Tokių kabinetų Lietuvoje tūkstančiai. Vieni – išpuoselėti, brangiai nuomojamuose verslo centruose, kur vien automobilio parkavimo vieta kainuoja daugiau nei vidutinis statistinis lietuviškas butas. Kiti – atokiose ir apleistose gamybinėse patalpose ar tiesiog ant sofutės įmonės savininko kreditan paimtame būste.
Gal dar ne visi tai suprato, tačiau daugumai lietuviškų įmonių iškils ar jau iškilo sunkumų, kurie keis visą jų veiklą.
SEB paskelbė neguodžiančią analizę. Pagal pagrindinį scenarijų, kai prekių eksportas į Rusiją ir Baltarusiją beveik sustos, o tiekimo trikdžiai laikinai antrą ir trečią ketvirtį sujauks statybos ir pramonės sektoriaus darbą, Lietuvos BVP šiemet turėtų didėti 0,1 proc., Latvijos – 1,8 proc., o Estijos – 0,6 proc., skelbia atnaujinta SEB banko ekonomistų prognozė.
Vidutinė metinė infliacija pagal suderintą vartotojų kainų indeksą šiemet Lietuvoje sieks 11 proc., Latvijoje – 9 proc., o Estijoje – 11,5 proc.
BVP augimas – 0,1 proc., o dar sausį to paties banko ekonomistai prognozavo, kad šiemet Lietuvos BVP didės 3,5 proc., kitąmet – 3,3 proc.
Kodėl kaimynai laikosi geriau, atsakymas paprastas – jie nekariauja ekonominio ir politinio karo su Kinija. Tai prideda papildomų ekonominių iššūkių.
Bet grįžkime prie mūsų kasdienio gyvenimo. Turbūt kai kurie jau pastebėjo, kaip pakito kainos degalinėse ir maisto prekių parduotuvėse. Tai tik pradžia. Infliacija – tai ne hipsterių ir ekonomistų vartojamas žodis, o daugumos iš mūsų gyvenimą bloginantis procesas. Pinigai tiesiog praranda vertę. Jei nesi tas, kuris nustato galutines kainas, tenka susiveržti diržą.
Taigi, kaip atrodys krizė? Mano asmenine nuomone, bankai apie 0,1 proc. augimą kalba tik todėl, kad negąsdintų recesija – kritimu, kurio niekas nenori.
Pinigai. Įmonėms pradės trūkti apyvartinių lėšų ir šis trūkumas gali tapti katastrofinis. Paradoksas, nes eurų, dolerių ir rublių popierinių versijų prispausdinta tiek, kad Rusijos taigoje medžių pritrūktų. Kaip rodo krizių patirtis, susvyravus ekonomikai prasideda milžiniško nepasitikėjimo etapas, nes niekas nežino, ar įmonė, kuri perka prekes ar paslaugas, išgyvens. Nebelieka atidėjimų, kurie buvo ekonomikos variklis, o viską pirkti dedant ant stalo grynuosius, pajėgūs toli gražu ne visi. Be to, kai produktai, pavyzdžiui, trąšos ir energetiniai ištekliai, brangsta kartais, net puikiai ekonomiškai gyvuojančios įmonės neturi tokių finansinių išteklių. Kita bėda – baigiasi pigių pinigų era. Projektai, skaičiuoti imant pigias paskolas, gali neįvykti.
Eilinis tautietis. Kris perkamoji galia. Paprasčiau kalbant, vis didesnę vidutinio lietuvio pajamų dalį susiurbs būtinos pragyventi išlaidos – maistas, transportas, mokesčiai. Bus atsisakoma paslaugų, pramogų, brangių produktų – tai, ko galima atsisakyti pirmiausia ir kas nėra skausminga. Kelnės už 15 eurų taip pat šildo, kaip ir kelnės už 150 eurų. Jei dirbate pramogų ir boutique srityje, tai – ne jūsų laikas. Geri lengvų eurų laikai, kai jie pylėsi kaip iš gausybės rago, praeityje. Paradoksas, nes pinigų spausdinama vis daugiau, tik tie patys pinigai vis sparčiau nuvertėja.
„Kovas kainų kilimu nė kiek neatsilieka nuo vasario – mūsų stebimi pigiausių maisto prekių krepšeliai per kovą brango 6,4 proc., žinomų, brangesnių prekių ženklų – 4 proc. Aliejaus kaina per metus augo daugiau nei dvigubai (118 proc.), kiaušinių – beveik 38 proc., kiaulienos kaina prieš šventes irgi paaugs trečdaliu“, – fiksuoja „Pricer.lt“ tyrėjai.
Pasak jų, Velykų krepšelio kaina, matyt, bus didžiausia per paskutinius 5 metus.
Atlyginimai. Rinkoje vis dar trūksta darbuotojų. Net lėtėjant gamybai vargu ar bus tokia bedarbių armija kaip per praeitą krizę. Tačiau algos keletą metų vargu ar kils. Liūdna žinia, nes išlaidos tik didės. Niekas nežino, kas bus su biudžetininkais, kai valstybei pradės trūkti pinigų. Valstybės valdymo reforma taip ir nepadaryta, kaip ir švietimo bei sveikatos apsaugos sistemų pertvarka. Viskas įstrigę pusiaukelėje. Ar keletą metų bus lėšų ir politinės valios, nieks nežino.
Tačiau įmonės ims sparčiai atsisakyti „prabangos“ pozicijų – direktorių pavaduotojų, konsultantų, patarėjų, vietų, kuriose įdarbinama reikalingo žmogaus žmona ar giminaitė.
Verslas. Liūdniau verslams, kurie tiesiogiai priklauso nuo vartotojų, ir tiems, kurie savo prekes ir paslaugas parduoda per tarpininkus.
Jei esi garsus ir brangus barzdų kirpėjas, teks didinti kainą. Dalis klientų atkris, nes su barzdaskutėmis stos namie prieš veidrodį. Tada, norint kompensuoti praradimus, teks vėl didinti kainas, vėl dalis klientų atkris. Ir taip – iki begalybės, tikintis, kad išliks patys turtingiausi ir labiausiai mylintys savo barzdas. Jei esi priklausomas nuo valstybinių pinigų, teks nusiteikti, kad kova dėl jų dar labiau aštrės. Laikas sodyboje kūrenti pirtelę ir megzti naudingus kontaktus. Valstybiniai užsakymai, ypač kariniai, infrastruktūriniai, nes šioms sritims pinigų nebus gailima, galėtų tapti rimta pagalba vietiniam verslui, tačiau niekas nežino, kam jie atiteks. Karinius miestelius statys nebūtinai lietuviai.
Parduodantys per tarpininkus, kai sutartys sudaromos keletui mėnesių į priekį ir fiksuojama kaina, turės rangytis kaip žalčiai ant žarijų, kad tik išgyventų. Tą jau pajuto statybininkai – jie nežino, kaip baigti projektus, dėl kurių suderėta prieš karą, o po jo pradžios žaliavos staiga ėmė brangti kartais. Tokia padėtis ir prekybos tinklų tiekėjams – turi parduoti fiksuota kaina, o žaliavos brangsta.
Kita klasė smulkių verslininkų, kuriems recesija ar balansavimas ant jos ribos gali smogti stipriai, tai visi, susiję su statybų verslu. Kai buvo NT bumas ir naujos statybos būstai plūdo į rinką, reikėjo meistrų jiems įrengti, baldų, statybinių medžiagų. Netgi dailininkai jautė pakylėjimą, nes teko puošti interjerus, kaip ir architektai, dizaino specialistai, apželdintojai. Jei rinka stos, niekas nežino, kaip tai atsilieps šiai laisvai samdomų žmonių kategorijai.
Perspektyva. Perspektyva ten pat, kur prasidėjo kritimas, – Ukraina. Jei mūsų politikai (nes tai – ne verslo jėgoms) sugebės suderėti geras sąlygas, kad dalyvautume milijardinėse šios šalies paramos sistemose, finansuojamose iš JAV ir ES, tai gali sustabdyti dalies mūsų sektoriaus kritimą ir netgi paskatinti vystymąsi. Pavyzdžiui, jau dabar kai kurios maisto perdirbimo įmonės dirba visu pajėgumu, nes tenykščiai tinklai prarado tiekėjus.
Kitas kelias jau minėtas – dideli infrastruktūriniai projektai, kurie įtrauktų ne tik „pateptas“ įmones, bet ir kuo daugiau lietuviškų verslų. Siūti palapines ir apatinius kariškiams gali ir cechai, ne tik gigantai bei korporacijos. Kariuomenė, jei protingai sutvarkyta, – tai milžiniškas ekonomikos skatinimo variklis ir jai reikia toli gražu ne tik ginklų bei šaudmenų.
