Nukautų rusų kišenėse gausu prisiplėšto aukso. Baltarusijoje rusų kareiviai atvirai pardavinėja prisiplėštą buitinę techniką, drabužius, vaikų žaislus. Iš Baltarusijos pašto skyrių į Putino Reichą kariškiai nesigėdydami siunčia iš ukrainiečių pagrobtus drabužius, papuošalus, kitą turtą.
Pasitraukdami iš Černobylio AE rusofašistai pagrobė kompiuterius, arbatinukus ir kavos virimo aparatus, apiplėšė vietinį viešbutį, iš kurio nugvelbė šakutes, šaukštus ir servizus.
Rusai išsivaro į nelaisvę tūkstančius ukrainiečių, grobia merus ir tarybų narius. Marodieriauja eiliniai, plėšikauja karininkai, o viską užviršuoja marodieriaujanti Putino vyriausybė, kuri jau pavogė šimtus lizinguotų keleivinių lėktuvų už milijardus eurų.
Rusijos elgesyje nėra nieko naujo, ir tas dėsningumas privalėtų kelti klausimų. Visiems ES, kurie su rusų vagimis pastaruosius dešimtnmečius prekiavo, džiaugėsi jų perkamais butais Palangoje ir kitaip įgalino pradėti dar vieną agresiją – šįkart prieš Ukrainą.
Antrojo pasaulinio karo metais Raudonoji armija elgėsi taip pat, kaip dabar rusai Ukrainoje. Bet Niurnberge rusofašistų niekas neteisė nei už marodieriavimą Prūsijoje, nei už lenkų karininkų masinį išžudymą Katynėje. Neteisė ir už lietuvių kaimų sudeginimą, milijonų okupuotų kraštų žmonių deportacijas ar 5 mln. vokiečių moterų išprievartavimą.
Nenubaustas blogis į gėrį neišsivysto. Skerdynės Bučoje, Mariupolio vaikų ligoninės bombardavimas ir piktybinis atsisakymas leisti mariupoliečiams evakuotis – tų pačių karo nusikaltimų, kuriuos rusai darė Antrojo pasaulinio karo metais, logiška tąsa.
Pirmasis klausimas – kaip galima toliau prekiauti, daryti gešeftą Rusijoje po Bučos skerdynių? Klausimas šimtams verslininkų, tarp jų – Kauno merui Matijošaičiui ir jo sūnums, jų partneriui Skierui, tėvui ir sūnui Rakauskams.
Klausimas retorinis. Su fašistine Rusija karo metu legaliai turėtų dirbti tik Hagos tribunolo advokatai. Rusofašistiniai orkai užpuolė ne tik Ukrainą – Putino banditai užpuolė visą Vakarų krikščionijos civilizaciją. O kai taip, ekselio lentelės su apyvartom ir grynaisiais pelnais prarado prasmę.
Naftos ir dujų pirkimas iš Rusijos – tai ne bandymas išvengti ekonominės krizės Vokietijoje. Tai – ciniškas ir atviras rusų nacių režimo karo mašinos finansavimas. Bučos ir Mariupolio skerdynių, vaikų žudymo raketomis finansavimas. Tiesioginis.
Koks turėtų būti mūsų, Europos ir JAV, tikslas šitame kare? Klaida, kad per 39 karo dienas nė vienos Vakarų valstybės vadovas to nepaklausė, tikslo neįvardijo.
Mūsų tikslas šiame kare – visiškas Putino nacių režimo pralaimėjimas. Tikslas – pasiekti, kad Rusija daugiau niekada nebegalėtų užpulti taikių kaimynių, nebegalėtų bombarduoti vaikų ligoninių, žudyti civilių Bučoje, daužyti raketomis Charkivo ir Mariupolio.
Kaip galima pasiekti šį tikslą? 1. Smaugti Maskvos nacių režimą sankcijomis. 2. Duoti Ukrainai ginklų, maisto, medikamentų – visko, ko reikia rusofašistinei ordai sutriuškinti.
Ar mes duodame Ukrainai ginklų? Šiek tiek, bet nė iš tolo tiek, kiek reikia. Net maisto Ukrainai nepatiekiame nė pusės tiek, kiek jai reikia.
Ukrainiečiai neprašo mūsų užuojautos dėl Mariupolio ir Bučos. Jie prašo sunkiųjų ginklų. Rusai patys neišeis. Išvaduoti rusų orkų užgrobtas teritorijas ukrainiečiai gali tik tokiu atveju, jei mes, Vakarai, suteiksime Ukrainos armijai tiek tankų, artilerijos ir naikintuvų, kiek jai reikia.
Amerika lyg ir pradeda konsultacijas dėl tankų perdavimo. Lėti pokalbiai būtų buvę geri, kol Putinas dar tik rengėsi pulti. Dabar Ukrainai tiesiog reikia duoti tankų. Priešingu atveju Mariupolio nepavyks deblokuoti, Azovo pakrantė liks orkų rankose, jie turės tokias derybines pozicijas, kokios leis jų fiureriui išsaugoti nacių režimą.
Mes, vakariečiai, pamirštame, kad ukrainiečiai karą su Rusija dėl teisės būti valstybe jau laimėjo. Dabar ukrainiečiai kariauja už tai, kad Rusija pagaliau būtų denacifikuota, o mums niekada nebereikėtų krūpčioti dėl NATO 5 str. panaudojimo.
Prieš karą Vakarai netikėjo, kad Ukraina gali gintis. Vokietijos finansų ministro, liberalo Lindnerio žodžiai Ukrainos ambasadoriui Melnikui „kam jums ginklai, vis tiek daugiau poros dienų neatsilaikysit“ tapo nebenutrinama liberalų gėda. Dabar didžiosios NATO šalys, panašu, netiki, kad ukrainiečiai gali pereiti į kontrpuolimą, todėl nesiunčia Ukrainai tankų ir aviacijos.
Kaip galima pasiekti karo tikslą – visiško Putino pralaimėjimo, jei, kaip rašė Vokietijos dienraštis „Die Welt“, gynybos ministrė, socialdemokratė Lambrecht beveik mėnesį atidėliojo ginklų tiekimą Kyjivui, nors koncernas „Rheinmetall“ dar vasario 28-ąją Gynybos ministerijai deklaravo pasirengimą patiekti Ukrainai arba Bundesverui reikalingų ginklų už pusę milijardo?
Išjudinti tokias kaip Lambrecht, netgi Bideną, Scholzą ir Macroną, regis, ne mūsų ir net ne lenkų premjerų bei ministrų jėgoms. Reikia plačios Vakarų pilietinės iniciatyvos.
Būtina remti Hoivudo žvaigždės S.Penno siūlymą. Aktorius kreipėsi į milijardierius ragindamas susimesti 0,5 mlrd. dolerių. Už 300 mln. nupirkti Ukrainai 12 naikintuvų F-15 / F-16, už likusius – priešlėktuvinės gynybos sistemų: „Vienas milijardierius galėtų padėti užbaigti šį karą.“
Siekiant totalinio Putino nacių pralaimėjimo ypač svarbus sankcijų termino klausimas. Kada Rusijai galima būtų panaikinti įvestas sankcijas?
Tą būtina įvardyti tiksliai. Bet nei Lietuvos valdžia, nei mūsų sąjungininkai to nedaro. Rusija turi aiškiai žinoti, kad jai neužteks tik nutraukti karo veiksmus. Neužteks net ir išvesti savo plėšikaujančias ordas iš užgrobtų Ukrainos žemių.
Vakarų sankcijos Rusijai gali būti panaikintos tik tada, kai visi rusų kariniai nusikaltėliai, pradedant Putinu, Lavrovu, Šoigu, generolais, karo lakūnais, ir baigiant prievartautojais bei galvažudžiais, vykdžiusiais civilių egzekucijas Bučoje, sėdės Hagos teisme. Ir po to, kai Rusija pradės mokėti Ukrainai šimtus milijardų reparacijų už sugriautus miestus, mokyklas, ligonines.
Nutraukti sankcijas anksčiau prilygtų karo nusikaltimui. Tai būtų bandymas išgelbėti nacistinį Rusijos režimą.
Taip, nei Ukraina, nei Vakarai negali į Hagą atvežti Putino, Šoigu ar Lavrovo. Tai pačios Rusijos pasirinkimas. Vakarų pasirinkimas – laikytis griežčiausių sankcijų Rusijai tol, kol Rusija prieis prie šio pasirinkimo – padarys atgailą už karo nusikaltimus ir atiduos karo nusikaltėlius teismui.
Dar vienas Vakarų pasirinkimas – Hagoje teisti, užtektų ir moraliai, tuos Vakarų politikus, kurie jau po Krymo ir Donbaso užgrobimo susitarė su fašistu Putinu tiesti „Nord Stream 2“. Tuos Vokietijos ir kitų NATO šalių politikus, kurie veidmainiškai aiškindami, kad netieks Ukrainai ginklų, nes nenori eskaluoti konflikto, Rusijai pardavė ginklų kone už pusę milijardo eurų.
Taikių žmonių skerdynės, kurias masiškai vykdo JT Saugumo Tarybos narės armija, nepalieka mums vietos „viena vertus, kita vertus“, „kaip čia pasakius“ ar išvedžiojimams, kad „juos galima suprasti“.
Šio karo metu galutinai diskreditavo save „tradicinių vertybių gynėjo“ Orbano Vengrija, turinti šalininkų ir tarp mūsų konservatorių, nuvylė Serbija, oligarcho Ivanišvilio diriguojama Gruzija, dviprasmiška Izraelio laikysena, akivaizdžiai prorusiška didžiausia pasaulio demokratija Indija.
Tą reikia įvardyti. Ar Serbija vis dar laikoma kandidate į ES? Kaip Serbija gali būti kandidate į ES, jei ji remia nacistinę Rusiją? Kada bus pasakyta, kad tokiai Serbijai ne vieta ES klube?
Rusijos nacių karas su Ukraina yra karas su Vakarų demokratija kaip tokia. Murmėti murmeles karo metu yra pavojinga gyvybei. Daiktus reikia įvardyti tiksliai ir pageidautina greitai, kad ir kaip tai erzintų jautriai myžčiojančias „nei tiems, nei aniems“ meniškas sielas.
