Kas įvyko? Rusijos kariuomenė traukiasi nuo Kijevo. Išvaduotuose priemiesčiuose, ypač Bučoje, atsiveria vaizdai, nuo kurių stoja širdis. Ukrainiečių civiliai gyventojai, kai kurie surištomis už nugaros rankomis, nušauti šūviais į pakaušį. DELFI apie tai jau rašė.
Šiandien, baisųjį pirmą balandžio sekmadienį, nuotraukos ir pranešimai apie XXI amžiuje dar nematytą siaubą užplūdo pasaulio žiniasklaidą.
Tai šiurpiau, nei karo pradžia vasario 24 dieną.
Tai šiurpiau, nei Mariupolio gimdymo namų ar teatro su besislepiančiais civiliais apšaudymai.
Taip, dar yra pragaro ratų, apie kuriuos nepasakosiu, dar ne viskas pakartota iš XX amžiaus karų ir Holokausto. Bet Kijevo priemiestyje pasiektas naujas pragaro ratas, kurio šiame amžiuje dar nebuvo.
Iš Bučos pasakoja kraują stingdančias istorijas veteranas BBC korespondentas Jeremy Bowen, pasakoja CNN ir The New York Times, The Guardian pasakoja apie sušaudytus automobilyje vaikus, kurių tėvai bandė trauktis iš miesto – vieną ketverių, kitą aštuonerių metų, užpiltų žemėje lavonų nuotraukas ir pranešimus apie masines kapavietes skelbia tūkstančiai žmonių, kurie turi priėjimą prie socialinių tinklų, ir net tie rusai Maskvoje, kurie prieš kelias savaites maivėsi ir skeryčiojosi dėl neva nesąmoningų sankcijų („o kodėl mums, mes gi ne už Putiną“), jau pamiršo ūbauti, kaip jiems reikia gyventi be instagramo.
Tiesa, jie dar nesuvedė galų, kad visai Rusijai reikės atgailos ne mažesnės, nei ta, kurią Vokietija turėjo atlikti dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo. Kažkuris Rusijos prezidentas turės klūpėti Kijevo priemiestyje Bučoje taip, kaip buvo atsiklaupęs Varšuvoje prie paminklo geto aukoms Vokietijos federalinis kancleris Willy Brandtas 1970 metų gruodžio 7 dieną. Po karo pabaigos buvo praėję dvidešimt penkeri metai, ir net tada didelė dalis vokiečių pasipiktino Brandto neplanuoto veiksmo: „perlenkė lazdą“, sakė jie tada.
Visiško supratimo ir totalios atgailos nėra, žinoma, ligi šiol: ta pati Vokietija sugebėjo išperėti korumpuotą ir Rusijos pinigais nupirktą kanclerį Gerhardą Schroederį, kuris dabar toje šalyje jau kaip raupsuotasis, bet tie raupsai dviem dešimtmečiais per vėlai. Net ir augant įtampai prie Ukrainos sienų, dar iki prasidedant karui, Vokietija nenorėjo tiekti Ukrainos savigynai ginklų – teisindamasi, įsivaizduokite, moraliniais motyvais. Šalis, šėrusi Putino žmogžudžius dujų ir naftos pinigais, kurios eurais nupirktos kulkos ir raketos, kuriomis Bučoje ir Mariupolyje žudomi civiliai, dar ir šiandien siunčia šimtus milijonų eurų Rusijai kasdien už dujas.
Kažin kas bus po to, kai nuotraukos su lavonais pasirodys visuose pirmadienio laikraščiuose Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje? Niujorke ir Los Andžele? Nieko gero nesitikėkite.
Dabartinius Vakarų politikus ES ir Amerikoje, kurie, užuot protaudami ir rūpindamiesi energetine priklausomybe, klausė klykiančios švedų paauglės Gretos Thunberg, žaidė elektromobiliais ir svaigo nuo žaliosios energetikos, kurios dėka Putinas dabar laiko pagriebęs Vakarus už švelnios vietos, reikėtų iššveisti lauk į gatvę, daužant šlapiais skudurais, tik dalykai, deja, pasaulyje taip neveikia.
Pasaulis ir jo lyderiai stovi bejėgiškai žiūrėdamas į Bučoje nužudytųjų nuotraukas, kažką murma, kad labai gaila, kaip baisu, bus sankcijos – kaip padugnė, kuris girtas vairavo automobilį, sukėlė avariją ir užmušė žmones. Kodėl? Nes po baliuko pagailėjo dešimties eurų taksi. Vaikšto aplink nuolaužas ir skėsčioja rankomis. Atsiprašinėja. Sako, kad viską kompensuos žuvusiųjų giminėms.
Dar visai neseniai (gal pamiršote?) JAV siūlė Ukrainai pasiduoti, o Zelenskiui – evakuotis. Būtų be vargo atidavusi Ukrainą Putinui. Dabar jie nelabai nori to prisiminti.
Senukas JAV prezidentas Joe Bidenas vis bejėgiškai kartojo, kad negalima eskaluoti konflikto, negalima kištis, negalima provokuoti, negalima Ukrainai net naikintuvų suteikti. Visokiais žodžiais barė Putiną, vadino skerdiku ir karo nusikaltėliu, nes kalbos juk brangiai nekainuoja. Svarbiausia nieko nedaryti. Užmėtysim Ukrainą pinigais, tegu pati kaip nors. O jei Putinas paspaus branduolinį mygtuką?
Paaiškėjo, kad gyvenime būna baisiau už branduolinį mygtuką – jei ne žuvusiųjų skaičiumi, tai reputacinėmis pasekmėmis.
Šių dienų politikai pasiliks su siaubingos gėdos ir kaltės jausmu – tie iš jų, kurie gebės pajusti kaltę. Čia dar nekalbame apie dvasingąją Indiją (na, iš Kinijos moralios politikos arba kokio nors padorumo nesitikima apskritai), kurios ciniška pozicija ir atsisakymas net žodžiais pasmerkti Putiną kelia pasišlykštėjimą, bet ne nuostabą. Ta šalis vis apie save skalambija kaip apie „didžiausią pasaulio demokratiją“. Padėk Dieve, jei demokratijos toks veidmainystės karvašūdžiais išmurzintas veidas.
Ką ten Indija: man kyla įniršis dėl savų išdavikų, kurie sugeba piktintis dėl Lietuvos sprendimo pirmajai atsisakyti rusiškų dujų. Sočioje, šiltoje, taikioje Lietuvoje, kur didžiausia problema ir nepatogumas buvo kaukės prekybcentriuose ir galimybių pasas, yra žmonių, kurie drįsta viešai inkšti dėl dujų kainos, kai Ukrainoje gatvėse pūva lavonai, rankomis, surištomis už nugaros, su šautinėmis žaizdomis pakaušyje.
XX amžiaus istorijoje buvo keli vietovardžiai, tokie, kaip Aušvicas arba Srebrenica, už kuriuos niekada nebuvo ir nebus atleista tiems, kas turėjo galių tai sustabdyti, bet nesustabdė. XXI amžiuje toks vietovardis bus Buča, ir visus vardus asmenų, kas dėl to kaltas, labai gerai prisimins žmonės.
Taip, Vladimiras Putinas yra karo nusikaltėlis, tie, kas šaudė civilius – irgi. Jei Dievas yra, gal įvyks tribunolas. Tačiau leidę karo nusikaltėliams daryti tai, ką jie padarė ir nepadėję Ukrainai taip ir tada, kai to reikėjo, irgi bus ilguose sąrašuose asmenų, kurie pardavė tuos žmones už pigesnę dujų kainą.
