Pasaulis po šio karo bus visai kitoks: bus kitokia Europos Sąjunga ir kitokie europiečiai, bus kitokia Ukraina, ir, tikėtina, bus kitokia ir Rusija.
Tai frazės, kurias kartojame nuo pat karo pradžios. Kartais su didesniu optimizmu, kartais – su mažesniu. Kartais tai lieka tik žodžiais, kartais už to slypi ir darbai. Kiekvienas žinome, ką darome ir ko nepadarome. Mūsų pačių sąžinė yra pats tiksliausias mūsų pačių darbų arbitras.
Lyderiams tokiais karo laikais toks savos sąžinės arbitras turėtų būti ypač negailestingas – ar tikrai padarei viską, kas nuo tavęs priklauso ir dar daugiau, kad karas būtų sustabdytas? Ar apsiribojai tik tuo, kad twiteriui pasirūpinai gražia savo nuotrauka su fone plazdančia Ukrainos vėliava?
Šis karas keičia viską. Ypač Europos kontinente. Keičia ir lyderystės standartus. Europietiškos lyderystės standartus. Ir juos keičia vienas žmogus. Ir viena europietiška nacija. Tai yra ukrainiečiai ir jų Prezidentas Volodymyr Zelenskyy.
Per šį karą jau daug pagiriamųjų žodžių buvo išsakyta V. Zelenskio lyderystei. Staiga atsiskleidęs jo natūralios lyderystės fenomenas darosi ypač ryškus, kai tokios lyderystės trūkumas vis labiau ryškėja Europos Sąjungos, jos šalių narių ir viso Vakarų demokratinio pasaulio lyderių laikysenoje ir elgsenoje.
Nors Vakarų pradinė reakcija į Putino karą buvo pakankamai vieninga ir efektyvi, tačiau kuo toliau, tuo labiau apima nerimas, kad Vakarai nepadaro visko, ką būtina ir galima būtų padaryti dabar ir nedelsiant tam, kad karas būtų sustabdytas šiandien, o ne kažkada. Nėra padaroma ir tai, ką būtina padaryti šiandien tam, kad po karo būtų brėžiama ir kitokia Europos Sąjungos ateitis, išsiplėtusios, sustiprėjusios ir nebijančios jai tenkančios lyderystės atsakomybės Europos Sąjungos ateitis. O kartu ir kitokia Ukrainos ateitis.
V. Zelenskis pastarųjų dienų kalbomis, pasakytomis įvairių šalių parlamentuose – pradedant nuo Kongreso ir baigiant Bundestagu, nevengė tiesiai mesti iššūkį tiek Joe Bidenui, tiek Olafui Scholzui, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos lyderiams, ragindamas juos imtis lyderystės: nacionalinės, globalios, Europos masto lyderystės, kurios šiuo metu pasigenda ne tik V. Zelenskis ir ukrainiečiai. Tai mato ir eiliniai europiečiai ar amerikiečiai, ypač, kad šiomis dienomis jie turi progą savo šalių lyderius palyginti su tuo pačiu V. Zelenskiu.
O eiliniai europiečiai tvirtai stoja į Ukrainos pusę: jau rašiau, kad pagal prancūzų kompanijos kovo pradžioje atliktą apklausą net 69% vokiečių rinkėjų remia Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. Ir tai yra milžiniškas pokytis, kurį vokiečių sąmonėje sukėlė Putino karas prieš Ukrainą. 2014 metais, po Krymo okupacijos, tik 31% vokiečių rėmė Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. Tas pats įvyko su eiliniais prancūzais. Pagal apklausą – šiuo metu 62% prancūzų remia Ukrainos narystę Europos Sąjungoje (2014 metais – 38%).
Pagal tos pačios apklausos rezultatus 79% europiečių remia Vakarų ekonomines ir finansines sankcijas Rusijai ir 67% europiečių remia ginkluotės tiekimą Ukrainai.
Taigi, europiečiai remia Ukrainą. Nes jie mato Ukrainos didvyrišką kovą už europietiškas suvereniteto, laisvės, demokratijos vertybes. Ir jie mato Ukrainos lyderius, kurie už tai kovoja.
Tuo tarpu lyderystė Vakarų pusėje, kaip sakoma, galėtų būti ambicingesnė ir raiškiau išreikšta. Skirtingai nuo eilinių Europos rinkėjų, jos šalių lyderiai vis dažniau suklumpa, nesugebėdami atitikti ne tik Ukrainos paramos lūkesčių, bet net ir savo europietiškų rinkėjų aiškiai išreikštos politinės valios remti Ukrainą visomis išgalėmis.
Vakaruose susiduriame su keistu paradoksu: tuo pat metu stebime individualios nacionalinės lyderystės gerus pavyzdžius ir tuo pat metu susiduriame su kolektyvinės lyderystės ryškiu trūkumu, kurį lemia kolektyvinių Vakarų organizacijų priklausomybė nuo kažkieno individualios lyderystės silpnumo. Todėl tuo pačiu metu Vakaruose matome stiprias individualias Didžiosios Britanijos ar Lenkijos lyderystės pastangas, bet tuo pačiu metu daug kam atrodo, kad kolektyvinės NATO ar ES pastangos yra nepakankamos, nes šiose organizacijose bendrą valią gali sugriauti koks nors individualus Vokietijos ar Olandijos prieštaravimas.
Todėl, viena vertus, matome daugelio Vakarų valstybių norą padėti Ukrainai. JAV skyrė 13 mlrd. USD paramą Ukrainai ir teikia didelius kiekius ginkluotės. Matome Didžiosios Britanijos Premjero Boris Johnson ar Lenkijos Premjero Mateusz Morawiecki individualias pastangas. Lietuva demonstruoja tvirtą valią padėti kuo gali: nuo „Javelinų“ iki masinių visuomenės solidarumo akcijų. Matome ir Turkijos bei Izraelio pastangas padėti derybose su beprotišku Kremliumi.
Tačiau, kita vertus, turime konstatuoti, kad Europos Sąjunga, kuri pagal savo realią galią ir galimybes turėtų ir galėtų vaidinti ypatingą vaidmenį ir imtis strateginės lyderystės rūpinantis Ukraina, tokios lyderystės nesugeba pademonstruoti. Ir tai yra susiję ne tiek su Europos Sąjungos institucijų lyderystės trūkumu, kiek su nacionalinės lyderystės problemomis įvairiose Europos Sąjungos šalyse.
O tos nacionalinės lyderystės problemos tampa visos Europos Sąjungos problemomis, kai nacionaliniai lyderiai karo ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš visą Europą metu susirenka auksiniuose Versalio rūmuose ir ten neviešuose posėdžiuose bei pasitarimuose iki paryčių svarsto Ukrainos likimą. Ir po to paskelbia dokumentą, kurio ryškiausias bruožas yra tas, kad jame nėra jokios europinės lyderystės ir ambicijos. Ir taip Europos Sąjunga, turinti milžinišką kolektyvinį potencialą imtis lyderystės, pasirodo kaip organizacija, nepajėgi to potencialo panaudoti, nes atskiriems nacionaliniams lyderiams rūpi kažkokie kiti rūpesčiai, o ne Ukrainos likimas.
Užtenka prisiminti vien tik paskutinės savaitės keletą pavyzdžių:
• Akivaizdu, kad norint priversti Kremlių artimiausiu metu sustabdyti karą, Europos Sąjunga turi nedelsiant įvesti bent jau draudimą naftos iš Rusijos importui, jeigu nesugebama tuo pat metu uždrausti ir dujų importo. Už naftos ir dujų importą Europos Sąjungos šalys Putinui į kišenę kasdien (!!!) sumoka daugiau nei 600 mln. eurų, ir tai padengia 400 naujų tankų T-72, pateikiamų Rusijos okupacinei kariuomenę, kainą. Net 73% šių lėšų yra sumokama ne už dujų, bet už naftos importą į Europos Sąjungą. Naftos ir dujų importo iš Rusijos draudimus jau įvedė JAV, Kanada, Didžioji Britanija, tačiau Europos Sąjunga to iki šiol nepajėgia padaryti, nes naftos importo (jau nekalbant apie dujų importą) draudimui priešinasi Vokietijos Kancleris Olafas Scholzas.
• Kaip jau buvo skelbta, Europos Sąjungos sprendimui nedelsiant pripažinti Ukrainai kandidatės į Europos Sąjungos narius statusą labiausiai priešinasi Olandijos Premjeras Maxas Rutte, kuris teigia, kad Europos Komisija išvadą dėl Ukrainos paraiškos pateiks gal tik po metų (nors galėtų pateikti per kelias savaites).
• Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas po posėdžio Versalyje aiškino, kad spartinti Europos Sąjungos narystės suteikimo Ukrainai negalima, nes tai gali supykdyti ir išprovokuoti Putiną. Ir vėl Ukrainos likimas tokiu būdu atiduodamas į Putino rankas.
Taigi turime tokią paradoksalią europietišką situaciją – vokiečių ir prancūzų piliečiai pasisako ir už griežtas sankcijas Rusijai, ir už Ukrainos narystę Europos Sąjungoje, tuo tarpu šių šalių lyderiai demonstruoja, kad nei Ukrainos piliečių, nei Europos Sąjungos piliečių, nei savo šalių piliečių balso jie negirdi.
Todėl, deja, ir yra taip, kaip yra – atrodo, kad Europos kontinente yra vienintelis tikras lyderis – tai V. Zelenskis. Na, dar keletą būtų galima surasti, kurie bando lygiuotis, bet bendras vaizdas yra toks – karas sukūrė V. Zelenskio lyderystę, karas sukūrė Europos piliečių solidarumą ir karas parodė Europos Sąjungos lyderystės deficitą.
Kyla klausimas, ką su tokiu lyderystės deficitu daryti? Negalima juk vien tik sudėjus rankas sėdėti ir žiūrėti, kaip V. Zelenskis teisingai kritikuoja tiek europiečius, tiek JAV politikus dėl lyderystės stokos.
Šią lyderystės trūkumo problemą reikia spręsti dabar, nelaukiant kol Europos kontinente ji atves prie dar didesnių bėdų.
Didžioji problema yra ta, kad Europos Sąjungos neveiksnumą užsienio ir saugumo politikos reikaluose lemia tai, kad šie reikalai yra sprendžiami iš esmės Vadovų Tarybos lygyje, kur neviešuose posėdžiuose vienam lyderiui užtenka pasakyti, kad jis nesutinka su naftos importo draudimu ir tokio sprendimo Vadovų Taryba nebegali priimti.
Nacionaliniai lyderiai dėl savo sprendimų Vadovų Tarybos posėdžiuose yra pakankamai saugūs, nes jų debatai Tarybos posėdžiuose nėra viešai skelbiami, į žiniasklaidą prasprūsta tik diskusijų ir pozicijų nuotrupos. Ką tokie lyderiai, grįžę į namus kalba ir aiškina savo rinkėjams kitų šalių piliečiai nelabai žino, o tokios tradicijos, kad tokie nacionaliniai lyderiai, stabdantys bendrus Europos Sąjungos sprendimus, būtų kviečiami į Europos Parlamentą ir čia turėtų išklausyti kritinių europietiškų nuomonių – taip pat nėra. Todėl nacionaliniai lyderiai dėl savo sprendimų ar nesprendimų europiniais reikalais ir jaučiasi pakankamai ramūs, nes nesulaukia jokios ryškesnės kritikos ir reikalavimų pasiaiškinti.
Taigi Europos Sąjungos lyderystė Ukrainos reikaluose susiduria su dviejomis problemomis: pirmoji yra susijusi su sprendimų priėmimu Europos Sąjungoje, kuris remiasi vienbalsiškumo ir konsensuso principu, kas padaro sprendimų priėmimą beveik neįmanomu arba leidžia vienai nesolidariai valstybei blokuoti svarbaus sprendimo priėmimą; antroji yra susijusi su tuo, kad kai kurių šalių nacionaliniai lyderiai dėl įvairių priežasčių yra mažiau solidarūs su Ukraina nei tų šalių piliečiai.
Pirmoji problema gali būti įveikta, jeigu Europos Sąjunga keis sprendimų priėmimo tvarką. Tai svarstoma ir dabar vykstančioje Europos Ateities Konferencijoje, kur vienas iš ryškiausių piliečių pateiktų pasiūlymų yra siūlymas pereiti prie demokratinio daugumos principo, priimant sprendimus Europos Sąjungos Vadovų Taryboje. Tai vienintelis galimas institucinis kelias, kaip Europos Sąjunga galėtų ateityje išspręsti savąją lyderystės trūkumo problemą. Tačiau tokių institucinių permainų įgyvendinimas tikrai neįvyks greitai, ir todėl šiame tekste plačiau nebus nagrinėjamas.
Tuo tarpu antroji problema – nesolidarių ES šalių narių lyderių problema yra tai, ką galima ir būtina jau šiandien spręsti. Ir tai turėtų tapti vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybės užsienio politikos tikslų – pasiekti, kad nė vienas Europos Sąjungos šalies lyderis nedrįstų stabdyti su parama Ukrainai ar su sankcijomis Rusijai susijusių sprendimų, kurie yra svarstomi Vadovų Taryboje. Kad tai pavyktų pasiekti, Lietuva turi turėti aiškią strategiją ne tik kaip pačiai savo resursais ir „Javelinais“ paremti Ukrainą, ne tik kaip kovoti už kokį nors nelabai svarbų žodelį Vadovų Tarybos svarstomame pareiškimo tekste, bet ir kaip kartu su ukrainiečiais, jų politikos lyderiais bei kitais bendraminčiais kovoti už tai, kad ir Vokietijos, Olandijos ar Prancūzijos lyderiai taptų tikrais Ukrainos sąjungininkais. Norint tai pasiekti Lietuvos lyderiams neužtenka nuvykus į Kijevą iškilmingai pranešti, kad Lietuva remia spartesnę Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą. Nes norint, kad tokia spartesnė procedūra būtų įgyvendinama, reikia pirmiausia Lietuvos pastangomis sukurti tokios spartesnės integracijos strategijos ir procedūrų projektus, tada tarp ES šalių narių rasti bendraminčių, kurie tokius strateginius pasiūlymus paremtų ir taptų „Ukrainos koalicijos“ dalyviais, o tada visiems kartu reikia imtis įgyvendinti ilgalaikę Berlyno, Paryžiaus, Amsterdamo „užėmimo“ strategiją, rengiant ne vienkartinius Lietuvos lyderių vizitus, o planuojant nuolatinius „Ukrainos“ koalicijos lyderių, parlamentarų, ekspertų, Ukrainos menininkų vizitų, seminarų, parodų, koncertų ciklus visose šiose svarbiausiose Europos Sąjungos šalių sostinėse. Tik taip galime pasiekti, kad šių šalių lyderiai pagaliau išgirstų savo šalių piliečių balsą, kuris reikalauja žymiai stipresnės paramos Ukrainai. Tik mūsų ir bendraminčių ilgalaikės ir nuoseklios veiklos dėka įveikus šių sostinių pasipriešinimą, galima tikėtis kad ir Europos Sąjunga parems Ukrainos spartesnės integracijos strategiją ir imsis ją įgyvendinti.
Ukraina turi savo kovos frontą – karo lauke. Šiame fronte jie kaunasi labai sėkmingai – Putinas patiria vieną po kito pralaimėjimus.
Mūsų svarbiausias kovos frontas – Vakarų sostinės. Tai šio globalaus karo už demokratijos ateitį II frontas. Tam, kad Ukraina atsilaikytų visų pirma reikia pergalių I fronte – Ukrainos karo laukuose. Bet nemažiau svarbu yra ir Ukrainos sėkmė II fronte – Vakarų sostinėse. Tiek dėl paramos Ukrainai, tiek ir dėl sankcijų Rusijai. V. Zelenskis ir čia rodo pavydėtiną lyderystės pavyzdį, su kuriuo Vakarams yra sunku lygintis. Šiame II fronte mes turime būti kartu su V. Zelenskiu ir su aiškia ilgalaike strategija bei aiškia bendraminčių koalicija nuosekliai dirbti tose Vakarų sostinėse, kuriose dabartiniai jų lyderiai vis dar nesupranta, kad Putino karas prieš Ukrainą ir prieš Europą jau pakeitė visą pasaulį, taip pat ir Vakarų rinkėjus. Tokie lyderiai turi pajausti, kad europietiško ramaus, abejingo, biurokratinio požiūrio į bendrus europinius reikalus laikai praėjo ir, kad jiems likti abejingais nebeleis ne tik jų rinkėjai, bet ir Lietuvos, Lenkijos, kitų Baltijos šalių ir visos Europos neabejingi rinkėjai. Ir mūsų politiniai lyderiai, susitelkę į vieną „Ukrainos koalicijos“ kumštį ir efektyviai dirbantys tose Vakarų sostinėse, kurių lyderiai nesupranta kokios lyderystės iš jų tikisi karo ištikta Europa.
Lietuviai myli, remia ir rūpinasi Ukraina. Ir ukrainiečiais. Bet reikia padaryti dar daugiau – reikia telkti pajėgas II frontui. Nuoseklus ne tik Lietuvos, bet ir platesnės bendraminčių koalicijos darbas Vakarų sostinėse reikalauja aiškios strategijos ir gerai sustyguotos, profesionalios komandos. Lietuva galėtų imtis tokios iniciatyvos. Žiūrint valstybės mastu toks strateginis tikslas ir nuolatinis darbas pareikalautų tokių pajėgų, kurias simboliškai būtų galima pavadinti „Ukrainos Ministerija“. Bet verta tokios lyderystės naštos imtis, nes laukia rimti darbai – Maršalo Planas Ukrainai, Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjunga strategija, 2027-ųjų metų Lietuvos 2-asis pirmininkavimas Europos Sąjungai, kai Ukrainos integracijos reikalus reikės padaryti pagrindiniu Europos Sąjungos darbotvarkės klausimu.
Lyderiu yra pripažįstamas tas, kas nebijo sunkaus ir nuoseklaus darbo. Ir nebijo kovos. Rusijos kare prieš Ukrainą Lietuva turi nebijoti kovos II-ajame fronte. Tai yra kelias, kaip Lietuva gali išlaikyti europietiškos lyderystės testą. Ukrainos ir Zelenskio testą.