Jau daugiau nei mėnuo Ukrainoje vyksta karas. Tai tapo pagrindine žiniasklaidos tema ir Lietuvoje. Nuo pat pirmų karo dienų lietuviams, gyvenantiems Ukrainoje, skambina įvairių žiniasklaidos priemonių atstovai.

Pradžioje daviau kelis interviu, bet kuo toliau, tuo ryškiau matosi daugelio norinčiųjų pakalbinti ir gauti interviu iš pirmų lūpų tikrasis požiūris į situaciją – „trešo“ ieškojimas ir noras pateikti žiaurią sensaciją pirmiesiems. Jų kamantinėjimuose kyšo visiškas abejingumas tikrajam žmonių skausmui ir situacijai.

Jokiu būdu to negaliu pasakyti apie visus žurnalistus, daug jų dirba labai profesionaliai, su daugeliu esu asmeniškai pažįstama ir ne kartą bendravusi. Štai jie ir neskambina, o tie, kurie skambinėja, labai dažnai būtent tokie, kuriuos norisi pasiųsti paskui tą rusų laivą.

Kai kovo 26 – ą dieną raketomis bombardavo Lvivą, sulaukiau net keturių žurnalistų skambučių ir žinučių su prašymu pakomentuoti ar duoti interviu. Pritrenkė vieno jaunuolio skambutis. Prisistatė kaip LRT žurnalistas, tačiau nepasakė savo pavardės.

Man ne galvoje buvo tikslintis tuo metu: jis paskambino dar net nepasibaigus atakai, nežinojo mano vardo, nesugebėjo teisingai ištarti mano pavardės, bet nemandagiai pakeltu balsu bandė iškvosti, kur ir ką jau subombardavo. Iš kur man žinoti, ar tai Lietuvos žurnalistas, ar Rusijos ugnies koreguotojas?

„Ką susprogdino? Kur pataikė? Ar didelis žmonių sujudimas?“

Žinoma, kad nieko jam nepasakiau.

Ar supranta tokie „žurnaliūgos“, kad paskelbdami tikslią bombardavimų ir apšaudymų vietą, jie dirba priešo ugnies koreguotojais?! Ukrainos gynybos ministerija jau ne kartą primygtinai prašė to nedaryti, bet daugeliui Lietuvos žiniasklaidos atstovų tai – nė motais. Jiems svarbu gauti „šviežieną“, ir visiškai nusispjauti, kad po jų reportažų gali sekti papildomos ir jau tiksliau sukoreguotos priešo atakos.

Galbūt žurnalistai kartais tiesiog nepagalvoja, jog uždavinėti klausimus apie kariškių veiksmus ar apie Ukrainos žvalgybos informaciją karo metu tiesiog negalima, nes jei ką nors ir žinai, tai tikrai juk nepasakysi jiems.

Galbūt žurnalistai kartais tiesiog nepagalvoja, jog uždavinėti klausimus apie kariškių veiksmus ar apie Ukrainos žvalgybos informaciją karo metu tiesiog negalima, nes jei ką nors ir žinai, tai tikrai juk nepasakysi jiems. Tačiau susimąstai, kodėl žmogus to klausia? Ar tikėjosi išpešti iš tavęs ką nors įdomaus dėl reportažo, ar jis renka duomenis kitiems tikslams? Karo metu į viską reaguoji jautriau ir vertini įtartinai.

Labai liūdina dažnai iš kalbintojų sklindantis kraujo troškimas. Tarsi peralkusios piranijos. Atrodo, jie tik ir laukia, kad galėtų pirmieji ištrimituoti apie nužudytus ir sužeistus civilius, sugriautus gyvenamuosius namus ir pan.

Visiems išalkusiems autentiškų pojūčių, adrenalino ir stiprių emocijų labai rekomenduoju atvykti į Ukrainą, ir pirmyn į Mariupolį! Iš ten galėsite apie visa tai rašyti švaria sąžine ir labai tikroviškai, o sėdint Lietuvoje skambinėti į apšaudomų žmonių telefonus su klausimais: „Ar didelis žmonių sujudimas?“ yra ciniška.

Ką šis šūdžius korespondentas nori išgirsti: kiek žmonių voliojasi gatvėse negyvi? Ar kiek plūsta kraujais? Kiek vaikų neteko savo namų? Ar jiems baisu?

O jam bent kiek jų gaila? Tikrai nemanau.

Ramūnas atvirai sakė, kad nuo tokių kamantinėjimų jam net žarnos susiversdavo iš pasibjaurėjimo, bet tekdavo nuryti šleikštulį ir bandyti atsakyti, nes Lietuvai taip reikėjo pasaulinio viešumo... Norėčiau, kad mano tautiečiai prisimintų 1991 metus ir per tą prizmę pažvelgtų į žmones užpultoje Ukrainoje.

Tai nėra vien Lietuvos žurnalistikos bruožas, ir jis nėra naujas. Ramūnas Bogdanas, buvęs Vytauto Landsbergio patarėjas užsienio politikai, man yra pasakojęs, kaip 1991 m. sausį ir paskui 1991 m. rugpjūtį, per pučą Maskvoje, į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą jam skambindavo Vakarų žurnalistai. Ramūnas sėdi kabinete, bet kurią minutę laukdamas pranešimo, kad prasideda sovietų armijos puolimas prieš Aukščiausiąją Tarybą, o jo abejingu „dalykišku“ balsu iš saugaus atstumo telefonu klausinėja, ką jie ruošiasi daryti, ar yra planų bėgti, ar baisu, ar jie pasiruošę mirti... Ramūnas atvirai sakė, kad nuo tokių kamantinėjimų jam net žarnos susiversdavo iš pasibjaurėjimo, bet tekdavo nuryti šleikštulį ir bandyti atsakyti, nes Lietuvai taip reikėjo pasaulinio viešumo... Norėčiau, kad mano tautiečiai prisimintų 1991 metus ir per tą prizmę pažvelgtų į žmones užpultoje Ukrainoje.

Suvokiu, kad taktas ir žurnalistika iš esmės nelabai suderinami dalykai, bet atsiranda pojūtis, kad kai kuriuos „korespondentus“ lyg maitvanagius masina mirtis ir žmogaus skausmas. Jie liguistai geidžia aprašyti visokias kraupias istorijas, keliančias paniką ir šiurpą, ir ištransliuoti kaip galima plačiau.

Socialiniame tinkle buvau aprašiusi istoriją, kurią man papasakojo kolegė. Jų darbuotoja su vaikais bandė pabėgti iš bombarduojamo Charkivo, ir kai jie prasiveržė iš miesto, rusai apšaudė mašiną ir liepė grįžti atgal.

Vos paskelbiau šią istoriją, jau skambina žurnalistė iš Lietuvos, dalykiškai prašydama duoti tos moters kontaktus, nes norinti ją pakalbinti. Net jei turėčiau, neduočiau!

Pabandykite įsivaizduoti, kaip tokia žurnalistė iš saugios Lietuvos kalbina moterį, dieną naktį sėdinčią su vaikais viename iš Charkivo rūsių, be šilumos ir be šviesos, o virš jos galvos nepaliaujamai pliekia bombos, naikindamos namus ir viską aplinkui.

„Tai jus bombarduoja? Turbūt sunku? Baisu? Ane? Tai, sakot, neišleido? Liepė grįžti? Ai, ai, kaip baisu, ai, ai, kokie niekšai! Na, laikykitės, laikykitės, gal pavyks jums ištrūkti. Arba ne...“

Aš, žinoma, utriruoju, bet juk iš esmės tokio „interviu“ tikslas nėra nei palaikyti tą žmogų, nei noras jam padėti. Vienintelis siekis – ištėkšti jo skausmą, baimę ir neviltį viešai, pateikiant visus situacijos kraupumus ir žiaurumus iki pikantiškiausių smulkmenų, nes masinis skaitytojas jas būtinai suskaitys apsilaižydamas.

Nenoriu daugiau talkinti neturintiems atjautos sensacijų ieškotojams, todėl nusprendžiau paaiškinti, kodėl daugiau nebeduosiu interviu.

Esu tiesioginė liudininkė, kokia svarbi yra pagalba, nepaliaujamu srautu keliaujanti į Ukrainą iš Lietuvos, nes kasdien matau į Lvivą atvykstančias siuntas. Dalis jų lieka pabėgėliams čia, o dalis keliauja gilyn į kovojančią šalį.

Baigdama negaliu nutylėti svarbiausio. Mūsų miestas dabar yra pagrindiniai vartai į Europą. Esu tiesioginė liudininkė, kokia svarbi yra pagalba, nepaliaujamu srautu keliaujanti į Ukrainą iš Lietuvos, nes kasdien matau į Lvivą atvykstančias siuntas. Dalis jų lieka pabėgėliams čia, o dalis keliauja gilyn į kovojančią šalį. Ukrainiečiai žino, kad jiems realiai padeda ir Lietuvos valstybė, ir tūkstančiai žmonių – kas kuo gali. Esu šventai įsitikinusi, kad Ukraina niekada nepamirš ištiestos pagalbai rankos šią sunkią valandą.

Beatričė Beliavciv yra daugiau nei 20 metų Lvive gyvenanti lietuvė, ištekėjusi už ukrainiečio. Visą tą laiką ji palaikė glaudžius ryšius su Lietuva ir yra gerai žinoma kultūros žmonių sluoksniuose kaip knygų vertėja iš lietuvių į ukrainiečių (o neseniai pradėjusi versti ir iš ukrainiečių į lietuvių) kalbą. Kada jos darbdavys tapo Lietuvos garbės konsulu Lvive, aplink Beatričę ėmė suktis ir diplomatiniai ryšiai, kurie ypač suintensyvėjo, kai dėl karo Lietuvos ambasada iš Kyjivo persikėlė į Lvivą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją