Žinoma, labai svarbu įkvėpti drąsos ir optimizmo tiek bendraminčiams, tiek sau patiems. Tačiau, jei visos apžvalgos ir analizės susives į įkvepiančių teiginių posmus, atsidursime alternatyvioje tikrovėje, kaip Vladimiras Putinas.
Šiandien labai dažnai kartojamas teiginys apie esą neišvengiamą (na, nebent Maskva panaudos branduolinį ginklą, tada – nežinia, kuo viskas pasibaigs) Rusijos pralaimėjimą Ukrainoje.
Beje, iki šiol negirdime, koks būtų Vakarų atsakas, jei Rusija ryžtųsi „nedideliam“, „įspėjamajam“ taktiniam branduoliniam smūgiui, ir ta keista tyla nieko gero nežada.
Nuo pirmų karo Ukrainoje dienų pavyzdingai kartojama, kad Rusija jau pralaimėjo, nes jai nepavyko blitzkriegas, trūksta jėgų užimti Ukrainą ar bent jau sostinę Kijevą; ji esą neatlaikys triuškinamų ekonominių sankcijų, grįš į akmens amžių ir dėl žlugusios reputacijos taps visiška atstumtąja pasaulio valstybių bendruomenėje.
Visa tai gali skambėti gana įtikinamai, kol bandome kolektyvinio Putino vietoje įsivaizduoti pačius save, savo mąstymą ir įprastą suvokimą to, kaip turėtų galvoti ir veikti valstybių lyderiai, visuomenės ir politikai.
Tačiau Putino soste sėdi Putinas, o ne mes, ir tas sostas – Rusijoje, o ne Vakaruose. Nors Vakarai nemažai prisidėjo prie to, kad soste sėdintis monstras išliktų, suįžūlėtų, sustiprėtų ir pultų. Ir, deja, įtakos tam padarė ne tik atviri parsidavėliai, tokie, kaip Gerhardas Schroederis, bet ir savo ydas vertybėmis dangstančios bailios kvailokos vištos su angeliškais vardais, kurių neminėsime tik iš pagarbos Konrado Adenauerio Vokietijai.
Bet grįžkime prie esminio klausimo: kas, vertinant karo eigą, verčia manyti ir teigti, kad Rusija pralaimėjo ir tik iš paskutiniųjų bando atitolinti šio fakto pripažinimą?
Taip, Vakarų sankcijos suduos stiprų smūgį, bet mūšio lauke jos nelems apčiuopiamų rezultatų nei šį, nei kitą, nei dar kitą mėnesį, jei karas šitiek užtruktų.
Ekonominių sankcijų padariniai gali būti vertinami kaip labai dideli karo nuostoliai, bet kolektyviniam Kremliui tai gali būti – ir kol kas yra – priimtini nuostoliai. Tikrai palyginami su tais, kuriuos patiria fiziškai naikinama Ukraina. Gamyklos, infrastruktūra, miestai Rusijoje nevirsta griuvėsiais ir pelenais, o kas aštuntas gyventojas kol kas netampa pabėgėliu.
Taip, Rusijos pasaulinė politinė reputacija – žemiau plintuso. Ir kuo jai tai gresia artimiausiu metu? Putino mirtimi iš gėdos? Net G-20 formate Rusija tebeturi galingų pagalbininkų ir užtarėjų, tokių, kaip Kinija ir Indija. Derybos su Iranu, JAV palaiminus, vyksta jose aktyviai dalyvaujant Rusijai. Valstybė, kuriai vadovauja karo nusikaltėlis, vis tiek turi veto teisę JT Saugumo Taryboje.
Prastos reputacijos nepakako net tam, kad Vakarai atsisakytų rusiškos naftos, dujų ir atjungtų visą Rusijos bankinę sistemą nuo SWIFT.
Beje, net sudėjus sankcijų daromus nuostolius su patiriamais reputaciniais nuostoliais, vis tiek turime situaciją, kai didelės Vakarų korporacijos, tokios, kaip „Nestle“ arba „Renault“, lieka Rusijos rinkoje.
Jei gera reputacija šiame politiniame pasaulyje būtų gyvybiškai reikalingas ir išties esminis dalykas, tai situacija, sutikite, turėtų būti šiek tiek kitokia.
Tuo metu Ukrainoje, kur, kaip teigiama, Rusija savo karą neišvengiamai pralaimėjo, jau okupuotos gan didelės teritorijos, o Ukrainos Pietryčiai, jungiantys Krymą su Donbasu, išskyrus didvyriškai tebesilaikantį Mariupolį, kontroliuojami okupantų.
Kas turėtų ir galėtų priversti Rusiją šias užimtas teritorijas grąžinti Ukrainai? Vakarų spaudimas kol kas net nepriverčia Kremliaus pradėti rimčiau derėtis dėl būsimų paliaubų, o karo frontuose – pozicinis sąstingis, kurio metu rusų raketos toliau naikina Ukrainos miestus, tarp jų – ir Kijevą. Vakarų Ukrainai grasina Baltarusijos kariuomenė. NATO kartoja, kad nesikiš ir dangaus nedengs.
Gal Ukraina gauna iš Vakarų rimtesnės puolamosios ginkluotės, kad galėtų atsiimti rusų užgrobtas teritorijas? Ne, kalbama tik apie priešlėktuvines ir priešraketines gynybinės paskirties sistemas. Ir būtent – kalbama (S-300 pavyzdys), nors, kaip žinome, veiksmai ne visada spėja paskui kalbas.
Kur čia tas akivaizdus Rusijos pralaimėjimas? Ir tai dar toli gražu ne visos abejonių keliančios žinios. Štai JAV žvalgybos tarnybų ataskaitoje Kongresui buvo aiškiai pabrėžta, kad Putinui žūtbūt prireiks to, ką jis, baigdamas karą Ukrainoje, galėtų viešai pateikti kaip savo pergalę.
Kitaip tariant, be apčiuopiamų pasiekimų Rusija gali ne tik nesustoti, bet vis labiau eskaluoti situaciją – tol, kol, tarkime, Kijevas pamažu virs griuvėsiais, kaip Mariupolis ir Černihivas, o Vakaruose ims garsiau skambėti balsai, raginantys Volodymyrą Zelenskį lanksčiau žiūrėti į Putino keliamus reikalavimus.
Ar Maskva apsiribos reikalavimais pripažinti Krymą, Donbasą ir Ukrainos „austrišką“ neutralumą, šiai atsisakant siekti narystės NATO? Tokia švelnia Rusijos derybine pozicija netiki net Ukrainos ekspertai ir kalbinti šaltiniai vyriausybėje.
Šalia minėtų reikalavimų lieka ir vadinamoji demilitarizacija, kuria bus bandoma ilgam suluošinti būsimą Ukrainos kariuomenę, ir, žinoma, teritoriniai įsigijimai. Laikinai okupuotos Šiaurės Ukrainos teritorijos ir galbūt Chersonas gali tapti Rusijos kompromiso erdve derybose dėl paliaubų; tačiau iškovotas koridorius prie Azovo jūros vargu, ar bus atiduotas.
Įsivaizduokime, kad maždaug tokiomis – minėtomis – sąlygomis taikos paliaubos balandį ar gegužę būtų pasirašytos. Neutralumas, demilitarizacija, Krymo ir Donbaso pripažinimas, koridorius prie Azovo jūros. Ar tai būtų Rusijos pralaimėjimas?
Žinoma, galima interpretuoti ir taip. Didvyriškai kovojanti Ukraina išsaugotų savo nepriklausomybę, didžiąją teritorijos dalį ir vyriausybę. Maža to, jos reputacija Vakarų valstybių bendruomenėje pasiektų aukštumas, apie kurias prieš karą buvo galima tik svajoti. Tiesą sakant, net ir svajoti nebuvo galima.
Bet pasistenkite suvokti ir tai, kokią žinią – šitokiomis paliaubų sąlygomis – gautų visas pasaulis. Tai būtų žinia, kad galima užpulti kaimynę, naikinant jos miestus, infrastruktūrą, žudant, grobiant ir prievartaujant taikius gyventojus, ir šitaip priversti ją pakeisti savo konstituciją, geopolitinį statusą, iš dalies nusiginkluoti, pripažinti agresoriaus anksčiau okupuotas žemes ir, galiausiai, atiduoti agresoriui karo metu užgrobtas teritorijas.
Nes taikos derybose, stebint ir linksint visam pasauliui, toks karo rezultatas būtų pripažintas kaip legitimus ir tenkinantis visus stebėtojus ir tarpininkus. Nes taika – svarbiausia, ko dėl jos nepaaukosi.
Ir karo nusikaltėlio valdžia Rusijoje viešai skelbtų, kad labai nori taikos, todėl neužima visos – ar bent didesnės dalies – Ukrainos. Ir koks nors Emmanuelis Macronos galėtų jaustis svariai prisidėjęs prie šitokio pasaulio išgelbėjimo nuo Trečiojo pasaulinio karo.
Ar tai tikrai būtų Rusijos pralaimėjimas?
