Neverta dabar nė prisiminti, kad šiuos metus pradėjome kaip beviltiškai susiskaldžiusi visuomenė. Net svarbiausių mūsų valstybės sukakčių šventimą pavertėme principinėmis perrėktų kalbėtojų ir nuplotų rėksnių varžytuvėmis. Karas pakeitė Lietuvą iš esmės.

Net ir daugiau kaip po mėnesio nuo jo pradžios kiekvienas bandymas iš naujo kelti senas pasaulėžiūrinių rietenų šmėklas sulaukia ne tiek palaikymo ir pritarimo, kiek piktų žvilgsnių, tarsi jo iniciatorius būtų neišjungęs telefono skambučio garso bažnyčioje arba nusiperdęs per kūrinio pauzę kamerinės muzikos koncerte.

Pasak BNS užsakymu „Vilmorus“ atliktos apklausos, 50,3 proc. lietuvių vienokia ar kitokia forma aukojo Rusijos agresiją patyrusiems ukrainiečiams. Maždaug tokia visuomenės dalis Lietuvoje kartą per ketverius metus ateina į Seimo rinkimus, o Baltijos kelyje ir žvarbiomis 1991-ųjų sausio naktimis prie Parlamento mūsų buvo mažiau. Emocijoms atslūgus šitą reiškinį dar ilgai nagrinės mokslo žmonės, bet jau dabar galima pabandyti atsakyti į klausimą, už ką lietuviai taip myli ukrainiečius?

Rusijos agresija prieš Ukrainą brendo kaip ilgai besikaupiantis audros debesis, tačiau jos pradžia ir įsiveržimo mastas vis tiek didžiajai žmonijos daliai buvo netikėti. Tikras karas su agresoriaus tankų kolonomis Ukrainos keliuose, subombarduotais miestų daugiabučių namų kvartalais ir traukiančių į Vakarus pabėgėlių miniomis buvo tas košmaras, kurį kartais galėjome susapnuoti.

Bet pabudę stengėmės kuo greičiau įtikinti save, kad XXI a. tai neįmanoma. Ironiška fraze „rusai puola“ interneto troliai erzindavo užsispyrusius putinofobus, o viena jau senokai kažkur pradingusi paribio politikė netgi buvo pasigaminusi marškinėlius su tokiu užrašu.

Kenčiančioje Ukrainoje mes atpažinome save – taip galėjo ir mums nutikti, jei tik langas į NATO, per kurį prieš 18 metų stebuklingu greičiu spėjome įsmukti, būtų užsivėręs truputį anksčiau. Tas jausmas, kad ukrainiečiai kaunasi ir aukojasi ne tik už save, bet už visą laisvąjį pasaulį, tik jiems pirmiems teko patirti visą prisikėlusios Blogio imperijos įtūžį, skatina mus jausti jei ne kaltę, tai bent jau skolą.

Po nepriklausomybės atkūrimo gimusių lietuvių kartų patriotizmas buvo ugdomas 1940 m. birželį neiššauto simbolinio pasipriešinimo šūvio gėdos ir beviltiškos, bet prasmingos vienui vienų su galingu priešu paliktų pokario partizanų aukos istoriniais naratyvais.

Ukrainos pasipriešinimas agresoriui padeda mums įsivaizduoti, kaip Lietuva galėjo kautis, jei tik būtų išdrįsusi. O kiekviena sėkminga Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrataka, sunaikinta tankų kolona ar numuštas lėktuvas tampa bendra mūsų pergale. Ypač kai trumpąja žinute ką tik paaukojote bent 5 eurus, virtusius ginklais ir humanitarine pagalba kovojančiai ukrainiečių tautai.

Sovietų sąjungoje užaugusioms lietuvių kartoms, beveik laisvai kalbančioms ir skaitančioms rusiškai, tačiau neleidžiančioms savyje atpažinti kultūrinio bendrumo su kitomis panašaus likimo tautomis, solidarumas su Aliaksandro Lukašenkos režimu 2020 m. vasarą bandžiusiais atsikratyti baltarusiais ir 2014 m. mūsų keliu į Europą pasukusiais ukrainiečiais yra vieninteliai moraliai teisingi būdai skleistis sovietinės mokyklos diegtos „tautų draugystės“ atžaloms.

Iškilusi ten, kur gaublį sukiojantis amerikietis ar europietis iki 2014 m. manė esant Rusiją, Ukrainos valstybė savo tapatybę kūrė per skirtingumą nuo Vladimiro Putino imperijos vergų. Mariupolyje ir Charkive gyvenančius rusakalbius Ukrainos piliečius Putino bombos žudo ne todėl, kad jie neva buvo ukrainiečių nacionalistai. Orkų pagiežos jie sulaukė, nes tapo laisvais žmonėmis, pajutusiais galią savarankiškai spręsti savo pačių ir savo šalies likimą.

Lietuviai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai per visas okupacijas, žudynes ir tremtis išsaugojo išdidžių Abiejų Tautų Respublikos piliečių laisvės troškimą. Štai kodėl mes taip gerai suprantam vieni kitus. Vyčio antsiuvais pasipuošęs Konstantino Kalinausko vardo baltarusių būrys Kyjive ir Vilniaus žydas Danielis tarptautinėse Ukrainos gynėjų pajėgose kada nors bus minimi vadovėliuose kartu su Emilija Pliateryte ir Jono Karolio Chodkevičiaus žygiais į Maskvą.

Karas kažkada pasibaigs ir dauguma ukrainiečių pabėgėlių išskubės namo atstatinėti savo sugriautą šalį, ieškoti žuvusių artimųjų kapų. Moterys su vaikais, radusios saugų prieglobstį mūsų krašte, apsikabins su tėvynės laisvę apgynusiais savo vyrais. Jos visada prisimins jaukią miškų ir ežerų valstybę, kuri priglaudė, pamaitino, aprengė ir sušildė. Žmones, kurie jomis rūpinosi, įsileido į savo namus, aukojo viską, ką tik galėjo.

Todėl šiandien nulenkęs žilą galvą paprašysiu jūsų visų: neleiskime, kad šitas bendrumo jausmas išgaruotų karui užsitęsus arba pasibaigus kažkokiomis neaiškiomis paliaubomis. Juk kartą atradę geresnę savo asmenybės pusę visai nebūtinai turime leisti jai vėl užmigti. Išlikite tokie nuostabūs ne tik ukrainiečių prisiminimuose.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją