Bandome įsivaizduoti. Vienoje Italijos mokykloje mokytojas užduoda klausimą mokiniui: „Kur yra Lituania“? Mokinys atsako: „Regione russa“. Mokytojas pritariamai linksi ir rašo pažymį: ottimo - labai gerai. Už netiesą. Nes vadovėlis taip moko: Baltijos šalys priskirtos sovietinei „zonai“. Ši sensacinga naujiena stipriai užgavo mūsų jausmus.
Perskrodė tarsi Putino kariaunos raketa paleista Ukrainos link, rekošetu atšokusi iš pradžių Italijon, o paskui – iki mūsų: bum! Net mūsų europarlamentarai vos neužspringo Briuselio kopūstais. Jau nekalbant apie eilinius makaronų valgytojus.
Tad klausimas – labai konkretus: kaip reikėtų elgtis? Kur ieškoti kaltininkų? Kam skelbti karą?
Per keletą dienų susiformavo kelios vizijos. Pirmoji: skelbti sankcijas Italijai. Asmenines: nepirkti makaronų, parmezano, „Armani“ striukės, nevykti prie Komo ežero žiūrėti oligarchų ir George Clooney vilų. Neblogas variantas, tik klausimas ar nuo to labai pasikeistų vadovėlių turinys.
Antroji vizija: išlieti pyktį ant mūsų ambasados diplomatų: ką jie ten po biesais veikia? Už ką algas gauna, jeigu net vadovėlių nepatikrina!? Šventas pyktis, bet kažin ar tuo adresu. Kažin ar užtektų ambasadoriui vienos kadencijos, kad patikrintų visų šalies mokyklų, o jų Italijoje iš viso yra 56.000 geografijos ir istorijos vadovėlius. Na, nebent mūsų URM įsteigtų specialų – vadovėlių kontrolės atašė rangą ir etatą. Tada gal.
Trečioji vizija: organizuoti protesto demonstracijas prie tų Italijos leidyklų, kurios mokykloms spausdina geografinį feiką. Čia būtų nebloga idėja, nes tuoj vietos žiniasklaida sujudėtų, tuoj viena partija leidyklas pultų, kita leidyklas gintų. Vis tik gal labiau gintų, nes viena mokyklinį feiką spausdinanti leidykla – “Mondadori” priklauso tikro Putino draugo – Silvio Berlusconi dukrai Marinai. Dar kita – “Pearson” priklauso britams, kažin ar bus paprasta paaiškinti, kas dedasi jų filiale Italijoje.
Apie ketvirtąją viziją kažkaip nelabai kalbama. Apie tuos žmones, kurie nei algų negauna, nei rangus turi. Apie tuos, kurie viską mato, pastebi, sukelia triukšmą, protestuoja. Turiu galvoje tautiečius, šiuo konkrečiu atveju – Italijos lietuvius. Apie mamas ir tėčius – Lietuvos ambasadorius, ištikimai atstovaujančius savo valstybei svetur.
Auginti vaiką – darželinuką, vėliau - mokinį, vėliau – studentą Italijoje yra nervų karas. Patogumų ir buities prasme čia nieko netrūksta, oras - geras, maistas – geras, žmonės – mieli, paslaugūs. Bet vos tik gimsta vaikas, vos praveri valstybės įstaigos, mokyklos duris - išsyk prasideda nuožmi kova su įsisenėjusiais, prarūgusiais stereotipais. Su neįtikėtino bukumo biurokratijos atstovais, kurie stengiasi atimti iš tavęs ir tavo vaiko lietuvybę.
Vaiką reikia ruošti šiam stresui, treniruoti, grūdinti. Tenka kurti strategiją. „Vaikai, mes turime naujoką, kuris kalba rusiškai, būkite jam draugiški“ – pristatė klasei mano devynmetį sūnų simpatiška mokytoja Romos priemiesčio mokykloje. Kai simpatiškai mokytojai buvo paaiškinta, kad jis kalba lietuviškai, o ne rusiškai, simpatiška mokytoja pareiškė nuoširdų nusistebėjimą: „O argi tai ne tas pats?“ Ne, ne tas pats: imame rusiškos kirilicos pavyzdį, imame lietuvišką tekstą, rodome, klausiame: „Ar panašu?“ Ne, nepanašu. Ką gi, vienas mikromačas laimėtas.
„Mes jūsų dukros gimimo akte parašysime taip: Barbora Pavlovna“ – pareiškė man vieno Toskanos miesto savivaldybės darbuotojas. Nes jis – darbuotojas yra išsilavinęs, skaitė Čechovą ir Dostojevskį, ten - rusiški vardai papildomi tėvavardžiu. Kai šiam intelektualui iškošiau „prie ko čia Rusija?“, jis pagrasino: „Susirasiu dabar SSSR telefonų knygą, paskambinsiu į ambasadą Romoje ir tada bus aišku“. Apdulkėjusią telefonų knygą jis tikrai rado, SSSR numerį – taip pat. Tik SSSR neberado.
„Jūsų vaikas – gabus šokiui, reiškiu komplimentą. Rusiškoji baleto mokykla, „Bolšoj“ įdirbis... Rusų teatro tradicija... Viskas suprantama“ – susižavėjusi aiškino baleto studijos dėstytoja. Tenka negailestingai nutraukti komplimentų srautą: „Dovanokite, bet „Bolšoj“ čia ne prie ko. Lygiai taip ir Čaikovskis ne prie ko...“ Italės veide – kartaus nusivylimo išraiška. Na, bet tokia atradimų kaina.
Kai sūnus paaugo ir pradėjo mokytis Romos licėjuje atidirbome raktinių vardų seriją. Kai jau matai, jog ryškėja geopolitinio paklydimo ženklai tada šauni salvę: Arvydas Sabonis, Eimuntas Nekrošius, Jonas Mekas, Hanibalas Lecteris. Ne visiems bendraamžiams lemta suprasti. Bet mokytojai ausis ištemps. Ir nustos tauzyti apie rusišką zoną.
Darbas su mokytojais Italijoje – būtinas. Su jais reikia bendrauti, aiškinti, pyktis, reikšti protestus, negailestingai atskleisti išsilavinimo spragas. Reikia dirbti su mokykliniais vadovėliais. Juos tikrinti. Nėra lengva nueiti į tėvų susirinkimą ir tėkšti mokytojui: „Jūs vertinate mano vaiką? O aš įvertinau vadovėlį iš kurio jūs mokote mano vaiką. Tas vadovėlis yra totalus niekalas“. Tai jau beveik karo paskelbimas.
Yra nemažai rizikos, kad tolesni karo veiksmai atsispindės mokinio pažymių vidurkyje. Bet kito kelio nėra: arba – arba. Mokytojų mokymas – tai tokia papildoma, neapmokama, bet labai svarbi Italijos lietuvių veikla. Jeigu mokytojas bus pamokytas, kad „zona russa“ yra feikas, tada, galimas daiktas, savo mokiniams jis pradės dairytis kito vadovėlio.
Bet reikia paruošti ir patį mokinį. Italijoje vaikus į mokyklas išleidę lietuviai tampa kalbos, istorijos, geografijos repetitoriais. Mokinys lietuvis turi žinoti: kai licėjuje istorijos pamokoje bus kalbama apie Antrojo pasaulinio karo pradžią – įtempk smegenis ir nervus. Pasiruošk! Galimas daiktas, kad tai, ką tu išgirsi nebus istorinė tiesa. Užduok klastingą klausimą: „Professore, mums čia nelabai aišku, ar tas Molotovo – Ribbentropo paktas buvo gėris ar blogis? Gal galite smulkiau paaiškinti?..“
Istorijos vadovėlyje iš kurio mokėsi mūsų dukra Romos klasikiniame licėjuje Molotovo – Ribbentropo paktas - kertinis, tragiškas mūsų istorijos momentas buvo nutylėtas. Išvartytas taip, kad mokiniai gautų istorinės netiesos porciją. Už netiesos vadovėlį mokinių tėvams tenka susimokėti. Ne taip ir mažai: 30 eurų. Pradėjau domėtis mokyklinių vadovėlių leidyba Italijoje. Italijos kovos su konkurencijos pažeidimais tarnyba „Antitrust“ seniai pastebėjo: jeigu vieno mokinio vadovėliai vieniems mokslo metams kainuoja 330 eurų kažkam byra didžiuliai pinigai. Vadovėlių leidybos verslą Italijoje pasidalijo keturios super leidyklos, jų metinė apyvarta siekia 769 milijonus eurų.
Ambasadoriams ir europarlamentarams susiremti su vadovėlių mafija būtų pakankamai smagus reikalas. Bet tikrieji geografijos ir istorijos sargybiniai yra jie: Italijos lietuviai, mamos, tėčiai, jų sūnūs ir dukros. Tie mūsų tautiečiai, kuriems neseniai įvykusiame pilietybės referendume buvo atsukta nugara: kokie jie ten atseit lietuviai... Itališkas „zona russa“ atvejis rodo: užsienio diaspora savo vaikų lietuvybe rūpinasi ne mažiau už likusius tėviškėje. O gal net ir daugiau.
P.S. Jūsų apžvalgininko asmeninis indėlis į vadovėlių ir žemėlapių taisymo akciją Italijoje: jau sutarta su kelių mokyklų geografijos mokytojais dėl video pamokos zoom platformoje. Apie tai, kur mes esame ir kur niekada nebegrįšime.
