Tiek Rusijos imperijoje, tiek Sovietų Sąjungoje, Čečėnijos regionas priminė smilkstančią užtaisyto pabūklo dagtį, kurio sprogimo Rusija bet kokiais būdais stengėsi išvengti. Galop, 1991 m. čečėnams pavyko tapti de facto nepriklausoma Šiaurės Kaukazo valstybe. Žinoma, tai truko neilgai, nes Maskva užsimojo atkurti federalinę kontrolę.
Taip 1994-1996 m. kilo Pirmasis Čečėnijos karas, baigęsis gėdingu rusų sutriuškinimu. 1999 m. į valdžią atėjęs V. Putinas savo pirmtakų klaidų nekartojo. Per Antrąjį Čečėnijos karą (1999-2000) rusų pajėgos apsiautė ir sulygino Grozną su žeme. 2003 m. Jungtinės Tautos pavadino Grozną labiausiai sugriautu miestu žemėje. Rusija papirko Čečėnijos karo vadus, kurie perbėgo į priešo pusę. Tuo būdu vienas lyderių Achmatas Kadyrovas tapo „pirmuoju“ Čečėnijos prezidentu, o 2004 m. nužudžius, postą perėmė jo žiaurus, neišsilavinęs sūnus Ramzanas.
Prorusiškas R. Kadyrovas geležiniu kumščiu valdo regioną. Tiesa, jo balsas neatspindi visų, maždaug 150 tūkst. Europoje gyvenančių čečėnų emigrantų nuomonės. Tiksliai nežinoma, kiek karių į Ukrainą kovoti pasiuntė R. Kadyrovas, tačiau jų skaičius, skirtingais duomenimis, vyrauja tarp 10-70 tūkst. (verbavimas nesustoja). Be to, Ukrainoje yra vyriausias R. Kadyrovo patarėjas, buvęs Rusijos federalinių saugumo tarnybų elitinių pajėgų padalinio karininkas, FSB „Alfa“ Danilas Martynovas, sukūręs bei apmokęs Čečėnijos vadovo karius.
Tuo tarpu kitoje fronto pusėje, greta ukrainiečių, kaunasi antirusiški čečėnų būriai. Anot portalo „Reporting Democracy,“ vasario 26 d. Briuselyje Čečėnijos vyriausybės tremtyje vadovas Achmedas Zakajevas išplatino pranešimą, kuriame ragino Europoje gyvenančius čečėnus, norinčius kariauti Ukrainoje prieš Rusiją, susisiekti su juo. Kovo 3 d. Lenkijos televizijai TVP World jis sakė: „Esu visiškai įsitikinęs, kad Europos ir greičiausiai viso pasaulio likimas dabar sprendžiamas Ukrainoje. Neabejoju, kad visas pasaulis turėtų padėti ukrainiečiams nugalėti. Šios tautos dvasia ir pasirengimas atsispirti Rusijos agresijai leidžia mums tikėtis geresnės ateities.“
Šiuo metu Ukrainoje veikia du antirusiški čečėnų junginiai – Šeicho Mansuro (Ičkerijos čečėnų grupė) ir Džocharo Dudajevo batalionai. Šie daliniai įgijo nuožmių kovotojų reputaciją per abu Čečėnijos karus bei 2016-2018 m. kovose prieš rusų separatistus rytų Donbaso regione. Jie buvo suformuoti 2014 m. po Krymo aneksijos. „Šeicho Mansuro batalionas“ pirmiausia veikia pietryčių Ukrainoje, ypač Mariupolio mieste, kur dar 2014-2015 m. aktyviai kovojo prieš Rusijos remiamus separatistus. Kaip rašo, „New Lines magazine“ neseniai skelbtose nuotraukose matyti, kad šalyje greičiausiai veikia „Šeicho Mansuro bataliono“ pogrupis arba visiškai naujas junginys. Tuzinas vyrų, akivaizdžiai čečėnai bei Krymo totoriai, stovi gatvėje laikydami sunkiuosius ginklus. Kitoje nuotraukoje – vyras su NLAW prieštankine raketa, panašia į tą, kurią Jungtinė Karalystė perdavė Ukrainos pajėgoms.
Be to, Turkijos dienraštyje „Türkiye Gazetesi“ kovo 23 d. rašyta apie „Šeicho Mansuro bataliono“ karius, padedančius ukrainiečiams vaduoti Irpiną. Šio dalinio vadas karo pradžioje skelbė: „Atėjome atkeršyti Putinui. Negaliu nurodyti tikslaus mūsų karių skaičiaus, bet kasdien jų daugėja.“ Negana to, vienas bataliono karių leidiniui „New Lines magazine“ pabrėžė, jog kovoti ukrainiečių pusėje yra jo pareiga. Apie savo karinę patirtį 45 metų vyras žurnalistui pasakojo dar karo išvakarėse. „Mes kovojome pirmajame ir antrajame Čečėnijos karuose. Suprantame, kad viskas, ką sugeba Rusija, yra žudyti šeimas, moteris ir vaikus. Žinome, jog kadyrovcai yra čia, kad jų apie 10 tūkst. Jie yra išdavikai. Joks tikras čečėnas niekada nesikaus už Rusiją, šalį, kuri mus žudė 300 metų. Dauguma kadyrovcų yra mušami, jų šeimoms grasinama, todėl jie turi tarnauti. Visgi tarnyba Rusijai prieštarauja nokhchalla (tradicinis čečėnų elgesio kodeksas).“
Kitas čečėnų junginys Ukrainoje – „Džocharo Dudajevo batalionas“ irgi paskelbė įsitraukimą. Neseniai vaizdo įraše jo lyderis Adamas Osmajevas išplatino pranešimą: „Noriu užtikrinti ukrainiečius, kad tikrieji čečėnai šiandien gina Ukrainą. Šios marionetės (kadyrovcai), kovojantys už Rusiją, yra mūsų tautos gėda – mes laikome juos išdavikais!“ Donbaso karo veteraną A. Osmajevą kariauti greta ukrainiečių verčia asmeninis tikslas, nes jo žmona, čečėnų pasipriešinimo kovotoja, Amina Okujava 2017 m. buvo nužudyta Kijevo apylinkėse nežinomų užpuolikų.
Negana to, nuomonės apie karą išsiskiria ir pačioje Čečėnijoje. Kol oficialioji žiniasklaida demonstruoja R. Kadyrovo besąlygišką lojalumą V. Putinui, visuomenėje girdimi prieštaringi balsai. Vietinis Grozno gyventojas, kurio vardas slepiamas dėl saugumo, „New Lines magazine“ sakė: „Niekas nepriekaištaus ukrainiečiams, jeigu šie pralaimės tokiam priešui kaip Rusija. Bet tikimės vieno. Ukrainos gyventojų yra 40 kartų daugiau nei Čečėnijos. Viliamės, kad jie padarys Rusijai 40 kartų daugiau nuostolių. Ši invazija bus Rusijos pabaigos pradžia. Kaip Sovietų Sąjunga po Afganistano, ji subyrės. Mūsų žmonės (čečėnai) sukils ir nuvers Kadyrovą. Mes tikimės, jog Ukraina nužudys kuo daugiau kadyrovcų. Kiekvienas, kurį jie nužudys, padarys mūsų kovą lengvesnę, kai tam ateis laikas.“
Vis dėlto kas tie žmonės, kurių vardais pavadinti čečėnų batalionai? Žinoma, pirmojo laisvuose rinkimuose 1991 m. išrinkto Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo asmenybė girdėta visiems, o kas buvo šeichas Mansuras? XVIII a. pab. Rusijos imperatorė Jekaterina Didžioji ėmėsi ekspansijos Kaukaze. Daugelį amžių šiame regione, pasak britų istorikės Caroline Finkel, tradiciškai susikirsdavo Irano bei Osmanų imperijų interesai siekiant užvaldyti ar įtakoti Kaukazą. Osmanai vylėsi mobilizuoti Kubanės gentis, kurioms padedant susigrąžintų rusų atplėštą Krymą, tačiau patyrė logistines problemas bei vietinių nenorą identifikuotis su turkų tikslais.
Tad liko kliautis protekcijomis bei gausiomis dovanomis vietos diduomenei. Būtent tokiu metu Aldi aūle (dab. Grozno priemiestis) gimė būsimasis šeichas Mansuras (tikr. Mansuras Učurma, 1762-1794), laikomas ne tik nacionaliniu Čečėnijos didvyriu, bet pirmuoju Šiaurės Kaukazo pasipriešinimo Rusijai lyderiu. Mokytis jis išvyko į Dagestaną, kur įsikūrė Nakšbandijos (sufijų brolija islame) mokymą praktikuojančioje medresėje. Grįžęs skatino likusius, ne musulmonus čečėnus nustoti laikytis pagoniškų tradicijų, rūkyti tabaką, gerti alkoholį bei bendruomenės gyvenime (adat) vadovautis islamo principais. Taip norėta suvienyti čečėnų taipas (klanus). 1784 m. jis pasiskelbė imamu ir pradėjo aktyviai pamokslauti.
Įžvelgdamas palankią progą, sultonas Abdulhamidas I 1785 m. įpareigojo Mansurą Čečėnijos ir Dagestano rajonuose burti musulmonų policiją bei telkti kalnų tautas šventajam karui. Čečėnas prisiekė ištikimybę sultonui ir žadėjo kovoti prieš bendrą priešą. Taip garsiojo „pamokslininko“ veikla netruko pasiekti rusų ausis. Pradžioje į Aldi pasiųsti šnipai išsiaiškino, jog Mansuras užmezgė ryšius su Uma-chanu Didžiuoju, įtakingiausiu Dagestano kunigaikščiu ir viešai skelbė gazavatą (šventąjį karą) rusams. Tai sužinojęs kunigaikštis Grigorijus Potiomkinas gegužės 6 d. Kaukazo valdytojui įsakė suimti šeichą Mansurą „geriausiai, nepraliejant kraujo.“
Tikslui įvykdyti liepos 6 d. pulkininko de Pieri ekspedicinis būrys su dviem pabūklais patraukė link Aldi, bet atvykę rado kaimą ištuštėjusį. Įniršęs pulkininkas liepė gyvenvietę sudeginti, tačiau grįžtant juos tarpeklyje apsiautė šeicho pajėgos ir užvirė kruvinas mūšis. Rusai buvo sutriuškinti, žuvo net pulkininkas. Negana to, kalniečių nelaisvėje atsidūrė 162 žmonės, tarp kurių kunigaikštis Piotras Bagrationas, Gruzijos karalių palikuonis ir būsimas 1812 m. karo herojus. Ši pergalė ypač sustiprino Mansuro autoritetą regione, sukilimui padėjo išplisti Kubanėje ir Kabardijoj bei paskatino rengti puolimą prieš Kaukazo linijos įtvirtinimus.
Iškilus pavojui Rusijai teko perkelti savo pajėgas į gynybinę poziciją, o maži įtvirtinimo punktai ištuštėjo. Visa armija susitelkė trijose didesniuose garnizonuose – Mozdoke, Kizliare ir Jekaterinrode. Taip karas išsiplėtė per visą „Kaukazo liniją“ nuo Kubanės iki Tereko. Sumanęs išbandyt sėkmę šeichas Mansuras su kariuomene nusileido į lygumą ir puolė Kizliaro tvirtovę, pagrindinę „Kaspijos jūros linijos“ poziciją. Tiesa, pirmuoju bandymu pavyko užimti tik Kargo fortą. Liepos 29 d. čečėnai nesėkmingai atakavo Grigolipolio fortą, o tada vėl ėmėsi Kizliaro. Nepaisant tris dienas (rugpjūčio 19 – 21 d.) trukusio šturmo, Kizliaro artilerija atmušė puolėjus ir rugpjūčio 22 d. imamo kariuomenė pasitraukė į kalnus. Tai buvo vienintelis kalniečių mėginimas perkelti karą į priešo teritoriją.
Nepaisant nuožmumo ir fanatizmo, šeicho kariuomenė nepajėgė kovoti lygumose prieš stipriai įtvirtintus rusų fortus. Tad pagrindiniu savo tikslu Mansuras iškėlė kovą prieš vergovę bei šariato teisės įvedimą kalniečių bendruomenėse. Jis kvietė Čečėnijos ir Dagestano žmones vykti į Krymą kovoti prieš rusus. Negana to, patys totoriai įsitraukė į kovą. Kaip rašė XVIII a. prancūzų istorikas Gilbert Romme, totoriai melsdavosi už žymiojo imamo sėkmę, o Mansuro į Krymą siųsti dervišai maldose linkėjo okupantams mirties: „prašome miklaus turkų kardo prieš netikėlius.“ Visgi Rusija greitai užgniaužė kylančius neramumus Kryme.
Kova su šeichu Mansuru ir jam į pagalbą atėjusiais turkais per antrąjį Rusijos-Turkijos karą (1787-1791) rusams kainavo daugybę aukų. Ikirevoliucinėje bei sovietų Rusijos istoriografijoje Mansuras laikytas turkų agentu, nors islamo tyrinėtojas Aleksandras Benigsenas įrodė jo savarankiškumą. Osmanų Porta (vyriausybė), anot tyrinėtojo, iš pradžių santūriai žvelgė į Mansuro veiklą, ypač reformistinius islamo siekius, turinčius vahabizmą (islamo sekta) požymių, kuris tuomet stiprėjo osmanų valdomoje Arabijoje.
Deja, po nesėkmės Kizliare Mansuras prarado daug sekėjų, todėl apsistojęs kumykų žemėse ėmė burti naują kariuomenę (į kvietimą atsiliepė 20 tūkst. vyrų iš kabardų, čečėnų, kumykų, avarų genčių). Spalio 30 – lapkričio 2 d. įvykęs mūšis prie Tatartupio griuvėsių, dėl chaotiškų kalniečių veiksmų, baigėsi šių pralaimėjimu. Tai įplieskė neramumus pačioje Mansuro kariuomenėje: kumykai sugrįžo į savo žemes, tarp avarų ir čečėnų kilo žudynės, o kabarai sudarė taiką su rusais ir atsiuntė šiems į pagalbą būrį kovoje prieš turkus. Pats šeichas Mansuras persikėlė per Kubanės upę. Tiesa, 1786-1789 m. vyko įnirtingi rusų ir kalniečių mūšiai, kuriuose Rusija įgijo vis daugiau pranašumo.
1788 m. spalį vadovaujantis generolas Piotras Tekelis apsiautė turkų statytą Anapos tvirtovę, kur glaudėsi kalniečių ir turkų pajėgos. Nors fortas neturėjo rimtų įtvirtinimų, tačiau priešas jo užimti nepajėgė. Antrą kartą tvirtovę pulti 1790 m. pr. mėgino generolas leitenantas Jurijus Bibikovas, tačiau patyrė skaudų smūgį (neteko beveik pusės pajėgų). Galop, 1790 m. rugsėjo 30 d. generolui Johanui Hermanui fon Fersenui nugalėjus turkų-kalniečių dalinius Kubanės pakrantėje, šeichas Mansuras su likusia kariuomene pasitraukė į Anapos tvirtovę.
Būtent čia 1791 m. birželio 22 d. užvirė paskutinė kalniečių kova. Generolui Ivanui Gudovičiui pavyko pralaužti tvirtovės gynybą. Šeichas Mansuras buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę. Kaip teigia šaltiniai, imamas nedelsiant nugabentas į Sankt Peterburgą.
Įdomu, kad jis laikytas ne kaliniu, o maištininku – „pavojingu politiniu nusikaltėliu.“ Po ilgo tardymo, Jekaterinos Didžiosios dekretu 1791 m. spalio 15 d. čečėnas pervežtas į Šlisenburgo tvirtovę ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos „už kalniečių tautų kurstymą prieš Rusiją ir didelės žalos imperijai padarymą.“ Šeichas Mansuras mirė 1794 m. ir palaidotas Preobražensko kalne.
Britų keliautojas kapitonas Edmundas Spenceris 1838 m. savo knygoje „Kelionė po Čerkesiją“ užrašė vietinių bardų atliekamas dainas, skirtas šeichui Mansurui, ir vadino jį tikru Kaukazo didvyriu. Tuo tarpu 2021 m. rugpjūčio 23 d. Grozno priemiestyje (Aldi) atidaryta šeicho Mansuro mečetė, kurios iškilmėse dalyvavo R. Kadyrovas. Šventovė pastatyta Achmato-Khadzhi Kadyrovo vardo Regioninio viešojo fondo lėšomis. Taigi, nors R. Kadyrovas yra lojalus Rusijai, bet norėdamas išlikti poste turi bent minimaliai (dėl akių) reikšti pagarbą Čečėnijos nepriklausomybės siekusiems herojams. Tuo ne tik rodomas jo dviveidiškumas, bet ir slaptas čečėnų tautos nepriklausomybės troškimas.
