Kokį kelią pasirinks Pekinas? Kas jam būtų naudingiausia? Bet kuriuo atveju tikėtis, jog Kinija aiškiai stos į vieną ar kita pusę, vargu, ar verta. Ji turi savo plačius interesus, savotišką rytietiškai atsargų diplomatijos stilių, kuris niekuomet neatskleidžia tikrųjų tikslų ir, aišku, didelius resursus, įtaką įvairiose tarptautinėse organizacijose, taip pat atskiroms valstybėms. Be to, Kinijos lyderį nuo kokių nors dabartinę situaciją stipriai keičiančių veiksmų stabdo ir artėjantis jam labai svarbus, rudenį įvyksiantis Kinijos komunistų partijos kongresas.

Atitinkamai nebus labai aiškūs, greičiau migloti, ir Kinijos pareiškimai, o juolab veiksmai. Iš vienos pusės, ji pasisakys už taiką, ragins Ukrainą ir Rusiją „sėsti prie derybų stalo“, iš kitos – suprasti Rusiją dėl jos „susirūpinimo NATO plėtra“, kuri neva kelia Rusijai grėsmes.

Neseniai pasirodė žinutės, kad Kinija jau sutarė su JAV dėl naujų prekybos sąlygų ir beveik tuo pat metu, jog kiniečiai neva sutinka padėti Putinui kare prieš Ukrainą. Pekinas iškart susilaukia nedviprasmiškų JAV lyderio perspėjimų nesijungti prie agresijos Ukrainoje.

Tam, kad sėkmingai derėtųsi su JAV dėl geresnių prekybos sąlygų, Kinijai labai naudingas įklimpęs Putinas ir neva bendradarbiavimas su juo.

Iš tiesų didelių prieštaravimų čia ir nėra. Tam, kad sėkmingai derėtųsi su JAV dėl geresnių prekybos sąlygų, Kinijai labai naudingas įklimpęs Putinas ir neva bendradarbiavimas su juo. Šiuo metu sankcionuota, izoliuota, įsivėlusi į karą Rusija yra puiki korta Kinijai kažkiek spausti Vakarus, žaidžiant abiejose pusėse, kelti reikalavimus dėl savo įvairiausių interesų.

Kinija neabejotinai yra per daug susieta su Vakarų ekonomika, kad iškeistų šios prekybos naudą į kažkokią pagalbą Rusijai, o dar ir matydama Vakarų sankcijų poveikį. Kinija, skirtingai nuo Rusijos, iššvaisčiusios resursus oligarchams, visų pirma, galvoja apie savo ekonominius interesus. Būtent laisva pasaulinė prekyba ir leido Kinijai tapti supergalia, todėl čia ir yra didysis Kinijos interesas.

Be to, prekyba su Rusija tesudaro du nuošimčius visos Kinijos prekybos. Dar daugiau – po Vakarų sankcijų Kinija ir šiaip de facto tampa pagrindiniu Rusijos prekybos partneriu ir dar praktiškai be alternatyvos. Kinai tai neabejotinai išnaudos, kad pirktų Rusijos energetinius ir kitokius resursus pusvelčiui, o gal ir patys ateityje taps šių naudotojais, nes Rusijai, Vakarams nusisukus, katastrofiškai trūks investicijų. Ir ne tik, ką jau matome ir šiandien.

Apskritai šiuo atveju žaidžia beveik nepalyginami dydžiai. Rusijos bendrasis vidaus produktas tesudaro mažiau nei 2 trln. JAV dolerių, kiek didesnis nei Brazilijos, mažesnis nei Italijos. Tuo tarpu JAV net 23 trln., o Europos Sąjungos beveik 15 trln. JAV dolerių. Taigi ekonominiu požiūriu beveik 17 trln. JAV dolerių BVP Kinijos gigantui Rusija geriausiu atveju tėra maža, tiesa, dar gamtinių išteklių turinti šalis, o ne rimtas prekybos partneris.

Aišku, Kinija gali padėti maistu, amunicija, galbūt šiek tiek palengvinti Vakarų sankcijų Rusijai naštą. Tačiau veltis giliau, jai tai būtų per didelė kaina, nors tokiais tikrais ar tariamais ketinimais Kinija ir toliau erzins, spaus Vakarų šalis, siekdama jų švelnesnės pozicijos, pavyzdžiui, dėl Taivano ar žmogaus teisių padėties jų šalyje.

Yra labai didelis klausimas, ko iš tikrųjų Rusijos atžvilgiu Kinija siekia – ją sustiprinti ar priešingai? Istoriškai abi šalys ne sykį kariavo, net ir moderniausiais laikais, net ir tuo metu, kai abi šalis valdė neva draugiškos komunistų partijos, turi daugybę teritorinių ir kitokių pretenzijų.

Yra labai didelis klausimas, ko iš tikrųjų Rusijos atžvilgiu Kinija siekia – ją sustiprinti ar priešingai? Istoriškai abi šalys ne sykį kariavo, net ir moderniausiais laikais, net ir tuo metu, kai abi šalis valdė neva draugiškos komunistų partijos, turi daugybę teritorinių ir kitokių pretenzijų. O jas vienija kol kas tik vienas dalykas – nepasitikėjimas, o gal ir neapykanta liberaliai demokratijai ir Vakarams. Ar to pakanka kokiai nors rimtesnei sąjungai?

Gerai prisimenu 1969 metų Sovietų sąjungos ir Kinijos karinį konfliktą dėl Damansko salos. Šiandien jau nelengva ir suprasti dėl ko, nes salos Ūsurio upėje dydis viso labo kiek daugiau nei tūkstantis kvadratinių metrų (ne kilometrų), jokios strateginės reikšmės ši salelė, kurią pakilus upei apskritai užpildavo vanduo, neturėjo.

Tačiau vis tiek įvyko daug aukų pareikalavęs karas. Kruvinas konfliktas vyko tuo metu, kai dar buvo dainuojamos propagandinės dainelės apie „neišardomą“ Maskvos ir Pekino draugystę. O Sovietų sąjungos šauktiniai, tarp jų ir šių eilučių autorius, visokiais būdais stengėsi išvengti karinės tarnybos Damanske. Beje, ir šiemetinis Putino ir Xi Jinpingo susitikimas prieš pat Pekino žiemos olimpiadą taip pat baigėsi pareiškimu apie „beribę Pekino ir Maskvos draugystę“…

Vargu, ar Kinijos interesas kaip nors kariškai pastiprinti Rusiją, nes jų istorinė atmintis gera ir visuomet dalyvauja jų sprendimuose.

Rudenį, kaip jau minėta, Pekine vyks labai svarbus Kinijos Komunistų partijos kongresas, kuris turės įtvirtinti arba ne dabartinio lyderio pozicijas. Iki šio kongreso Kinija tikrai neturi jokio intereso kokiam nors nestabilumui ar neaiškumui ir šiaip jau gerokai sujauktame geopolitiniame lauke. Vargu, ar Kinijos interesas kaip nors kariškai pastiprinti Rusiją, nes jų istorinė atmintis gera ir visuomet dalyvauja jų sprendimuose.

Iš tiesų Kinija galėtų prisidėti dėl taikos susitarimo, tačiau greičiausiai jai to nereikia, dėl jau minėtų ir neminėtų priežasčių. Neabejotina, jog Pekinas ir toliau reikalaus Rusijos ir Ukrainos derybų, taikos susitarimo, nesikišimo, toliau remsis panašiomis jų diplomatijai būdingomis klišėmis, tačiau realių sprendimų nedarys.

Matant dabartinius Kremliaus veiksmus, galima drąsiai teigti, jog didžioji strateginė dabarties Rusijos ir Putino klaida – nusisukti nuo Vakarų, nuo Europos, o patekus į izoliaciją, mėginti žaisti Kinijos korta. Palyginimui, ar neatsitiks kaip su Lukašenka, kuris ilgai imitavo bendradarbiavimą su Vakarais, o galiausiai atsidūrė Rusijos glėbyje be alternatyvos. Nors paralelės ir ne visuomet dėkingas reikalas, tačiau kortos „su Kinija prieš Vakarus“ pasekmės Kremliui gali būti panašios.

„Strategija be taktikos yra lėčiausias kelias į pergalę“. Taip įžvalgiai ir neįtikėtinai aktualiai apie dabartinę situaciją parašė daugiau nei 500 metų prieš Kristų didysis kinų karo strategas Sun Tzu. Ir toliau: „Taktika be strategijos yra triukšmas prieš pralaimėjimą“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją