Pradėjau nuo rusų poeto Aleksandro Puškino eilėraščio „Rusijos šmeižikams“ pirmojo posmo. Eilėraštis, parašytas 1831 m. lenkų ir lietuvių sukilimo metu, jis charakteringas tuo, kad išreiškia Rusijos inteligentijos (ar jos dalies) požiūrį į valdžios vykdomą represinę politiką: tai slavų tarpusavio ginčas, o jūs, vakariečiai, nesikiškite, nebent atvykę norite rasti vietą Rusijos kapinėse. Šis požiūris neabejotinai suformuotas veikiant oficialiai rusocentrinei ideologijai. Galima pasakyti ir atvirkščiai: poeto žodis prisidėjo prie šios ideologijos sustiprinimo emociniu turiniu.

Kitaip tariant, susiduriame su hermeneutiniu ratu. Neatsitiktinai kitas poetas Adomas Mickevičius, laikęs save lietuviu, bet rašęs lenkiškai, tai laikė laisvės (vakarietiškų) idėjų išdavyste, apeliuodamas ne tik ir ne tiek į Rusijos pavergtas tautas, kiek į pačių rusų (jo bičiulių) nelaisvę po numalšinto Dekabristų sukilimo (Mickiewicz 1920). Apie šias idėjas, emocinius protrūkius, inteligentijos vaidmenį ir Rusijos nelaisvę dar pakalbėsiu. Kaip atsispirti didžiavalstybės ideologijai, palaikomai jos intelektualų? Ar ideologijos priešnuodis – kita ideologija? Ką žada ideologijų susidūrimai?

Prieš nagrinėdamas šiuos ir kitus klausimus atkreipsiu dėmesį į Puškino „kliauzą“. Tai ne tik atspindi to meto lietuvio, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojo, sampratą. Rusų poetas lietuvius laiko slavais, kitaip jų negalima priskirti prie „mūsų“, kuriems galioja rusiškų namų taisyklės, t. y. rusocentrinė ideologija. Ar Europa, kuri maitinama rusiškomis dujomis ir nafta, taip pat nėra „mūsų“?

Vokiečių hermeneutinės filosofijos atstovas Hansas-Georgas Gadameris teigė, kad didžiausias prietaras – įsitikinimas, kad galima apsieiti be prietarų (Gadamer 2011). Ar nėra didžiausia ideologija ta, kad galime apsieiti be ideologijų? Vis dėlto ši prielaida nereiškia, kad prieš ideologijas kovojame naujomis ideologijomis. Lietuvoje turime dviprasmišką padėtį: viena, oficialiai deklaruojama, kad atsisakoma ideologijų, kurios siejamos su sovietine praeitimi; kita, kuriami istoriniai naratyvai kaip nauja ideologija.

Vienas jų – gėdingo nesipriešinimo 1940 m., kitas – didvyriško partizanų priešinimosi 1945–1953 m. Istorijos ir jos interpretacijos (supratimo) vaidmuo čia ypač svarbus. Puškinas, grįsdamas savo mintį „nesikiškite, vakariečiai“, nuolat apeliuoja į istoriją: tiek kelių dešimtmečių (karų su Napoleono Prancūzija), tiek kelių šimtmečių (karų su Lenkija-Lietuva), kai degė Maskva.

Kaip ir kiekviena sąvoka, „ideologija“ patyrė evoliuciją. Nors abu šio sudėtinio žodžio dėmenys – graikiškos kilmės, sąvoka 1796 m. įvesta prancūzų filosofo Destutt de Tracy (Kennedy 1979), kuris drauge su kitais Prancūzų revoliucijos ideologais ieškojo aukštesnės, socialiai angažuotos žinojimo formos, apvalytos nuo feodalizmo prietarų. Taigi sąvokos atsiradimą ženklino du dalykai: 1) naujybės supriešinimas tradicijai atsiribojant nuo prietarų ir 2) socialinis angažuotumas, būdingas Apšvietos epochai. Viena, ideologija pretenduoja į aukštesnį, visuotinį žinojimą.

Kita, ideologija yra būtent tai, kas neatsiejama nuo tam tikros visuomenės, tiksliau, jos valdančiųjų interesų ir pirmenybių.

Taigi nuo pat sąvokos atsiradimo iškyla jos prieštaringumas: pretenduodama būti visuotinio žinojimo karaliene, ji tampa valdančių politikų tarnaite. Kitaip tariant, jos socialinė pretenzija į bešališkumą kaip tik ją daro šališka. Tą iliustruoja ideologijų kaita, keičiantis ne tik valdantiesiems (klasėms ar partijoms), bet ir socialinei aplinkai.

Čia iškyla klausimai: koks skirtingų ideologijų santykis keičiantis politinės galios konfigūracijoms? Ar demokratijos sąlygomis keičiantis valdančioms partijoms, keičiasi ir ideologija? O gal ideologija yra anapus partinio šališkumo? Koks metaideologijos, t. y. kalbėjimo apie ideologijas, turinys ir nuostata? Ar metaideologija nėra dar viena ideologinė pretenzija siekiant apimti tai, kas neapimama, t. y. nebendramačius politinius diskursus?

Ideologijos sąvokos kaitą ir skirtingas (neigiamas ar teigiamas) sąsajas iliustruoja jos tolesnė raida. Prancūzijos porevoliuciniu laikotarpiu, kupinu Napoleono veiklos, žygių ir karų, ideologija stigmatizuojama kaip „svaičiotojų ir doktrinierių“ teorija anapus politinės tikrovės.

Ideologijos sąvokos kaitą ir skirtingas (neigiamas ar teigiamas) sąsajas iliustruoja jos tolesnė raida. Prancūzijos porevoliuciniu laikotarpiu, kupinu Napoleono veiklos, žygių ir karų, ideologija stigmatizuojama kaip „svaičiotojų ir doktrinierių“ teorija anapus politinės tikrovės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks vertinimas jau yra tam tikra ideologija, suponuota kitokios politinės aplinkos. Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas (Marx & Engels 1974), atgaivinę ideologijos sampratą, taip pat pakliūva į prieštaravimą. Viena, jie tvirtina, kad už dominuojančios valdančios klasės ideologijos slypi antstatas, t. y. tam tikra socialinė ir politinė sistema, paremta ekonomine baze. Kita, kviesdami darbininkų klasę revoliucingai suardyti šią struktūrą jie suponuoja kitą – komunistinę – ideologiją.

Kaip istorija parodė, tai kur kas labiau pavydi ir nepakanti kitokioms idėjoms ideologija nei ta, kurią ji pakeitė, primesdama naują politinę (totalitarinę) aplinką.

Herbertas Marcuse’ė (2014) atkreipia dėmesį į du dalykus. Viena, skirtingoms socialinėms politinėms sistemoms kovojant vienai su kita, ideologijos supanašėja, o žmogus abipus geležinės uždangos tampa vienmačiu. Kita, vartotojiškumas ir materialinės gerovės vaikymasis panaikina ideologines įtampas tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Panašiai Antonio Gramsci kalba apie įsivyraujančią vieną hegemonišką ideologinę perspektyvą. Įsigalėjus performatyvaus postmodernizmo (Lyotard 2010) nuostatoms ir ypač griuvus geležinei sienai (t. y. vėl pasikeitus politinei tikrovei) buvo teigiama, kad ideologija mirė. Ją esą pakeitė skirtingų nuomonių ir požiūrių įvairios perspektyvos. Drauge su ideologijos mirtimi paradoksaliai atėjo posttiesos era, kai vienos tiesos primetimas siejamas su reliktinėmis ideologinėmis užmačiomis.

Galiausiai Rusijos karas su Ukraina vėl viską apvertė aukštyn kojomis. Karo šaknys – Puškino išsakytoje rusocentrinėje ideologijoje: tai mūsų, slavų, reikalas, tie, kas kišis į mūsų namų ginčą, skaudžiai pasigailės. Karas – „mūsų“ tiek todėl, kad giname mūsiškius anapus sienos, tiek todėl, kad Ukraina sukurta „mūsų“, sovietų, taigi dabar galime ją aneksuoti savo saugumo sumetimais.

Galiausiai Rusijos karas su Ukraina vėl viską apvertė aukštyn kojomis. Karo šaknys – Puškino išsakytoje rusocentrinėje ideologijoje: tai mūsų, slavų, reikalas, tie, kas kišis į mūsų namų ginčą, skaudžiai pasigailės. Karas – „mūsų“ tiek todėl, kad giname mūsiškius anapus sienos, tiek todėl, kad Ukraina sukurta „mūsų“, sovietų, taigi dabar galime ją aneksuoti savo saugumo sumetimais. Beje, šis karas turi istorinę paralelę: Rusijos prieš Lenkiją-Lietuvą karo 1654–1667 m. pradžia buvo Maskvos dūmos sprendimas priimti „savą“ Ukrainą po caro aukšta ranka. Tačiau šis karas privertė susivienyti šalis (ne tik Europos ir ne tik ES), rusocentristinei ideologijai priešpastatant europietiškas vertybes. Ar pastarąsias galima pavadinti (anti)ideologija? Ar antiideologija turi būti tokia pat beatodairiška, kad įveiktų ideologiją?

Beje, Europos vienybė stojo po pandeminės sumaišties, kai įvairiose šalyse kilo skirtingų ideologijų susidūrimai dėl individo teisių socialinės grėsmės akivaizdoje, o Vakarų visuomenės atrodė susiskaldžiusios kaip niekada. Šis laikotarpis parodė, kad kiekvieną ideologiją (šiuo atveju vakcinavimo ir individo pajungimo visuomenei) lydi antiidelogija (ne tik ir ne tiek antivakcinavimo, kiek individo prioriteto visuomenėje). Karas staiga panaikino šias įtampas, Vakarus suvienydamas po antiideologijos vėliava. Lietuva nėra slavų žemė, Ukraina nėra Kremliaus nepaklusnus vaikas, o Europa nėra rusiškų dujų įkaitė.

Ideologija įtvirtinama įvairiais būdais. Vienas jų – per viešą meną, paminklams aikštėse ir skveruose bylojant apie tai, kieno „tiesa“. Tokiu būdu nušaunami du zuikiai: viena, menininkai (inteligentai) padaromi režimo bendrininkais, kita, ideologija tampa įtaigesnė. Tačiau šis bylojimas provokuoja ir antiideologijai.

Antai režimo pašalinimą ir ideologijos kaitą žymi „tautos vado“ paminklų nuvertimas. Ne išimtis – Lietuva, kurioje dainuojančios revoliucijos metu nuo pjedestalų buvo nukeliami leninai ir kapsukai. Simptomiška tai, kad prireikia kelių dešimtmečių, kad tuščios vietos būtų užpildytos. Klausimas – ar tai galioja kalbant apie ideologijas? Ar pašalinus vieną ideologiją prireikia kelių dešimtmečių, kad atsirastų kita? Prie šio klausimo dar grįšiu kitose meditacijose.

Kalbant apie paminklų griovimo vajų paminėtina ir tai, kad nuo šio vajaus nukenčia ir „neutralūs“ paminklai, kokie Lietuvoje buvo Kryžkalnio motina (demontuota 1990 m.), simbolinės figūros ant Žaliojo tilto Vilniuje (demontuotos 2015 m.) ar rašytojo Petro Cvirkos skulptūra (demontuota 2021 m.). Tai galima palyginti su krentančiomis bombomis, kurios, taikomos į karinius objektus, kliudo civilių gyvenamuosius namus.

Sovietinių artefaktų ar to laiko žymenų viešose vietose išvalymas trinant okupacinę aplinką susijęs su antiideologijos banga. Ar tai prisideda prie antiideologinio ugdymo? O gal atvirkščiai – tai tėra bolševikinio valymo ir griovimo tąsa? Ar antiideologija nėra taip pat ideologija? Ar antiideologija formuoja atsparą primestai ideologijai?

Po viso to, kas pasakyta, grįžkime prie klausimo, ar Lietuvoje buvo sąmoningai formuojama ideologija po 1990 m. Viena, turime nepamiršti neigiamų ideologijos sąsajų, ją siejant su žiūros primetimu totalitarinėje valstybėje. Tai stabdė tautinės ideologijos formavimą ir neleido vadinti ideologija puoselėjamų tautinių (istorinių) naratyvų. Antra, ideologijai formuotis trukdė naratyvų po 1990 m. dviprasmybė: tautinį naratyvą lydėjo europinė ir transatlantinė orientacija, t. y. sambūvis naujoje sąjungoje. Trečia, ekscesai simbolinių paminklų atžvilgiu parodė, kad išliko gaji bolševikinė tradicijos naikinimo ideologija, tik šiuo atveju nukreipta prieš sovietinius artefaktus.

Paulis Lazarsfeldas (1972) empiriniais tyrimais Antrojo pasaulinio karo metu JAV parodė, kad propaganda turi labai ribotą ar net priešingą poveikį. Sovietinės ideologijos rezultatas – nusivylimas valdžia, įtarumas jos atžvilgiu ir netikėjimas oficialiomis žiniomis.
Kalbant apie ideologiją reikėtų turėti omenyje ir riboto poveikio teoriją. Paulis Lazarsfeldas (1972) empiriniais tyrimais Antrojo pasaulinio karo metu JAV parodė, kad propaganda turi labai ribotą ar net priešingą poveikį. Sovietinės ideologijos rezultatas – nusivylimas valdžia, įtarumas jos atžvilgiu ir netikėjimas oficialiomis žiniomis. Tai sukuria terpę neformaliai (gandų) komunikacijai, kuri lengvai pasiduoda manipuliacijai. Šis palikimas gajus daugiau nei trisdešimt metų.

Nuorodos

Gadamer, H.-G. 2019. Tiesa ir metodas. Vertė A. Tekorius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Kennedy, E. 1979. “Ideology” from Destutt De Tracy to Marx, Journal of the History of Ideas 40 (3): 353–368.
Lazarsfeld, Paul F. 1972. Qualitative analysis: Historical and critical Essays. Boston: Allyn, and Bacon.
Lyotard, J.-F. 2010. Postmodernus būvis. Vertė M. Daškus. Vilnius: Baltos lankos.
Marcuse, H. 2014. Vienamatis žmogus. Vertė K. Kirtiklis. Vilnius: Kitos knygos.
Marx, K.; Engels, F. 1974. Vokiečių ideologija. Vertė A. Kanapeckas. Vilnius: Mintis.
Mickiewicz, A. 1920. Do przyjaciół moskali https://pl.wikisource.org/wiki/Dziady/Do_przyjaci%C3%B3%C5%82_Moskali.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją