I dalis. Kaip tai veikia

Išsiugdę atsparumą tik tam, kas informacijos srautuose iškraipo ir neigia tiesą, tapsime atsparesni ne tiek propagandai, kiek dezinformacijai: Kremliaus melui. Galbūt geriau suvoksime, kad nuolatinis melavimas sau ir kitiems – tai Rusijos politinio egzistavimo būdas, politinė prigimtis, šimtmečių senumo tradicija. Nes Rusijos politinė tapatybė per amžius lipdoma melo cementu. Šį jos ypatumą bene geriausiai atskleidė filosofas Alainas Besançonas.

Tačiau suvokę, kad Rusija nuolat meluoja sau ir kitiems, nustoję tikėti ne tik jos valdžia ir jai tarnaujančia žiniasklaida, bet ir caro dvarui artimais mokslo, meno, kultūros ir sporto žmonėmis, geriau apsaugosime savo protus nuo dezinformacijos, tik iš dalies – nuo politinės propagandos, bet ne nuo vadinamosios socialinės propagandos.

Atsparumas socialinei propagandai – daug sunkiau išugdoma savybė nei atsparumas dezinformacijai ir politinei propagandai. Socialinė propaganda ypač veiksminga, tarkime, socialiniuose tinkluose. Bet ir kituose kanaluose ar platformose ji kuo puikiausiai skleidžiasi ir daro apčiuopiamą poveikį žmonių mąstymui, skverbdamasi iki kolektyvinės pasąmonės ir vadinamųjų archetipų dėmens.

Tokio poveikio pavyzdys – kadaise itin populiarus serialas „Naisių vasara“ ir Ramūno Karbauskio valstiečių pergalė 2016 m. Seimo rinkimuose. Ir seriale, ir partijos propagandoje buvo demonstruojamos tos pačios „vertybės“, pataikaujama tai pačiai pasaulėjautai.

Jei žmonių grupei labai patinka kokia nors nesąmonė, ir ta nesąmonė ne tik patenkina poreikį kvailai pramogauti, bet pasiekia (lėkštokų) sielų „gelmes“, užgauna jautrias stygas, užvaldo širdis ir protus bei virsta vertybių sistemos ir pasaulėjautos dalimi, greičiausiai turime reikalą ne šiaip su kultūrine ir socialine nesąmone, bet – su socialine propaganda arba daiktu, potencialiai galinčiu atlikti jos vaidmenį.

Ištikima „Naisių vasaros“ auditorija šiuo atžvilgiu yra toks pat potencialios socialinės propagandos objektas, kaip ir bet kuri kita auditorija, apšvitinta socialiai radioaktyvaus šaltinio (televizijoje, interneto žiniasklaidoje ar feisbuke) ir pamažu virstanti tikinčiųjų sekta su savo dievukais, apeigomis, simbolika, inkvizicijomis, tabu, cancel culture, religiniais karais ir hashtagais.

Ar gali tokia kvazireliginė sekta tapti palankia dirva Rusijos propagandai, net jei ji nieko bendra neturi su Kremliaus politika – arba kaip tik atrodo su ja kovojanti? Žinoma, gali.

Jei ji nieko bendra su Kremliaus politika ir neturi, tai dar toli gražu nereiškia, kad žmonės, kurie neatsparūs politiškai neutraliai propagandai, bus atsparūs valstybingumą ir nepriklausomybę griaunančiai propagandai. Neatsparumas propagandai gali būti neskaidomas, vientisas žmogaus ar žmonių grupės bruožas. Šiandien jie gali manyti, kad, tarkime, dėl kultūros nuosmukio kalti gėjai ir partnerystės įteisinimas, o ryt jie nuspręs, kad geriausias būdas atsispirti šitoms blogybėms – tai prisijungti prie „rusų pasaulio“.

Trumpai ir paprastai tariant, jei garsiai protestuoti prieš niekšus (Kremlių) pradės visiški proto ubagai ir menkystos, tai bus veikiau didelė paslauga niekšams nei pagalba Putino oponentams.

Na, o jei tokio pobūdžio sekta skelbiasi kovojanti su Kremliaus politika, tai labai svarbu, kokia tos sektos narių reputacija, išprusimas, kultūros lygis, viešos raiškos būdai, vartojama leksika, intelekto vidurkis, akiratis, etc. Trumpai ir paprastai tariant, jei garsiai protestuoti prieš niekšus (Kremlių) pradės visiški proto ubagai ir menkystos, tai bus veikiau didelė paslauga niekšams nei pagalba Putino oponentams.

Kad geriau suprastumėte šią tezę, pateiksiu paprastą pavyzdį. Štai yra toks nuostabus Kremliaus ruporas Lietuvoje – Zbignevas Jedinskis. Jis atstovauja partijai, kuri skelbiasi kovojanti už konservatyvias, krikščioniškas vertybes. Kaip turi jaustis už konservatyvias ir krikščioniškas vertybes irgi kovojantys Lietvos konservatoriai–krikdemai? Ar jie labai džiaugiasi tokiais idėjiniais bendražygiais – Jedinskiu ir jo sekta?

Ne, jie visai nesidžiaugia, nors ir turi odiozinę koaliciją su Jedinskio politiniais bendražygiais Vilniaus miesto taryboje. Nes tokia bendrystė, toks bendradarbiavimas juos paprasčiausiai diskredituoja, kenkia reputacijai, liudija apie, švelniai tariant, neišrankumą ir principų aukojimą dėl trumpalaikės grupinės naudos.

Čia matome situaciją, kai prie vertybinės politikos prisiplaka tariamų bendraminčių sekta, kurios atstovai, tokie, kaip Jedinskis, tarnauja niekšams tarptautinėje politikoje. Bet gali būti ir atvirkščiai: prie vakarietiškos tarptautinės politikos gynėjų prisiplaka kontrkultūros sekta, kurios atstovai yra vertybiniai idiotai, už pinigus demonstruojantys plebėjų auditorijai plebėjiškus juokelius, nuosavas genitalijas arba šių dviejų dalykų hibridą. Ar vakarietiškai politikai tikrai reikia tokių pagalbininkų?

Lietuvoje yra manančių, kad reikia. Ir žinote, kas šioje situacijoje tragikomiška? Tai, kad Maskvą tik džiugina faktas, jog Lietuvoje yra šitaip manančių. Nes pakartoti 1940–uosius Kremliui seksis kur kas geriau, jei „didžiais kovotojais“ su Maskvos ir Minsko režimais bus pripažinti vietos klikūšos, kuriuos savo asmeniniu dėmesiu viešai lepins Lietuvos vyriausybių vadovai.

Nes durnių pagalba diskredituoja valdžią, o valdžios meilė durniams diskredituoja respubliką.

II dalis. Keturios sektos ir jų propaganda

Žmonės, tikintys dezinformacija, nebeskiria melo ir tiesos arba sąmoningai stoja į melo pusę. O žmonės, tikintys propaganda, ne tik tampa gan abejingi tiesai, bet ir nebeskiria gyvenimo realybės nuo alternatyvių tikrovių, iliuzijų, kuriomis pradeda gyventi, mąstyti ir į kurių pasaulį pamažu išsikrausto. Tame pasaulyje jau gyvena didelė dalis Rusijos politikų ir piliečių.

Todėl, jei matome Rusijos propagandos grėsmę, turime matyti ir grėsmę, kurią kelia į alternatyvias tikroves – nebūtinai prorusiškas – šiandien išsikraustančių Lietuvos žmonių kiekis. Nes toje stebuklų šalyje žmonės lengviau manipuliuojami, lengviau virsta įrankiais, lengviau įtikina patys save išgalvotomis istorijomis, politiniais ir kitokiais mitais. Tai reiškia, kad jie ir greičiau už kitus, esant progai, ras būdų pateisinti savo galimą politinę išdavystę.

Kokios politiškai neutralių arba net pilietiškai aktyvių socialinių tinklų sektos šiandien gali tarnauti susirūpinimą keliančių „religijų“ pavyzdžiais? Pateiksiu keletą faktų iš asmeninės buvimo feisbuke patirties – kaip kartais sudievinami daiktai, fauna, flora ir keisti žmonės.

Dviratininkai.

Jei parašysite apie tai, kad daugelis dviratininkų nebepaiso kelių eismo taisyklių (KET) ir važiuoja ne taip, kaip leidžiama dviračiams, o taip, kaip leidžiama tik automobiliams, ant jūsų labai supyks. Jus keiks ir vadins negražiausiais žodžiais. Nes nevalia laikytis taisyklių ar juolab stebėtis tuo, kad daugelis dviratininkų jų piktybiškai nesilaiko ir lieka nebaudžiami.

Šios sektos sukurtoje alternatyvioje tikrovėje dviratininkai yra pateptieji, o KET yra skirtos tik paprastiems mirtingiesiems, einantiems pėsčiomis ar (ypač) drįstantiems vairuoti automobilį.

Yra dvi Lietuvos: viena iš jų važiuoja dviračiu ir pati kuria eismo taisykles, o kita važiuoja automobiliu ir už tai turi būti sutrypta, iškoneveikta gatvėje, feisbuke ir net privačiuose laiškuose su grasinimais, vertais kreipimosi į policiją.

Apie šią sektą taikliai parašė Andrius Užkalnis: „Jie išvažiuoja į kelią jau pasiruošę kovai, įniršę, patys save užvedinėjantys šventai neapykantai. Jie tik ir laukia iš po savo šalmų ir geltonų akinių, kada, neduok Dieve, kas nors bent bato krašteliu užmins ant jų šventojo dviračių tako baltosios juostos. „ŽIŪRĖK, KUR EINI! TRAUKIS! IŠ KELIO!“ – atvažiuoja dviratininkas.

Nesvarbu, kad jis pats taisyklių laikosi tik tada, kai jam patogu. Važiuos šaligatviu, kiek norės ir kada norės. Per pėsčiųjų perėją jam reikia persivesti dviratį, bet jam negalioja, nes jis toks eismo dalyvis, koks nori būti, ir neaiškinkite jam.

Nesvarbu, kad jis pats taisyklių laikosi tik tada, kai jam patogu. Važiuos šaligatviu, kiek norės ir kada norės. Per pėsčiųjų perėją jam reikia persivesti dviratį, bet jam negalioja, nes jis toks eismo dalyvis, koks nori būti, ir neaiškinkite jam. Judėjimas ir fizinis aktyvumas yra tai, ko labai reikia žmonėms (man irgi), tačiau kodėl dviratininkų tarpe tiek agresijos? Tai retorinis klausimas. Aš nežinau atsakymo, nežinote ir jūs.

<…> Aš greičiau išdrįsčiau ginčytis su didesniu už mane barzdotu ir tatuiruotu baikeriu, apsikarsčiusiu lenciūgais ir su dviem kniedėmis liežuvyje, negu juokauti su dviratininku.“

Canis vulgaris.

Jei parašysite feisbuke, kad šuo – ne žmogus, jus sutryps. Rimtai. Šitoje alternatyvioje tikrovėje šuo yra žmogus (Mahajanos versija kasdieniam vartojimui) arba daug protingesnis už žmogų padaras (Hinajanos versija – kietesniems). Kitaip esą galvoja tik niekšai ir idiotai. Ir nors myliu šunis, tarnavau su šunimi atkuriamoje Lietuvos pasienio tarnyboje 1991–1993 m., teko patirti feisbuke orvelišką neapykantos valandėlę vien už tai, kad šuns netapatinu su žmogumi.

Kartą Virginijus Savukynas drįso feisbuke parašyti, kad šuo – ne žmogus. Tai sukėlė furorą. Jį užpuolė pikta minia. Kai kurie net verkė iš pykčio ir sakė, kad taip galvojantis žurnalistas neturi širdies ir proto.

Parašiau, kad Savukynas teisus, o jį užpuolusieji – neteisūs. Ir pakartojau, kad šuo – ne žmogus, kad jis negali pasirašyti darbo sutarties arba duoti priesaikos (dabar skamba kaip keistas ginčas, bet, deja, tada buvo toks kontekstas). Dėl šių mano klaidingų ir niekuo nepagrįstų, kaip jiems atrodė, teiginių daugybė „šuo yra žmogus“ kulto išpažinėjų viešai parašė, kad esu tikras š… – ir tikrai ne šuo.

Įdomu tai, kad teiginio „šuo yra žmogus“ gynėjų grupė persidengia su „I Believe in Science“ credo išpažinėjais, kas verčia į abiejų grupių teiginius žvelgti su dar didesniu nerimu ir net baime. Juk jei jiems tai nekelia kognityvinio disonanso, tai ta žmonijos dalis, kuri galvoja kitaip nei jie, gali būti labai nesaugi. Ypač sutikusi piktą, didelį ir palaidą šunį, kuriam šeimininkas leidžia laisvai lakstyti – nes nejau dabar vedžiosi žmogų su pavadėliu.

Vilniaus „žalioji banga“.

Brandaus miško kirtimas Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius pasiekė tokį lygį, kad jo beveik nebeturime ir džiaugiamės tik gausiais kirtimais, kuriuos gražiai vadiname „atželdinimu“. Jokios žaliosios idėjos ir gamtosaugininkų protestai nepadeda. Laukinė gamta Lietuvoje niokojama be gailesčio. Saugomose teritorijose kaip grybai po lietaus dygsta nelegalūs statiniai. Plazės rezervato širdyje – prie pat Plazės ešero – kelių aferistų, juodųjų archeologų ir ne ką šviesesnių už juos teisininkų pastangomis neteisėtai išdygo gyvenamasis namas. Tokių pavyzdžių – galybė.

Pavadinimas „žalioji banga“ šalyje, kur vyksta tokie dalykai, turėtų tikti gamtosaugos iniciatyvai gelbėti brandžių miškų ir neužstatytų ežerų pakrančių likučius. Bet kur tau: tai – iniciatyva, kuria baisiomis eismo sąlygomis, baisiomis netvarkytomis gatvėmis važinėjantiems vilniečiams stengiamasi tiesiog dar labiau apsunkinti eismą. Ir tai daroma po „apželdinimų“ skraiste, kuoktelėjusiam merui lakstant sostinės prospektais su fikusu vazonėlyje.

Šios „žaliąja banga“ pavadintos religijos išpažinėjai gyvena savo pačių politinio hype’o sukurtoje alternatyvioje tikrovėje. Kad ši alternatyvi tikrovė yra atitrūkusi nuo prigimtinės tikrovės, liudija tai, kad, eismo sąlygoms Vilniuje toliau tik blogėjant (netvarkoma danga, duobės, ribojimai, juostų siaurinimas), miestas vargu ar tampa žalesnis: antai naujausių medžių kirtimų nuotraukomis dalinasi Tomas Janonis („Delfi“), aprašantis savo straipsniuose gamtos niokojimo Lietuvoje pavyzdžius.

Vis dėlto „žaliosios bangos“ sektantų atotrūkį nuo tikrovės labiau liudija net ne tai, kad ta jų banga nėra nuoširdžiai žalioji (gamtosauginė), o tai, kad, užuot sprendę urbanizuotos erdvės gyventojų patogumo ir saugumo problemas, jie, vaizdžiai tariant, visur sodina ir galbūt, nepykite, rūko žolę. Ir jei tikras gamtosaugininkas sulaužys automobilį sostinės duobėtose gatvėse, jie jam sakys, kad tai – jo auka ir indėlis į žalesnę (turėtų būti – „žolesnę“) Lietuvą.

Šurajevas.

Apie Olego Šurajevo raišką šiame staipsnyje jau užsiminta. Jo vulgarūs juokeliai, iš kurių juoktis yra tas pats, kas juoktis pamačius jį nuotraukoje be kelnių, daliai feisbuko gyventojų atrodo tiesiog nuostabūs, o jis pats – kultūrinio ir pilietinio darbo Lietuvai pavyzdys.

Galbūt tai nieko blogo nesako apie Šurajevą, kurio verslas yra jo reikalas, bet šį tą blogo sako apie jo gerbėjų sektą, pasidariusią iš jo dievą, o iš jo papostringavimų – šventą raštą. Dėl skonio galima nesiginčyti, bet itin prasto skonio žmonės, nesigėdijantys viešai garbinti vulgarumo ir necenzūrinės kalbos stabą, verti šiokio tokio dėmesio.

Šv. Šurajevo sekta šiuo metu atrodo gana gausi, karinga ir nešanti dvi žinias dar neįtikėjusiai visuomenės daliai: kad jų ikona yra, viena vertus, išminties dievas ir mąstančiųjų autoritetas, ir, kita vertus, pagalbos kovojančiai Ukrainai dieviškas įsikūnijimas.

Abi žinios gerai nusako tą alternatyvią tikrovę, kurioje gyvena šio komiko gerbėjai ir akolitai. Jie šventai įsitikinę, kad negerbti jų garbinamos dievybės galima nebent iš pavydo jos tariamai didybei.

Jų dievo politinę įtaką, jų manymu, liudija tai, kad jis vienintelis stabdo Rusiją (kurią šiaip jau stabdo ne jis, o sankcijos) ir vienintelis buvo pakviestas pokalbio pas premjerę. Tačiau tas pokalbis daug daugiau pasako ne apie Šurajevo, o apie Ingridos Šimonytės politinę įtaką

Kuo ta didybė iš tiesų pasireiškia kultūros ir intelekto plotmėje, jie paaiškinti nepajėgūs. Jų dievo politinę įtaką, jų manymu, liudija tai, kad jis vienintelis stabdo Rusiją (kurią šiaip jau stabdo ne jis, o sankcijos) ir vienintelis buvo pakviestas pokalbio pas premjerę. Tačiau tas pokalbis daug daugiau pasako ne apie Šurajevo, o apie Ingridos Šimonytės politinę įtaką: kas yra jos potencialūs rinkėjai, tikslinė auditorija ir siekiamo populiarumo šaltinis. Gal netgi – jos autoritetai?

Ir jei šio iš vaikystės neišlipančių suaugusiųjų dievuko „autoritetas“ kam nors atrodo pagrindžiamas jo skelbiama pagalba Ukrainai, tai jie, švelniai tariant, klysta.

Autoritetas padedant Ukrainai pelnomas neafišuojant savo šv. asmenybės išskirtinumo, negraibstant populiarumo taškų iš žiūrimiausios metų politinės aktualijos ir nesistengiant daryti eilinio media hype’o vadinant šūdais visą žiniasklaidą vien todėl, kad ji jūsų nereklamuoja.

Tikro Ukrainos draugo autoritetas nepelnomas, tarkime, aktorės Ingeborgos Dapkūnaitės situacijoje, kai ji ir po 2014 metų, Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, dirbo Putino Rusijai, ir tik dabar susiprato bei atgailauja. Panašiai negali būti kalbos ir apie Šurajevo kaip Ukrainos draugo autoritetą, nes šis žmogus 2016 m. važiavo gaudyti pinigų ir populiarumo į Maskvą. Taip, jau po Krymo aneksijos ir Rusijai užpuolus Donbasą.

Tai, kad Šurajevas kalba savo auditorijai apie Ukrainą, yra tik labai menka dalis to didžiulio darbo, kurį atlieka žiniasklaida, išsamiai informuodama, skatindama mąstyti ir veikti nepalyginamai didesnę auditoriją. Ar vyriausybės vadovė dėkoja žurnalistams už gerą darbą? Ar kviečiasi žiniasklaidos priemonių vadovus pasitarti, pasikalbėti ir padėkoti?

Tai, kad pirmosios kartos nuo žagrės lygio „vilniečiais“ tapusių kaimiečių dievukas renka pinigus Ukrainai, taip pat toli gražu nėra išskirtinis nuopelnas. Šiuo atžvilgiu tikras autoritetas, o ne besikeikianti lėlė vaikų teatro scenoje, yra Jonas Ohmanas ir jo Blue / Yellow parama Ukrainai (trumpasis numeris 1482; skambinkite dabar). Čia – tikras atsidavimas, garbė ir orumas be popso ir siekio tapti senstelėjusių infantilų garbinamu stabu.

Kodėl pemjerės susitikimų darbotvarkėje atsiduria Šurajevas, o ne Ohmanas? Kodėl patvorinis hype’as taip paveikia net ir nekvailų žmonių smegenis, kad jie ima socialiniuose tinkluose keiktis šlykščiausiais žodžiais ir siųsti Rusijos karo laivo kryptimi tuos, kurie visą gyvenimą nuosekliai kovojo su Putino ir sovietų Rusija?

Užduokite sau šiuos klausimus, kai norėsite pamąstyti apie tai, kaip neatsparumas bet kuriai (net ir iš pirmo žvilgsnio „nekaltai“) propagandai, sektantiškas mąstymas ir veikimas gali pasitarnauti Rusijos interesams. Interesams valstybės, kuri, kaip teisingai pastebi Peteris Pomerantsevas, laimi Vakarų auditorijų dėmesį ir net palankumą ne savo proto ir išminties galia, o rasdama Vakarų auditorijose išminties ir proto spragų.