Lietuvoje per tris dešimtmečius sąvoka lietuvis vis labiau įgyja Lietuvos piliečio reikšmę, kaip ir kitose šalyse – vokietis Vokietijoje, olandas Nyderlanduose visų pirma reiškia pilietybę. Dar visai neseniai plačiai garsėjome krepšininkais lenkakalbiais broliais Lavrinovičiais – visas pasaulis pažinojo šauniuosius lietuvius, jie ir patys prisistatinėjo esantys lietuviai iš Lietuvos. Sporte, mene tai jau įprasta ir pas mus, nes taip elgiamasi visame pasaulyje.
Mūsų dabartinę Konstituciją atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia 1992 m. priėmė ir paskelbė lietuvių tauta – preambulėje neabejotinai įtvirtinta pilietinė lietuvių tautos samprata. Kokia tai galybė, įsitikinome šiandien, kai Ukrainos ginti stoja visi jos piliečiai – ir ukrainiečių, ir rusų tautybės.
O Lietuvos Seimas kaip tik šiomis dienomis svarsto galimybę sumažinti lietuvių skaičių Lietuvoje. Nes tokio teisingumo siekia teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, kovo 29 d. Seimui pateikusi skubos tvarka (!) svarstyti „Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo“ 5 straipsnio pakeitimo pataisą. Matyt, ieškodama, kaip padaryti, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau ne lietuvių tautybės žmonių, ji prašo Seimo skubiai pašalinti iš galiojančių įstatymų ir teisės aktų bet kokias kliūtis Lietuvos dokumentuose asmens duomenis rašyti nelietuviškai – tiesiog suteikti daugiau galimybių spręsti asmens duomenų įrašų reglamentavimo klausimus, šalinant ar apeinant juridines kliūtis:
Pakeisti 5 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase (įrašomi ) rašomi lietuviškais rašmenimis, piliečio vardas (vardai) ir pavardė ‒ Lietuvos Respublikos (įstatymų) asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą (asmens) dokumentuose, nustatyta tvarka.“
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas
Šis įstatymas įsigalioja 2022 m. gegužės 1 d.
Teisingai, velnias slypi detalėse: „[...] kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą (asmens) dokumentuose, nustatyta tvarka.“ Pirma detalė – tuos „kitus teisės aktus“ galima susikurti tokius, kokių reikia, svarbiausia, kad nebereikėtų Seimo. Toliau bus parodyta, kiek daug darbštuolė ministrė jau padarė, kurdama tuos dokumentus. O dar būta abejonių dėl jos striuko juridinio išsilavinimo!
Antra detalė – išbraukti įstatyme vieną žodį – (asmens). Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip stilistinis pataisymas, bet įsižiūrėjus – ne! Remiantis tik gana griežta asmens dokumentų reglamentacija, nepavyktų pagauti savo svajonės už uodegos, jei tektų grįsti tik asmens dokumentais.
Todėl tereikia išbraukti vieną žodelį – (asmens) – ir kvėpuoti pasidarys lengviau. Jeigu įstatymu neapibrėžiama, kad būtina remtis asmens dokumentais, tai tada bus galima remtis plačiai traktuojama dokumento, nebūtinai asmens dokumento, sąvoka – kad tik ten būtų įrašytas asmens vardas ir pavardė. Apie tai irgi dar bus plačiau.
Siekiama įsigeidus asmenvardžius rašyti nelietuviškai, nes 2022 m. sausio 18 d. tai pavyko įteisinti „Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymu“, kuris, tiesa, įsigalios tik gegužės 1 d. Jo įgyvendinimui reikalinga tik viena sąlyga – asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose negali keisti lietuviai, nes naujuoju įstatymu įtvirtinta, kad tai išskirtinai ne lietuvių tautybės piliečių privilegija:
3. Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).
Taigi iškilo šiokių tokių problemėlių panorus kaitalioti savo tautybę vien todėl, kad, pavyzdžiui, to žmogus įsigeidžia pažiūrėjęs filmą arba tiesiog susapnavęs. Bet jeigu vis dėlto labai norisi arba kas nors liepia? Jeigu jo savivaldybėje paraginti kiti gyventojai jau yra pareiškę norą keisti tautybę, o už tai jiems pažadėta kokia nors pašalpa ar gal net bus paleistas seniau kursavęs maršrutinis autobusas į jo atokų kaimą?
Ir tik, pasirodo, tas vienas žmogus visiems trukdąs, visi jau esą susipratę. Juk kad savivaldybė skirtų šias ar panašias privilegijas, tereikia patenkinti vieną sąlygą – užsirašyti ne lietuviu. Nieko daryti pačiam nereikės, padės, tik reikia sutikimo. Sakote, kad klystu? Kažin. Mechanizmas suderintas, gerai veikia per rinkimus.
O jeigu dar atsirastų kokių nors kliūčių? Tiesiog reikia taip reglamentuoti, kad būtų remiamasi tinkamais remtis dokumentais, atsiprašau dėl kalambūro. Teisingumo ministrė pasiūlė tiesiog saliamonišką sprendimą, kaip apeiti tą detalę, kurioje, vaizdžiai pasakius, gal ir gali slypėti velnias. Šiam siūlymui jau pritarė Vyriausybė (žr. 2022 m. kovo 23 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 260 ir ypač pirmąjį aiškinamąjį raštą prie jo.
Aiškinamajame rašte ir nušviečiama, kas iki šiol trukdė (ir, deja, tebetrukdo) keisti pavardžių užrašymą: pasirodo, iki šiol dar tebereikia Teisingumo ministerijos tarpininkavimo, kuri savo ruožtu dar dėl vardų ir pavardžių darybos gali kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK).
Todėl Vyriausybė išmintingai pasiūlė: kadangi „Teisingumo ministerija neturi specialių žinių ar specialios (ekspertinės) kompetencijos vertinti asmenvardžių darybos klausimų“, o VLKK, „vykdydama valstybinės kalbos politiką“, tikriausiai, dar ir gaišina (dėl gaišinimo – mano interpretacija), o, „Be to, bendrosios kompetencijos teismui skundžiama civilinės metrikacijos išvada dėl vardo ir pavardės pakeitimo, o ne Teisingumo ministerijos leidimas“, tai (!) „Manytina, kad civilinės metrikacijos įstaigų valstybės tarnautojai turi reikiamas žinias ir įgūdžius, leidžiančius savarankiškai priimti visus sprendimus, susijusius su vardo ir pavardės pakeitimu.“
Trumpiau sakant, išeitų, kad Teisingumo ministerija, gavusi VLKK ekspertinį atsakymą į konkretų paklausimą, neturi kompetencijos, o civilinės metrikacijos įstaigų tarnautojai turi. Šioje srityje jau daug pasiekta, tame pačiame Aiškinamajame rašte Vyriausybei rašoma:
Pažymėtina, kad daugiau atsakomybės civilinės metrikacijos įstaigoms priimant sprendimus dėl vardo ir pavardės pakeitimo buvo suteikta 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu CBARĮ, nes pagal iki to laiko galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.307 straipsnį Teisingumo ministerijos leidimas buvo būtinas visais asmens vardo ir pavardės keitimo atvejais.
Kuo toliau – tuo mažiau reikalinga kompetencija. Ir dar. Pastaraisiais metais tiek teismai, tiek ir ministerijos pamėgo tokią keistą ir vargu ar teisėtą praktiką: pasikviesti į posėdžius kurį nors vieną, pvz., VLKK ar VKI, atstovą ir pareikšti, kad štai tokiam sprendimui pritaria VLKK.
Beje, tai buvo vienas iš stipriausių argumentų šį sausį priimant „Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą“: VLKK teismuose neprieštaraudavo dėl asmenvardžių rašymo nelietuviškomis raidėmis. Juk teismuose ar posėdžiuose dalyvauja vienas komisijos ar jos sekretoriato atstovas, taigi jo pritarimas dar nėra visos komisijos pritarimas, nebent dėl to jau buvo balsuota.
Paskutinis pavyzdys – teisingumo ministrė, kovo 29 d. pristatydama įstatymų pakeitimo projektą, pareiškė, kad VLKK iš esmės pritaria jos siūlymams. Žinant VLKK pareikštą poziciją viso dabar jau priimto įstatymo atžvilgiu, man kyla abejonių, kad ji galėtų taip be išlygų imti ir pakeisti savo nuomonę, net nebalsavusi savo posėdyje.
Įtariu, kad ir vėl buvo pasinaudota gerai patikrinta praktika pars pro toto: pasikviesti į posėdį vieną VLKK vieną, kuris gali nė neturėti progos išsamiau pareikšti VLKK poziciją, o tyla, kaip žinoma, reiškia pritarimą.
Yra dar viena priežastis, kodėl Teisingumo ministerijai geriau būtų tiesiog nusimuilinti iš šio proceso – ne civilinės metrikacijos įstaigos kompetencija nagrinėti, ar dokumentai nėra susiję su okupaciniais režimais, bet, ko gero, to teismai galėtų pareikalauti iš ministerijos!.. Čia apie tą antrąją jau minėtą ministrės pasiūlyto įstatymo keitimo detalę, kurioje irgi gali slypėti velniukas.
Juk pageidavimo keisti tautybės įrašą, ypač lenkų, rusų ar vokiečių tautybės atveju, dažnai nebus galima niekaip kitaip pagrįsti, kaip tik, naujojo įstatymo siūlymu, – tėvų ir senelių tautybe. Nes net ir naujasis įstatymas numato, kad reikia kuo nors pagrįsti. Tomaševskis jau yra siūlęs remtis antkapių užrašais. Gal tiks okupacinės Lenkijos valdžios (1920-1939) Vilniaus krašto gyventojams išduoti dokumentai, kai lenkų tautybė buvo įrašoma privaloma tvarka?
Arba kitos okupacinės valdžios – sovietų? Juk ir Klaipėdos krašte Lietuvos valdžia buvo tik 1923-1939 m., o ten irgi gali būti panorusių persirašyti vokiečiais. Tarptautinė teisė, rodos, numato, kad okupaciniai dokumentai negaliotų, bent kitose šalyse tikrai vadovaujamasi tokia praktika. Išeitų, kad vieninteliai legalūs dokumentai – tarpukario Lietuvos. Kuo tada remsis Vilniaus krašto ne lietuviai?
Nevertėtų dėl nepalankaus požiūrio į lietuvybę kaltinti tik vienos ministerijos. Ir kita ne viską padarė, kad visi Lietuvos moksleiviai žinotų, kodėl tarpukariu buvo skanduojama: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“
O ypač kad tai suprastų besimokantieji lenkiškose Lietuvos mokyklose, nes jose veikia harcerų organizacija, kurie didžiuojasi prisiekdami prie Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio mauzoliejaus ir ten eidami garbės sargybą. Ar jų priesaika tokia pati lojali Lietuvai, kaip Lietuvos šaulių ar Lietuvos skautų?
Norisi paklausti dabartinės Seimo daugumos – nejaugi ta valdžia tokia be galo saldi, kad dėl jos galima išsižadėti idealų? Tėvynės laisvė ir jos visų piliečių gerovė buvo pagrindinis Sąjūdžio siekis. Ar toks teisingumo ministrės siūlomas pseudoteisingumas nebūtų vykdomas lietuvių ir ne lietuvių tautybės piliečių istorinio supriešinimo sąskaita? Tik to mums dar betrūko, kai reikia telktis krašto gynybai.
