas dažnai sutapatinamas su daiktine gerove, t. y. vartotojiškumu, kuris savo ruožtu kelia ekonominius rodiklius.
Vis dėlto ši ekonominė centrifuga, permalanti etines ir kultūrines vertybes vartotojiškumo režimu, ne priartina, bet atitolina nuo laimės, kuriai reikia ne tik patenkintų gyvybinių poreikių, bet ir protinės veiklos bei dorybingos elgsenos (Aristotelis 1990). Šią Aristotelio laimės sampratą galima papildyti bent dviem kitais dėmenimis: kūrybinga veikla ir vertybių dalijimusi, teikiančiu bendrumo jausmą. Ne mažiau svarbus dar vienas laimės dėmuo – atjauta, kuri tampa ypač reikšminga politinių ir ekonominių krizių metu. Priėmę pabėgėlius ir pasidalinę tuo, ką turime, prarasime tai, kas nereikšminga (daiktines gėrybes), bet įgysime tai, kas svarbu – tapsime laimingesni.
Bekompromisės sankcijos valstybei, sukėlusiai karą, parodė vertybių pervertinimą. Sankcijos sukels ekonominį nuosmukį visoje Europoje, o ypač agresorės kaimyninėse valstybėse, kokios yra Lietuva ir Lenkija. Tačiau tokiu būdu atsiribojama ne tik nuo karą sukeliančio nedemokratinio režimo, bet ir nuo ekonominių prioritetų pačioje Europoje.
Klausimas – ką byloja tai, kad režimo, sukeliančio karą ir sumaištį, vaikai noriai įsitraukia į vakarietišką vartotojiškumą ir naudojasi Vakarų sukurtomis gėrybėmis? Polinkį į Vakarų vertybes ar, atvirkščiai, demonstravimą, kad šių vertybių nebėra, vien daiktinės gerovės vaikymasis, kuris ištrina ribas tarp laisvų ir nelaisvų, demokratinių ir nedemokratinių, tarp gerbiančių žmogaus teises ir negerbiančių valstybių? Maža to, tai tapo režimo prispaustos visuomenės segregacijos požymiu. Antai prabangūs automobiliai, jachtos, vilos, įsigyti futbolo klubai Rusijos elitą atskiria nuo masių, kurios tampa elito aukomis, įkaitais ir patrankų mėsa.
Galbūt viską pajėgūs pakeisti intelektualai, darantys įtaką valstybės raidai? Atrodo, demokratinėje aplinkoje jie labiau paveikūs, totalitarinėje – mažiau. Vis dėlto nėra demokratinių ir totalitarinių grynuolių. Vietoj to susiduriame su jų kombinacijomis. Maža to, mintis, kad intelektualinis elitas demokratinėje visuomenėje vaidina ypatingą vaidmenį, prieštaringa. Kalbėdami apie elitą turime omeny labai ribotos apimties bendriją.
Jei taip, jos poveikis demokratinėje aplinkoje nėra ir negali būti didelis ar net lemiamas. Jei vis dėlto ji kažką lemia, tai vyksta ne demokratiniu būdu, t. y. ne daugumos, kuriai save priešina intelektualinis elitas, sprendimu. Tiesa, esant atstovaujamai demokratijai, kartais „burtas“ iškrenta daugumai atstovauti intelektualui, kuris vėliau formuoja vertybes ir priima sprendimus. Kitas, mažiau atsitiktinis, elito iškilimo mechanizmas – per specialisto instituciją.
Būtent technologijų raida iškėlė specialisto figūrą, kuris ne tik konsultuoja techniniais klausimais, bet ir pataria ar net primeta sprendimus dėl visai visuomenei ypač svarbių klausimų, daugumai palikdamas apsispręsti dėl mažiau reikšmingų. Kariauti su gretima valstybe ar ne? Koks karo kaštų ir naudos santykis?
Tai klausimai ne daugumai, kuri nuspręstų referendume ar per savo atstovus parlamente, bet siauram specialistų ratui, keliems prezidento patarėjams (įskaitant nuodėmklausį), kurie „kompetentingi“ paskaičiuoti, įtraukti visą šalį į „specialią operaciją“ ar ne. Šis mechanizmas būdingas ne tik totalitarinėms valstybėms, bet lygiai taip pat demokratinėms, nors tai yra kaip tik demokratijos išlyga. Taigi samprotauti apie (intelektualinio) elito, specialisto lemiamą poveikį tolygu svarstyti apie demokratijos suspendavimą.
Platonui (2014) tai nekėlė keblumų dėl jo neigiamo požiūrio į demokratiją. Jei ideali valstybė – aristokratinė arba elitarinė, telieka atrankos ir ugdymo problemos. Beje, kalbama apie dvejopą ugdymą: ugdomi būsimi valdovai, kurie vėliau ugdo visuomenę savo idėjų atžvilgiu. Taigi Platono idealioje valstybėje ypatingas vaidmuo skiriamas filosofams valdovams. Tai nereiškia, kad tai realiai įgyvendinama ir kad ši valstybė geriausia.
Nuorodos
Aristotelis. 1990. „Nikomacho etika“, iš Rinktiniai raštai. Vertė J. Dumčius. Vilnius: Mintis, 61–273.
Heidegger, M. 2014. Būtis ir laikas. Vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika.
Kantas, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vertė R. Plečkaitis. Vilnius: Mintis.
Platonas. 2014. Valstybė. Vertė J. Dumčius. Vilnius: Margi raštai.
