Nedaug knygų apie karą yra tokios tikroviškos, kurias skaitydami galite pasinerti į įvykius visapusiškai – ne tik bandydami įsivaizduoti, bet ir stebėdami pasakojimo fragmentus vaizdinėje medžiagoje. Valerijaus Markuso knyga KARO PĖDSAKAIS – būtent tokia.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Po savaitės visiškai pripratau ir jaučiausi kaip namie. Vienintelis akivaizdus trūkumas, palyginti su aerodromu, – daug žmonių. Mūsų su Buria pozicijoje buvome tik dviese, o čia krūva žmonių nuolat šen bei ten vaikšto, bėgioja, sėdi ar guli. Man labiau patiko vienišumas. O čia, be mūsiškių, dar ir kokia dešimtis „berkutininkų“.
Tačiau buvo ir didžiulis pliusas. Čia nuolat šaudoma. Praktiškai kasdien. Arba vyko kažkokios provokacijos. Kelis kartus į blokpostą buvo atėjusi vietinių minia, apie keturiasdešimt žmonių, šaukė, kad mes, „prakeikti fašistai“, eitume lauk. Į juos niekas ypatingo dėmesio nekreipė, ir po kurio laiko jie raukė iš čia. Tačiau kiekvieną kartą po jų vizitų į mūsų pusę pradėdavo dirbti 80 mm kalibro minosvaidžiai. Ir kiekvieną kartą smogi kai taikydavosi vis geriau ir geriau. Dienos metu, pasirinkę mus taikiniu, dirbo „Utiosai“* (* NSV – sunkusis 12,7 mm kalibro sovietinis kulkosvaidis.) ir snaiperiai. Nuobodu nebuvo. Buvo karštoka... visomis prasmėmis. Bet nenuobodu.
Separams pavyko nužudyti mano draugą. Nuostabų žmogų. Mergina nėščia liko.
Kažkodėl aš nejaučiau jokio gailesčio tokiose situacijose. Turėjau supratimą, kad tai baisu. Tačiau nejaučiau absoliučiai jokių emocijų.
Dažnai susimąstydavau, kodėl nieko nejaučiu? Gal dar nesusigaudau, ką man tokiose situacijose jausti? Juk iki karo niekada nemačiau, kaip žudo. Kažkada skaičiau, kad su marihuana yra taip pat. Kai tu ją trauki pirmą kartą, ji gali neturėti tau jokio poveikio, kadangi organizmas dar nežino, kaip reaguoti į medžiagas, patekusias vidun.
Mūsų desantininkai tarp žuvusiųjų turėjo tik šį karį, bet štai „berkutininkai“... Prieš man atvykstant žuvo jų aštuoni vaikinai. Numušė sraigtasparnį. Visa įgula kartu su pilotais žuvo. Kariai, atvykę į įvykio vietą pasiimti kūnų, aprašė, koks ten buvo siaubas.
***
Sėdėjau ant trinkos, gėriau kokakolą ir stebėjau, kaip vaikinas su neperšaunama liemene ant jūrinukės su atstatytu PKT tikrina kiekvieno vairuotojo, prie priekinio stiklo turinčio priklijuotą A4 formato lapą su užrašu „Vaikai“, dokumentus. Išskyrus tą laiką, kai blokpostą apšaudė, viskas buvo nuobodu ir monotoniška. Per pastarąsias pusantros savaitės aš jau suspėjau perskaityti dvi knygas. Tiksliau vieną, bet du kartus. „Soliaris“.
Bach, babach! Šalia vienos mašinos, pakelėje, kur buvo mūsų apkasas, pakilo stulpas dulkių. Pačiupau automatą, įšokau į artimiausią duobę ir nukreipiau vamzdį giraitės link.
– Sužeistasis! – pasigirdo riksmas iš tos vietos, kur įvyko sprogimas.
– Iš kur šaudė?! – sušuko kažkas šalia. – Tai mūsų RPG sprogo! Dokai! Praėjo penkios tylos sekundės.
– Dokai! – pasikartojo šauksmas iš apkaso.
Aš išlipau iš apkaso ir nubėgau pas vaikinus. Ten sėdėjo du kareiviai, vienas visas suodinas, laikė rankas prie veido, o kitas stovėjo šalia jo.
Pribėgo Dokas ir ėmėsi apžiūrinėti auką.
– Kas nutiko? – paklausė jis.
– Aš nematau! – šaukė kareivis, prispaudęs rankas prie veido. – RPG sprogo, – atsakė kitas.
– Viskas! Išsiskirstyk! – priėjo blokposto vadas.
Mes nuėjome, o Dokas ėmė rūpintis nukentėjusiuoju.
– Kas ten atsitiko? – paklausiau vėliau vieno liudininko.
– RPG iš karto buvo paruošti šaudyti, mūšio atveju. Docentas durnių klijavo ir paspaudė mygtuką, granata išskrido ir sudetonavo nuo brustvero. Jam sukapojo snukį ir kaklą. Bet ten nieko baisaus. Galbūt pora randų nedidelių liks.
– O kaip ten dėl akių, kodėl tiek isterijos? – Išsigando vyras.
– Būna...
***
Mušis prasidėjo, man einant iš tualeto.
Virš mano galvos kažkas prašvilpė ir sušiugždėjo tarp lapų. Dar nepribėgęs BMD, nukritau už kalvos. Nemanau, kad šaudė būtent į mane. Labai aukštai. Kvaila kulka. Iš greitkelio pusės girdėjosi susišaudymo garsai. Tad po kelių sekundžių planavau vėl atsikelti ir nubėgti iki kelio. Iškišau galvą iš už kalvos apsidairyti ir pamačiau du žmones, sėlinančius „žalumoje“. Svečiai iš užporiebriko bandė apeiti mus iš šono. Na, ką gi, kada nors tai turėjo įvykti... Aš nusitaikiau: „dvidešimt du“, „dvidešimt du“, keturios PS* (* Kulka su plieno šerdimi, dar vadinama surogatinė kulka.) ir du traseriai** (** Matomas skrendant šaudmuo.) nuskrido jų kryptimi. Jie abudu nukrito. Tada vienas šoktelėjo ir dingo už medžių, o kitas liko gulėti ant šono. Aš paleidau į gulintį kūną dar dvi trumpas serijas ir atidžiai apžiūrėjau „konflikto teritoriją“: gal dar kokia bjaurybė lenda. Nieko nepamačiau, suspaudžiau viena ranka automatą ir betmenu puoliau prie mašinos. Pakeliui užbėgau pas kulkosvaidininką, pasakiau, kad iš flango taip pat lenda, ir užšokau ant savo BMD nuo variklio pusės. Stipriai sudaviau buože dukart į bokštelį ir sušukau taikytojui:
– Nešaudyk! Lipu į mašiną!
– Davai*** (*** Gerai.)! – pasigirdo riksmas iš bokštelio.
Įšokau ir užvedžiau BMD. Ne, aš niekur nesiruošiau važiuoti.
Tiesiog vykdžiau instrukcijas.
Kelyje nieko nebuvo. Matyt, šįkart jie lipo tik per „žalumą“, be technikos.
***
Pirmą kartą aš šoviau ir pamačiau, kaip mano paleistos kulkos paguldė žmogų. Ar buvau anksčiau pataikęs į ką nors? Nežinau. Nebuvau iš tų, kurie pliekia dešinėn ir kairėn. Mano pirštas spaudė nuleistuką tik tada, kai tam buvo rimtų priežasčių. Kai mačiau, kaip kažkas juda, arba man atrodė, kad ten kažkas juda. Todėl, palyginus su kai kuriais kolegomis, būtų galima pamanyti, kad aš iš viso nešaudau. Galbūt aš ir neteisus, bet visada nerimtai žiūrėdavau į tuos, kurie išleidžia dėtuvę po dėtuvės. Žinoma, kartais reikėjo tiesiog šaudyti, kad nuslopintume priešo ugnį, tačiau tokius atvejus galima suskaičiuoti ant vaikino, ėjusio paskui mane, kai sprogo granata, pirštų. Įdomu, ar jam suspėjo prisiūti pirštus?
Galvoje vis sukinėjau sceną, kai dar dvi papliūpos pataikė į gulintį kūną. Aš nelabai gerai mačiau, todėl piešiau detales savo vaizduotėje. Kaip jau minėjau, net ir turėdamas prastą regėjimą, gan neblogai šaudžiau. Tik anksčiau buvo guldomi viso ūgio taikiniai, o dabar ten gulėjo gyvo žmogaus kūnas, kurio minkštuosius audinius plėšė į juos įsirėžusios kulkos. Įdomu, ar jis dar buvo gyvas, kai šaudžiau į jį pakartotinai, ar jau po pirmųjų pataikymų krito negyvas? Nors per visą čia praleistą laiką man niekada neteko pamatyti, kad kulka pataikytų į žmogų ir jis iškart mirtų. Tikriausiai taip tik filmuose būna. Jis gulėjo, jo vidaus organai buvo suplyšę, jam skaudėjo, gal net pramušti plaučiai, ir jis duso nuo kraujo, ir čia į jį pataiko dar kelios kulkos. Ką jis pajuto? Tikiuosi, pataikiau jam į galvą ar širdį, ir jis nesikankino. O antrasis... ar man pavyko jį tik sužeisti?
Keletą dienų galvojau apie tai, tarsi prisiversdamas pajausti bent kažką, tačiau man buvo absoliučiai tas pats. Kodėl? Kodėl kare nejaučiau nieko, išskyrus alkį, norą miegoti ir kaitrą. Kas su manimi yra negerai? O gal viskas gerai? Gal taip ir turėtų būti? Gal niekas iš tikrųjų nieko nejaučia, o visos emocijos – tai tik apsimetinėjimas, kad neatrodytum abejingas? Nežinau... Aš net namų nebuvau pasiilgęs.
To, kas nutiko, su niekuo kitu nebuvau aptaręs ir niekam nebuvau pasakojęs. O ir niekam tai neįdomu. Kare – įprastas reikalas. Žinojo tik posto vadas.
Aš negalvojau, kas bus toliau, o gyvenau tik šia diena, na, daugiausia, rytojumi. O mintys apie tai, kad galiu mirti, net neateidavo į galvą. Tai neįmanoma. Aš nemirtingas. Nors... kodėl tada aš buvau pasislėpęs už kalvos?
■ ■ ■
„Blemba, na ir karštis. O rytoj, sako, bus dar blogiau“, – pagalvojau aš ir patraukiau link augančių palei kelią miško juostos medžių. Priėjau prie vieno medžio, atsisėdau ir nugara atsirėmiau į kamieną. Savo „vamzdį“ padėjau į dešinę nuo savęs, ištraukiau dėtuvę, pasižiūrėjau, koks šovinys užtaisytas pirmasis – traseris. Įdėjau atgal. Ką čia dar padarius?
Vėl nuobodu. Jau dvi dienas be jokio šūvio. Tik eilė civilių mašinų, važiuojančių per mūsų blokpostą, sukuria nors kažkokią dinamiką. Dar ir ši žudanti saulė taip kepina, kad vos kojas velki. Ne tik kariauti, net ir filmą įdomų žiūrėti – ablomas* (* Nemalonumas.). Gal paskaityti ką nors? „Slovjanskas“ – perskaičiau jau šimtąjį kartą iš kelio pusės esantį vertikalų užrašą ant stelos. Prisiskaičiau... Aš turbūt esu vienintelis, dar nesifotografavęs šalia jos. Kodėl? O todėl, kad tai popsas. Neatsilikti yra kieta – Slovjanskas, Kramatorskas visose naujienose, o čia tu toks su kietu automatu ir visas toks su akiniais ir dar „Slovjansko“ fone... Galima paskui merginai savo nusiųsti. Tačiau po mėnesio bus kitas miestas, apie kurį pradės talaluoti visi televizijos kanalai, po dviejų – dar kitas, ir taip kiekvieną temą keis kita, ir apie Slovjanską ir Kramatorską visi pamirš. O ir merginos aš neturiu. Ir vytis tendencijų, kurias užduoda žurnaliūgos... Geriau kaip vaikas tyliai maištausiu. O dar geriau, pamiegosiu. Būtent! Tai bent šauni mintis. Ką dar veikti esant tokiam karščiui, kai net ėsti nesinori.
Mano budėjimas dar negreit, tad galima pietus praleisti, pasiduoti ištižimui ir pasinerti miegan. Akys užsimerkė laukdamos saldaus snaudulio.
„Rrrrr“, – užsivedė BMD variklis.
– Kibeni feni* (* Po velnių, po šimts pypkių.) !!! – garsiai nusikeikiau. Štai kai tik įsitaisiau miegoti, šią kluiką nusprendė atgaivinti.
Kažkas užvedė mašiną. Iš abiejų kolektorių išsiveržė dūmų debesis ir ėmė slinkti mano kryptimi. Dingtelėjo mintis atsikelti ir išeiti iš nuodingų dujų (kurių ir taip jau niekada gyvenime neišsiskalbsiu iš savo drabužių) naikinimo spindulio, tačiau dėl karščio ir išglebimo neišgalėjau prisiversti to padaryti. Todėl tiesiog sulaikiau kvėpavimą tikėdamasis, jog debesis greitai pakeis savo kryptį, arba dar geriau – mašinos variklį tuoj pat užgesins.
Neatspėjau, vis dėlto teko pakelti savo tingų užpakalį ir eiti. Pagal būties funkcionavimo dėsnį, vos man atsikėlus, mašina užgeso. Tačiau suformuluoti savo nepasitenkinimą į kokį nors dar vieną keiksmažodį nesuspėjau: dėmesį patraukė vibracija dešinėje kišenėje. Telefonas. Įkišau ranką į kišenę, užčiuopiau jį, ištraukiau, uždengiau delnu ekraną nuo saulės, kad įsižiūrėčiau, kas skambina. Keista, privatus numeris. Kas tai gali būti? Dar kelias sekundes pagalvojęs, ar atsakyti, ar ne, paspaudžiu mygtuką su žalia rankenėle ir priglaudžiu mobiliojo telefono garsiakalbį prie ausies.
– Ulio, – taip įprastai pradėdavau pokalbį telefonu. Man atrodė, kad tai sukuria draugišką atmosferą nuo pat pokalbio pradžios... Taip man atrodė.
– Zdarov, nigeri** (** Kario pašnekovas kalba rusiškai.), – nuskambėjo pažįstamas balsas, kas mane gana stipriai suglumino ir tai netgi atsispindėjo veide.
– Sveikas, – pasisveikinau atsakydamas santūriu tonu.
– Kas ten, kaip einasi?
– Karšta.
– Taip, – žmogus nusijuokė, – čia nepasiginčysi. Kaip apskritai tavo sveikata?
– Na, atrodo be pokyčių. Paskambinai paklausti, kaip mano sveikata?
– Ir šita irgi. Bachūre, kažkodėl tu įsitempęs kažkoks.
– Tau atrodo. Tiesiog šiek tiek nesitikėjau tave išgirst.
– Na jau, – žmogus vėl nusijuokė, o tada pridūrė, – o aš žinau,
kur jūs stovite.
– Visi žino, kur mes stovime. Čia infą* (* Informacija.) nutekina, tikriausiai, net šunys su katėmis.
– Na tas tai taip. Klausyk, aš apskritai skambinu, kad tau pasakyčiau kažką labai svarbaus.
– Kad tu man skolos negrąžinsi?
– Kokios skolos?
– Tu kovo pradžioje iš manęs šimtinę buvai pasiskolinęs.
– Taip. Točnai** (** Tiksliai.), – vėl juokas. – Aš ir pamiršau. Taigi šita, tu
dėl šimtinės toks įsitempęs?
– Na, taip, žinoma. Juk daugiau nėra dėl ko.
– Tiek to. Baik. Aš tikrai dėl svarbaus reikalo skambinu.
– Esu kupinas dėmesio.
– Tu gi mechanas vis dar?
– O čia prie ko*** (*** Kuo čia dėta.)?
– Tu užp...ai. Tu gali normaliai kalbėti su manimi? Aš tau nesu priešas, – dvi sekundės, ir žmogus vėl nusijuokė. – Nors, esu.
– Klausyk, kaip aš turiu su tavimi kalbėti? Jau keletą minučių stengiausi suprasti, kaip man reikėjo reaguoti, išgirdus tavo balsą. Mes kalbamės, ir tai jau yra kažkas. Tegu aš dar ir ne visai suprantu, dėl ko... man atrodo, tau nėra ko pykt dėl mano tono.
– Tiek to. Įtikinai. Bet tu pabandyk būti truputį geranoriškesnis. Aš juk be pikto kėslo paskambinau.
– Taip. Dar mechanas.
– Bendrai, žiūrėk. Ten dviejų parų laikotarpiu planuoja diversiją pas jus blokposte. Turėtų atskristi PTVR* (* Prieštankinė valdoma raketa.) į mašinas. Taigi pasistenk stipriai ten nesitūsinti** (** Nesilinksminti.) šalia jų.
– Iš kur tu žinai?
– Na, girdėjau, kaip mūsų komandorai čia planavo.
– Jie ką, sėdėdami gonkelėse ir rūkydami cigaretes, visa tai aptarė prie visų?
– Ne visai taip, bet tai ir nesvarbu. Svarbiausia, ką aš norėjau
tau pasakyti – pasakiau. – Dėkoju.
– Na, nėra už ką.
– Kiek jums ten moka?
– Na nieko čia nemoka. Mes už idėją.
– Kokią?
– Na, o ką ši šalis man davė?
– O ką ji turėjo tau duoti?
Kelios sekundės tylos ir žmogus atsakė:
– Tiek to. Davai***, šito neaptarinėsim.
– Kaip pasakysi. Kaip ten Starlėjus, gyvas? O tai čia sklinda gandai, kad jis jau mažiausiai du, ar tris kartus nužudytas buvo.
– Na jau. Gyvas. Šalia Strelkovo tūsinasi pastoviai, saugo jį. Butą gavo Donecke.
– O tu?
Daugiau skaitykite Valerii Markus kygoje KARO PĖDSAKAIS, kurią netrukus išleis leidykla OBUOLYS.
