Dėl panašaus (ir net mažesnio, turint omenyje valstybių dydį bei karo intensyvumą) masto nusikaltimų NATO 1999 m. bombardavo Slobodano Miloševičiaus Jugoslaviją.

Tačiau Vladimiro Putino Rusijos atžvilgiu NATO valstybės elgiasi, švelniai tariant, toli gražu ne taip principingai. Nors būtent Rusijos vadovybė už savo nusikaltimus nusipelno net ne Miloševičiaus, o Hitlerio bendražygių likimo. JAV vėliavos virš Kremliaus griuvėsių.

Kontrastas tarp to, ką rusai padarė Bučoje, Mariupolyje, ir to, ką Vakarai ir ypač Vakarų Europa daro dėl Ukrainos, sulig kiekviena karo savaite ir diena tampa vis labiau stulbinamas.

Dėl savo beprotiško Gretos Thunberg žaliojo populizmo Europa priversta toliau pirkti rusišką naftą ir dujas (garbė Lietuvai ir jos vyriausybei, rusiškų dujų visiškai atsisakiusiai). Dėl Europos žaliųjų sektantų ir JAV demokratų mažintos vakarietiškos naftos ir dujų pasiūlos, nepakankamų ekonominių sankcijų Maskvai ir Rusijos centrinio banko intervencijų Mordoras šiomis dienomis sugebėjo atkurti prieškarinį rublio kursą.

Ir nors Maskvos pritaikytos priemonės pamažu stumia Rusiją atgal į SSRS laikus, seniai reikėjo suvokti ir pripažinti, kad Rusijos gyventojų didžioji dalis mielai gyventų SSRS – ir Brežnevo, ir (juolab) Chruščiovo, ir netgi Stalino valdomoje.

Todėl vasario mėnesio paskutinėmis dienomis visur skambėjusios optimistinės kalbos apie tai, kad „pragariškos“ Vakarų sankcijos Rusiją ekonomiškai parklupdys ir sustabdys jos agresiją Ukrainoje, yra toks pat akių dūmimas, kaip ir po 2014 metų Rusijos invazijos Ukrainoje be perstojo kartota kvailystė, kad „Vakarų sankcijos veikia“ ir Putino režimui tuoj bus visai blogai.

Ukrainos politinė vadovybė toliau desperatiškai kartoja, kad vis dar negauna prašomų ginklų. Prezidento patarėjas Michailas Podoliakas tviterio paskyroje rašo: „Rusija vykdo tautos naikinimą. Bet mes neprašome užuojautos. Mes neprašome „laikų“ socialiniuose tinkluose. Ir mes tikrai neprašome kariauti su Rusija vietoj mūsų. Mes prašome vieno dalyko: duokite mums ginklų, kad mes galėtume apginti savo žmones. Ir mes viską padarysime patys.“

Tai, kad Ukraina negauna prašomų ginklų, prieš kelias savaites galėjo būti aiškinama laiko stoka ir JAV žvalgybos klaida, lėmusia, kad Rusijos karinė galia buvo pervertinta, Ukrainos gebėjimas priešintis – neįvertintas, ir todėl nuspręsta, kad tiekti Ukrainai rimtesnę ginkluotę – per rizikinga.

Tai, kad ir kovo antroje pusėje Ukraina prašė ir vis dar negavo sunkiosios karo technikos (ilgojo ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinių ir priešraketinių sistemų, lėktuvų, šarvuočių, tankų), o tokios šalys, kaip Vokietija, sąmoningai vilkino savo pačių pažadų Ukrainai tesėjimą, buvo gan apgailėtina.

Tai, kad šiandien matome klaikius rusų nacių nusikaltimus Bučoje, o Ukrainos vyriausybė vis dar prašo – duokite, pagaliau, mums ginklų, – jau yra skandalinga. Tuo tiesiog sunku patikėti. Jei nedrįstama netgi virš Vakarų Ukrainos padaryti neskraidymo zonos, jau nekalbant apie didesnių teritorijų apsaugą nuo rusų raketų arba Mariupulio gyventojų gelbėjimą, tai kodėl ukrainiečių nenorima geriau apginkluoti?

Juk vien su „Stinger“ ir „Javelin“ rusų iš užgrobtų Ukrainos teritorijų nepavyks išstumti. Kaip ukrainiečiai turės atremti planuojamą Rusijos ofenzyvą rytuose? Kaip jiems atsiimti prarastas teritorijas prie Azovo jūros? Stingeriais? Kaip deblokuoti Mariupolį? Toliau tikėtis ir laukti, kad Emmanuelis Macronas susitars su Putinu?

Iki šiol Ukrainai labiausiai padėjo – ir tebepadeda – JAV. Ne tik sankcijomis nacistinei Rusijai ir ginklais kovojančiai Ukrainai, bet ir žvalgybos duomenimis, be kurių ukrainiečiams būtų buvę kur kas sunkiau sustabdyti rusų puolimą Kijevo kryptimi. Nežinia, ar be amerikiečių pagalbos būtų pavykę apginti Kijevą.

Tačiau šiandien Vakarai – ne tik JAV – turi duoti Ukrainai kur kas daugiau ir rimtesnių ginklų, jei iš tikrųjų nori, kad pergalė kovoje prieš Rusiją leistų Ukrainai bent jau susigrąžinti iki šių metų vasario mėn. 24 d. turėtas teritorijas.

Nes dabartinė karo eiga ir Vakarų pagalbos mastai leidžia manyti, kad orientuojamasi ne tiek į visišką Rusijos išstūmimą už vasario 24 d. sienų, kiek į jos įklampinimą Ukrainoje bei tokias paliaubas, kurias pasirašydamas Putinas galėtų parodytų savo naciams apčiuopiamą rezultatą: okupuotas naujas teritorijas rytuose ir Donbasą su Krymu jungiantį koridorių pietryčiuose – palei Azovo jūrą.

Antras labai svarbus dalykas – vadinamosios raudonos linijos. Vakarai vis dar vengia apie jas drąsiai ir aiškiai kalbėti. Ne tik Vakarų Europa – kuri dabar gromuluoja savo dramatiškų paklydimų jovalą ir bando gaivinti savo politikų galvose tą idėjų ir minčių kapinyną, kurį Macronas vadino „NATO smegenų mirtimi“, – bet ir, deja, JAV.

Pasakymas, kad neatiduosime nė centimetro NATO valstybių teritorijų, skamba gerai tik tol, kol nepradedame galvoti, kas liks iš tų teritorijų, jei Rusija vis dėlto jas puls. Reikia padaryti taip, kad nepultų. Tai reiškia – sustabdyti Putiną Ukrainoje ir įtikinti, kad čia jam būtų dar blogiau.

Šiuo metu mes darome strateginę klaidą įsivaizduodami, kad NATO rytų flangui laikas pereiti nuo atgrasymo prie realaus apginamumo politikos. Tai klaida ne todėl, kad realus apginamumas – mažiau svarbus, o todėl, reikia ne „arba, arba“, o „ir, ir“: ir realaus apginamumo, ir galingo atgrasymo.

Judėjimas mintimis ir veiksmais nuo vieno prie kito reikštų, kad rytų flango mažosios šalys patenka į pilkąją pereinamąją zoną: realiam apginamumui užtikrinti reikia laiko (čia kalbu apie NATO, o ne JAV pajėgų vienašališką atsaką Rusijos agresijos atveju), o atgrasymas tarsi jau „praeitas etapas“. Turi būti aiškiai suvokta: kaip tik dabar Vakarai turi siųsti Rusijai labai stiprias atgrasymo žinutes.

Efektyvus atgrasymas dabartinėmis aplinkybėmis reiškia vieną paprastą dalyką: NATO branduolinės valstybės, pirmiausia – JAV ir Prancūzija (kurios trys iš keturių branduolines raketas turinčių povandeninių laivų jau yra pasirengę atsakui), turi griežtai ir garsiai paaiškinti Rusijai, kuo bagsis eskalacijos pastangos iš jos pusės, įskaitant grasinimus taktiniu branduoliniu ginklu.

Vakarai turi aiškiai pasakyti, kad yra pasirengę panaudoti prieš Rusiją branduolinį ginklą, jei ši peržengs raudonas linijas.

Reikia kalbėti ne tik apie tai, kad NATO neatiduos nė centimetro savo šalių teritorijų, bet ir apie tai, kad pasikėsinimas į tą centimetrą reikš, jog Kaliningrado srities tiesiog nebeliks. Kad atsakas gali būti asimetrinis. Ir kad taktinio branduolinio ginklo panaudojimas prieš NATO šalį (arba radiacijai pasiekus NATO valstybę) reikš atsakomąjį branduolinį smūgį Rusijai jos teritorijoje.

Po tokių vaizdų, kokius matome Ukrainos Bučoje, JAV, Prancūzija ir Britanija turi žaibiškai ir griežtai reaguoti ne tik kartodamos, kad „karo nusikaltėliai neišvengs bausmės“, bet ir ryžtingai primindamos, kad jos – branduolinės valstybės, kurių raketos gali nušluoti nuo žemės paviršiaus ir Maskvą, ir bunkerį, kuriame slepiasi caras Vladimiras Blyškioji Kandis.

Deja, kai prabylama apie branduolinį ginklą arba rimtesnę karinę pagalbą Ukrainai, net JAV silpnina Rusijos atgrasymą kalbėdamos ne apie tai, ką padarys Rusijai, o apie tai, ko daryti tikrai nesiruošia. Tai – klaida. Klaida, kuri kainuoja vis daugiau gyvybių ir griuvėsių Ukrainai ir kelia nerimą NATO rytinio flango šalims. Nes gopnikas Putinas supranta tik jėgos kalbą.

Kai kovo 2 dieną JAV pranešė atidedančios tarpkontinentinės balistinės raketos Minuteman III bandymus, idant neerzintų nacių Rusijos, buvo keista ir pikta girdėti tokią neįkvepiančią naujieną. Bet kai užvakar Amerika dar kartą atidėjo šios raketos bandymus (iki metų pabaigos), kyla klausimas: gal apskritai verta nusiginkluoti?

Ar pagaliau bus suvokta, kad Rusijos kriminalinę vadovybę gali sustabdyti tik baimė – gyvuliška neišvengiamos mirties baimė, o ne raminimas ir bandymai neerzinti Blyškiosios Kandies? Ir kad neįmanoma tokios baimės jai įvaryti nei griežčiausiomis ekonominėmis sankcijomis, nei nuo 2014 m. skambančiais pažadais, kad pažeidėjai ir nusikaltėliai (Krymas, Donbasas, Malaizijos orlaivis, opozicijos nuodijimas, dabar – Buča) sulauks pelnytos bausmės?