Ukraina, padariusi didžiulius nuostolius Rusijos kariuomenei, privertusi Rusiją keisti karo planus, pasiekė pirmoje karo stadijoje pergalę prieš Rusiją. Pagaliau, po penkių savaičių trypčiojimo, JAV, JK ir Australija nusprendė tiekti Ukrainai savus ir rusiškus puolamuosius ginklus. Pagaliau „dašuto“, sąžinė neatlaikė, nes neryžtingumo kaina Ukrainos žmonėms kraupi.
Tačiau prireiks mažiausiai kelių savaičių, jeigu ne mėnesio, kol tie ginklai bus panaudoti. Todėl Putino banditų nepaliaujamas civilių žudymas, miestų naikinimas turėtų kauptis ant JAV ir NATO vadų sąžinės. Ponai J. Bidenai ir Co, Luhansko srityje rusai pabūklais ir tankais tiesiogine ugnimi sušaudė visas regiono ligonines, senelių namus, bombarduojamos visos regiono gyvenvietės. Raudonų linijų nebeliko, bet jums – „ak, negalima provokuoti Putino“.
Lietuvoje mes kartojame, kad su banditu kalbama tik jėga, nesvarbu, ar gatvėje, ar tarptautinėje politikoje. Kolega Paulius Gritėnas pateikia tokį bandito galios filosofijos kontekstą, kuris mūsų aljanso vadovams vis dar neįkandamas: „Vakarų politikai ir visuomenės ne iki galo supranta, kad turime politinį ir karinį konfliktą su civilizacija, kurioje politika yra fatališka, absurdiška ir visaapimanti galios raiška. Ten nėra jokios naudos iš racionalumo. Jis tiesiog nesuprantamas politikos fone“.
Tačiau mums, Baltijos valstybių ir Lenkijos piliečiams, suprantamas iki kraujo, nes patyrėme savo kailiu. Todėl ir buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas vienareikšmiškai kviečia Vakarus įsitraukti į karą Ukrainoje: „Jei norime sustabdyti putinišką fašizmą, Vakarai turi stoti į šį karą!“. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė tos pačios nuomonės: „Užteks brėžti įsivaizduojamas raudonąsias linijas – metas sustiprinti tvirtas, nepramušamas ugniasienes“.
JAV administracijai ir Briuselio politikams šis nenoras susitaikyti su tikrove pančioja jų agresyvių veiksmų prieš Putiną politiką. Pasirodo, kad nei J. Bidenas, nei E. Macronas, nei B. Jonsonas, nei Scholtzas nepasiruošę žengti į Ukrainą, nebent – „jeigu“. Kodėl Turkija, NATO narė, sugeba laviruoti išvengdama konfrontacijos su Rusija, nors ir masiškai tiekia bepiločius ukrainiečiams?
Jokių apgailėtinų išsisukinėjimų dėl karinių lėktuvų Ukrainai tiekimo „duosiu, neduosiu, o ką Putinas pasakys?“. Gi rusams apšaudant raketomis Lvivą, kas trukdo NATO iš Lenkijos numušinėti raketas? Juk ne rusų lėktuvus naikinti. Kodėl Rusija gali naudotis Baltarusija savo raketų atakoms ir aviacija prieš Ukrainą, o ukrainiečiai Lenkijos bazėmis negali? Tačiau JAV ir Briuseliui tai mirtina, neišsprendžiama problema. Nors aišku viena: anksčiau ar vėliau tiesioginis susidūrimas su Rusija neišvengiamas. Rusija jau nesibodi pažeisti Švedijos oro erdvę savo bombonešiais. Kaip jie elgsis Švedijai ir Suomijai paprašius narystės NATO? Ukraina 2.0?
Kas belieka Ukrainai? Ir vėl O. Aristovičiaus žodžiais: „Mes, kaip ir Izraelis, liekame vieni kovoti su priešu“. Kas šaukė visa gerkle, kad NATO nesikiš? J. Bidenas. Kas šauks, kad užpulta NATO valstybė turi pasitraukti iš NATO? Klausiama ironiškai, žinoma. Būsiu apšauktas panikos kėlėju, bet dėl to klausimai niekur nedings, nes jie racionalūs.
Kaip ir esminis klausimas: kodėl J. Bidenas atidavė Ukrainą Putino valiai? Ar kas nors žino atsakymą? Ukrainos tauta spjovė ir į Putiną, nelaukė JAV nei NATO ir, jų nuostabai, ne tik puolė gintis, bet gintis taip, kad Putino neturinti analogų kariuomenė įrodė, kad taip ir yra. Žinoma, kita, visiems matoma prasme. Tūkstančiais susprogdintos technikos besivoliojančios ant Ukrainos žemės kartu su tūkstančiais Rusijos kareivėlių lavonais. Tad kas NATO ir JAV beliko? Ypač JAV, kas beliko?
Pasiūlyti 1,2 milijardų dolerių karinės pagalbos, kai afganistaniečių kariuomenei skirdavo 3,5 milijardų per metus. Tuoj pat už saugios NATO tvoros ramiai žiūrėdami į malamus su žeme Mariupolį ir jo žmones bei kitus miestus. Liežuvis neapsiverčia, bet mintis vis tik kirba: neduok Dieve, dar kas nors ir J. Bideną palaikys nusikaltėliu. Ne šiaip sau O. Aristovičius pasirinko palyginti Ukrainos situaciją su Izraelio.
Žinot, šioje vietoje, jeigu pasidavus misticizmui, ryškėja lemtingas pasauliui ženklas: Ukrainos prezidentas yra žydų kilmės. Jis, kaip ir Izraelio žydai, daugelį kartų istorijoje buvo palikti tik savo jėgomis gelbėtis. Regis, ir V. Zelenskis buvo lemties paskirtas ginti likimo valiai paliktą Ukrainą. Tikrai nesuklysiu pastebėdamas savo tautiečiams žydams, kad šiandien mes visi–ukrainiečiai, arba visi – žydai.
Taip, niekaip nemenkinu Vakarų karinės pagalbos ir ekonominių sankcijų Rusijai svarbos, bet mūšio lauke būtini puolamieji ginklai, masiškas jų kiekis – šiandien. Ginklai, leidžiantys perimti iniciatyvą mūšio lauke. Leidžiantys pulti ir taip gelbėti masiškai žudomas ukrainiečių moteris, vaikus, motinas, tėvus. Kiekviena minutė svarbi.
O kaip elgiasi JAV prezidentas tiesos akimirkoje? JAV prezidentas vienoje savo kalbų Vašingtone su patosu sakė, esą Putinui užpuolus Ukrainą pastarasis manė, kad pasaulis apsivers, bet pasaulis tik tapo stipresnis. Tai skamba patetiškai žinant, kad jis, o ne kas kitas pasiūlė Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui bėgti iš šalies. Taip, J. Bidenas suvienijo demokratinį pasaulį, Europą, tik ne dėl Ukrainos laisvės, o dėl savo pačių apsisaugojimo ukrainiečių mirčių kaina. Net cirko artistui nėra lengva balansuoti ant lyno, bet J. Bidenui, regis, nereikia jokių pastangų balansuoti tarp moralumo ir amoralumo pastarojo naudai.
Eilinė iliustracija, – Mariupolio skerdynės JAV stovint šalia. Taip visiems matant skerdžiamas ir elementarus humanizmas. Ir taip J. Bidenas ir jo administracija tampa karo nusikaltimų bendrininkais. Ant nekaltų mirčių į rojų nepateksi. J. Bidenas ir NATO ginasi skerdžiamų žmonių sąskaita. Kaip dabar mes visi naktį miegosime? Teisinasi, esą Putinas užmes ant Ukrainos atominę bombą. Nemes, nes tai būtų Putino režimo ir Rusijos savižudybė. Ir Putinas tai puikiai žino, antraip jau būtų sunaikinęs Kijevą ta taktine bomba.
Tai reiškia ne ką kita, kad Putinas ir jo aplinka iš proto neišsikraustė, nors karas prieš Ukrainą – pati didžiausia Putino režimo beprotybė. Cituoju V. Zelenskį: „Tiesiog nėra žodžių. Mes, gyvi žmonės, turime palaukti. Ar ne viskas, ką iki šiol padarė Rusijos kariuomenė, nepateisina naftos embargo? Ar fosforo bombos to nepateisina? Apšaudyta chemijos gamykla ar apšaudyta atominė elektrinė to negarantuoja?“
Taigi, iki bailumo atsargi JAV ir NATO politika yra, anot įpykusio rusų politologo Andrejaus Piontkovskio, niekas kita, kaip raudonos linijos patiems sau, o ne Putinui. Juk J. Bidenas ir J. Stoltenbergas lyg papūgos kartoja, kad negalima jokiais būdais įsitraukti į karą su Rusija… Ukrainoje mat išsigando Putino grasinimų. Tikrai? Rusija gali kariauti Ukrainoje, JAV – ne?
Deja, per pastaruosius 20 metų taikos, savanoriškai parsidavus Mamonui, Vakarų demokratijos nepagimdė nei vieno lyderio, verto Čerčilio palikimo. Atsiprašinėjimo bakchanalija už JAV prezidento Joe Bideno pasakytą tiesą ir išreikštą viltį, kad kas nors „dėl Dievo meilės, turi pakeisti Putiną“, kelia intensyvų šleikštulį. Ar J. Bidenas ir jo administracija, E. Macronas taip pat apgailėtinai pultų atsiprašinėti skerdiko Hitlerio? Regis, taip. Nes geri laikai gimdo silpnus vyrus ir moteris, o sunkūs – stiprius. V. Zelenskis kartu su ukrainiečiais yra gyvas įrodymas.
Galiausiai, ciniškai nuskambėjo Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministrės Elizabeth Truss pažadas Putinui, jam nutraukus karą ir patraukus iš Ukrainos karines pajėgas, sankcijas panaikinti. Ar tikrai po Rusijos kariuomenės žlugimo Ukrainoje Vakarų politikai, atsistoję į eilę, lyg niekur nieko vėl spaus ranką Putinui, prieš tai jį išvadinę skerdiku, karo nusikaltėliu, žmogžudžiu? Jau šiandien Vakarų „didvyriai“ atsiprašinėja skerdiko už pačių, netikėtai užplūdus drąsai, pasakytą tiesą.
Tad, regis, Ukrainos prezidento patarėjo kalambūras „Jeigu Putinas užpuls NATO valstybę, ją NATO pašalins iš narių“ negimė tuščioje vietoje.
