Susitarti sekasi sunkai. Kol vyksta derybos, Maskva nesutinka skelbti laikinų paliaubų. Tad derybininkai derasi, o tuo pat metu Ukrainoje aidi šūviai, krenta bombos, žūsta žmonės.
Nesutinka, nes rezultatai mūšio lauke yra pagrindinis ir sunkai paneigiamas derybinis argumentas. Kas laimi, kontroliuoja teritoriją, turi karinę iniciatyvą, tie derybose gali kalbėti iš galios pozicijų.
Rusijos kariuomenė moka kariauti tik milžiniška artilerijos ugnimi šluodama nuo žemės paviršiaus ištisus gyvenamuosius rajonus. Civilizuotas pasaulis tai matė Sirijoje, kai „išvaduotas“ Palmyros miestas buvo tik griuvėsių krūva.
Maskvos orda niekados negailėjo savų karių, o juo labiau svetimos šalies civilių. Barbariškos civilių žudynės Mariupolyje yra ne tik karo nusikaltimas, bet ir išsigimęs derybinis argumentas.
Rusijos armija uraganine artilerijos ugnimi apšaudydama daugiausia rusakalbius Mariupolio gyventojus, gelbėja nuo menamo fašizmo. Kaip sakoma, kuo pats kvepi, tuo kitą tepi.
Ukrainiečiai pasiduokite, sudėkite ginklus, priimkite Kremliaus besąlygiškas taikos sąlygos, o jei ne, tai jūsų civiliai ir toliau žus nuo rusiškų bombų. Tiesa, Rusijos gyventojams propagandistai papasakos, kad tai patys ukrainiečiai save žudo ir bombarduoja.
Klausimas, kiek Rusijos kariuomenė, ne tik propagandiškai, bet ir realiai taps pajėgi įgyvendinti kovines užduotis, lieka atviras. Tikimybė, kad, nepaisant didelių karinių nuostolių ir civilių aukų, Rusijos ordai vis dėlto pavyks užimti Mariupolį, išlieka didelė.
Kita vertus, tai tik tikimybė, o ne faktas. Kas dėl kitų laimėjimų, tai abejonių dar daugiau. Klausimas, ar pavyks Putlerio armijai apsupti rytų Ukrainoje besipriešinančias ukrainiečių pajėgas, apgulti sostinę Kyjivą, atakuoti Odesos uostamiestį.
Panašu, kad Maskva tikisi, kad kažkokiu būdu stebuklingai pavyks perlaužti situaciją sau palankia linkme.
Buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Frederick Hodges tokius Kremliaus planus vertina labai skeptiškai. Kalbėdamas su JAV žiniasklaida, F. Hodges teigė, kad po dešimties dienų Rusijos kariuomenės pajėgumai tęsti puolimą išseks.
Putlerio karo mašinai pritrūks žmonių, amunicijos, kuro, maisto davinių. Net tų pačių raketų, kuriomis apšaudomi Ukrainos miestų gyvenamieji rajonai, ims trūkti. Atrodytų, metalo ir parako gamybos žinių Rusijoje yra į valias.
Problema, kad dėl prieš Rusiją įvestų sankcijų į šalį negalima eksportuoti šiuolaikinės elektrotechnikos detalių. Be elektrotechnikos neįmanoma kovinių raketų gamyba.
Be to, sankcijos neleidžia Rusijai greitai padidinti raketų gamybos apimtis. Fabrikai Rusijoje gali pagaminti ribotą skaičių amunicijos. Padaryti taip, kad nuo konvejerių nuriedėtų kur kas didesnis skaičius modernių raketų, fiziškai neįmanoma.
Reikia keisti gamybos procesą, peržiūrėti darbo eigą, perderinti tiekimo grandines. Tam reikia mažiausiai metų ar pusantrų.
Anot F. Hodges, laikas – Ukrainos pusėje. Kuo karas tęsis ilgiau, tuo labiau mažės Kremliaus galimybės jį laimėti. Tuo labiau Rusijos derybininkai taps sukalbamesni.
Galimi 16 tūkst. Sirijos savanorių Rusijos pusėje, skubiai iš Abchazijos ir kitų regionų permetami papildomi kariniai daliniai, šauktinių pusiau priverstinis įkalbinėjimas pasirašyti bent trijų mėnesių profesinės karo tarnybos sutartis ar net Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos kariuomenės įsijungimas į karą yra ne kas kita, kaip Putlerio generolams slystančios iš po kojų žemės įrodymas.
Karinių rezultatų reikia dabar, nes kuo toliau, tuo sunkiau bus karą pakreipti Maskvai naudinga linkme.
Žinoma, tai tik svarstymai, be jokių garantijų.
Prūsijos generolas ir karo teoretikas Carl von Clausewitz žymiajame savo trakte „Apie karą“ teigė, kad kare atsiranda daug neapibrėžtumo. Neįmanoma tikslai pasakyti, kas vyksta, kas turi kovinę iniciatyvą. C. von Clausewitz tai pavadino „Karo rūku“.
Atrodytų, kad didesnė šalis visuomet turi neabejotiną karinį pranašumą prieš mažesnę. Rusija –didesnė už Ukrainą, tai ji turėtų ir laimėti. Vis dėlto karas – ne matematika.
Tarkim Putleris turi 1 milijoną hipotetinių karinės galios vienetų. O Ukraina dešimt kartų mažiau – tik 100 tūkst. karinės galios vienetų. Karas truks 10 mėnesių. Jei Kremlius per mėnesį išleis 100 tūkst. karinės galios vienetų, o Ukraina po 90 tūkst., tai aritmetiškai skaičiuojant, Kyjivas nugalės.
Problema ta, kad niekas tikslai nežino ir neskelbia, kokie yra šalių kariniai resursai. Kiek sandėliuose yra sviedinių, kiek liko nepanaudotų raketų ir pan. Niekas negali pasakyti, kiek valstybė gali sau leisti tęsti kovinius veiksmus ir kada bus pasiekta riba, kai kariauti nebelieka jėgų.
Realus karas – ne kompiuterinis žaidimas, kai gali matyti, kiek procentų gyvybės ar šaudmenų tau liko.
Viskas apgaubta karo rūko. Neatsitiktinai Rusijos ir Ukrainos kare nei viena pusė neskelbia procentinių patiriamų nuostolių rodiklių. Niekas nesuteiks priešui lengvatos nurodydami, kad karas jau pareikalavo 30 proc. visų kovinių pajėgumų. Priešas neturi žinoti ir galėti planuoti, kiek dar reikės kariauti.
Apie karo eigą tenka spręsti iš netiesioginių rodiklių. Vienu iš tokių ženklų, rodančių, kad karas Ukrainoje vyksta ne taip, kaip planavo Kremlius – praėjusią savaitę Vladimiro Putino paskelbti vieši pasisakymai. Pirmiausia Rusijos diktatorius nepritariančius jo politikai pavadino „penktąja kolona“, kuri mentaliai gyvena ne Rusijoje.
Anot V. Putino, šalyje įvyks natūralus visuomenės apsivalymas. Kaltė suversta karui nepritariantiesiems, nors realiai už karo vedimą atsakingi V. Putinas, artimiausia jo aplinka ir kariškai. Pastarųjų Putleris kol kas viešai nelinkęs kritikuoti. Nepaisant to, kad pagal įvairius karo analitikų duomenis Rusijos ginkluotosios pajėgos neteko nuo šešių iki devynių generolų.
Generolų žūtis kare – išskirtinis atvejis. Ne taip svarbu, kiek jų paguldė galvas, svarbiau, jog jie žūsta. Panašu, kad susidarė situacija, kai politinė Kremliaus vadovybė, nepatenkinta kariniais rezultatais, spaudžia kariškius. Generolai priversti vykti į priešakines linijas, kur sunaikinami Ukrainos kariškių.
Ilgus metus Kremliaus propaganda pasakojo apie nenugalimą Rusijos armiją ir tuo patikėjo eiliniai rusai, patys propagandistai, V. Putino aplinka ir Rusijos kariškai. Už savo žemę ir laisvę kovojanti Ukrainos kariuomenė be ceremonijų blaivina nuo propagandos apkvaitusius.
Rusija – autoritarinė valstybė, o tokiose valstybėse į kariuomenę, karininkus žiūrima su didžiuliu nepasitikėjimu. Bijoma, kad nelojalūs generolai gali sukilti ir nuversti esamą politinę vadovybę. Jų bijoma.
Artimiausia Putlerio aplinka buvę KGB etatiniai darbuotojai. Jie moka regzti intrigas, kompromituoti, bet kariauti nemoka. Tiesa, „karštos širdies ir šaltos galvos“ atstovai į kariškius žiūrėdavo iš aukšto. Jie KGBistai – elitų elitas, o kariškiai – prasčiokai saldafonai.
Išėjo, kad į karą Rusijos kariuomenė atėjo nepasirengusi. Įgyvendinti Kremliaus iškeltų karinių užduočių Rusijos kariuomenė negali. Karas parodė, kad Kremlius neturi ne tik kariuomenės, bet ir normalios žvalgybos. Okupaciniai planai buvo nerealūs.
Ukraina tapo – neįkandamu riešutu, bet generolai ir eks-KGBistai pasakyti to diktatoriui nedrįsta.
Rusija karo Ukrainoje laimėti negali, bet to pripažinti taip pat neišeina. Panašioje situacijoje Antrajame pasauliniame kare buvo atsidūrusi Vokietija. 1944 metais Vokietijos kariniam elitui buvo labiau nei aišku, kad laimėti – neįmanoma.
Deja, niekas nedrįso to pasakyti Adolfui Hitleriui. Galiausiai 1944 metų liepos 20 dieną Vokietijos karininkas Claus von Stauffenberg pabandė susprogdinti Hitlerį. Rytų Prūsijoje esančioje fiurerio vadavietėje „Vilko guolis“, po ąžuoliniu stalu buvo paliktas sprogmuo su laiko mechanizmu.
Deja, krepšys su sprogmeniu kažkurio iš karininkų buvo paspirtas. Didžiąją sprogimo bangą sugėrė stalas, pasikėsinimas nepavyko. Laimingo atsitiktinumo dėka diktatorius liko tik lengvai sužeistas. C. von Stauffenberg ir kiti konspiratoriai buvo suimti ir pakarti.
Rusijos kariuomenė – ne „Vermachtas“ su aristokratais karininkais. Kita vertus, karas Ukrainoje dar nesitęsia nei mėnesio. Žiūrėk, kuo ilgiau jis tęsis, kuo ilgiau nebus rezultatų, kuo daugiau Putlerio generolų Ukrainoje iškeliaus pas Abraomą, tuo labiau gali kilti noras po V. Putino ilguoju stalu pakišti sprogmenį.
Norą atsikratyti V. Putinu dar labiau gali sustiprinti ekonominių Vakarų sankcijų poveikis. Rimtas sankcijų poveikis aiškiau pasimatys antrame ketvirtyje. Sausį karo, o kartu ir sankcijų, nebuvo. Karas prasidėjo tik antroje vasario pusėje, tad statistika dar negali parodyti viso sankcijų griaunamojo potencialo. Balandis, gegužė ir birželis bus tie mėnesiai, kurie Rusijos gyventojams aiškiai parodys ekonominę karo Ukrainoje kainą.
Kaina bus tokia, kad nelabai norėsis paprastiems rusams ją mokėti.
Be to, dauguma ištikimų valdininkų putinistų ne tam ilgus metus vogė, kūrė įmantrias korupcines schemas ir į vakarus pinigus vežė, kad viskas būtų įšaldyta ir vėl tektų grįžti į sovietinius deficitinius laikus. V. Putinas jiems brangus, bet „savi“ vogti pinigai dar brangesni.
Netikėtas vado pasitraukimas ar išėjimas į Anapilį viešai gali būti sutiktas su giliu liūdesiu. Neviešai – su palengvėjimu ir tikėjimu, kad bus galima prieiti prie užblokuotų sąskaitų.
Visuose iki šiol buvusiuose konfliktuose V. Putino veikimo modelis: spręsti konfliktą didinant eskalaciją. Nesutinkate su Kremliaus primestomis sąlygomis? Tuomet patirkite Rusijos salvinės artilerijos ugnį, apturėkite bėgančius ir išsigandusius žmones.
Putleris spausdavo savo oponentus, kol pasiekdavo to, ko norėdavo. Ukrainoje taip nebus. Šalis per didelė, jos kariuomenė per gerai pasirengusi, o ir laisvas pasaulis pasiryžęs teikti ekonominę, humanitarinę, karinę, žvalgybinę ir kitokią pagalbą neterminuotai.
Atsitiks tai, ko dėl karo rūko niekas nematė – Ukraina laimės.
