Europa stengiasi atsistatyti kitokia, pritaikant naujausias to laikotarpio technologijas, gamybą vystant milžinišku tempu, elektrifikuojant viską, ką įmanoma. Tačiau tuo pat metu Europa susiduria su nauju iššūkiu – viskam reikia degalų. Tuo metu plačiausiai naudojamas kuras – anglys – yra itin problematiškas, jo nuodingumas ir tarša yra matomi plika akimi. Vien Londone 1952 metų žiemą šio kuro deginimo šalutinis produktas – smogas – nužudydavo po 4000 žmonių per savaitę. Tad Europai reikėjo naujo, švaresnio energijos šaltinio, ir jį rado. Į didžiąją sceną įžengė dujos.
Tačiau kaip ir su visais „stebuklingais“ sprendimais (dujos 1960–aisiais buvo pristatomos būtent taip), ne viskas yra gražu ir paprasta. Šiame komentare nekalbėsiu apie tai, kad dujos nėra nekenksmingas ar žalias kuras ar kad jo išskiriamas metanas atmosferoje sulaiko 90 kartų daugiau šilumos nei CO2. Tačiau problema su gamtinėmis dujomis buvo dar ir tai, kad Europoje jų išteklių nebuvo daug, tačiau šalia esantis kaimynas turi didžiausius gamtinių dujų išteklius pasaulyje. Tas kaimynas dujas naudos šantažui, kyšiams ir karams finansuoti. Tai – Rusija.
„Nord Stream 1“
„Nord Stream 1“, vadinamas Rusijos „silovikų“ (buvę KGB, Stasi bei kitų jėgos struktūrų pareigūnai, tarp kurių yra ir V. Putinas) projektu, yra dabar mažiau aptarinėjamas dujotiekio „Nord Stream 2“ vyresnysis brolis, kurio planavimą ir statybas taip pat lydėjo kontroversijos, skandalai bei kyšiai. Atvirai kalbama apie „silovikų“ tinklo, suformuoto dar Sovietų Sąjungos laikais, šantažą ir kitokią veiklą, kuria Europa, o labiausiai Vokietija, skatinama „sėsti“ ant „Gazprom“ dujų adatos, suteikiant milžinišką ir nekontroliuojamą galią Rusijos imperijai.
Nuo „smulkios“ korupcijos atvejų – pavyzdžiui, 574 tūkstančių JAV dolerių pervedimo Gotlando universiteto profesoriui, aršiai kritikavusiam projektą dėl ekologinių padarinių – iki stambiausių žuvų, tokių kaip buvęs Švedijos premjeras Goranas Personas, po savo kadencijos dirbęs „Nord Stream“ lobistu ar buvęs Suomijos ministras pirmininkas Paavo Lipponenas, užėmęs tokią pačią poziciją kaip ir kolega iš Švedijos – „silovikų“ čiuptuvai prasiskverbia ir siekia toli.
Tačiau įtakingų Europos politikų proputiniškumas nėra įkalintas Šiaurės šalyse. Šiomis dienomis daug kalbama apie Vokietijos priklausomybę nuo rusiškų dujų, bet norint pamatyti, kaip tai prasidėjo, turime grįžti laiku ir susitikti su dvejais buvusiais kancleriais – Gerhardu Šrioderiu bei Angela Merkel, kurie abu, galima sakyti, turi po „vamzdį“, simbolizuojantį Vokietijos ir visos Europos Sąjungos bejėgystę bei vokiško pragmatizmo žlugimą.
2005–aisiais metais kanclerio pareigas einančiam G. Šrioderiui rinkimuose iššūkį meta A. Merkel. Perrinkimas slysta iš rankų, tačiau, nepaisant to, viduryje žemyn lekiančios, bet karštos rinkimų kampanijos, kancleris meta viską ir skrenda neplanuoto vizito į Rusiją susitikti su šios diktatoriumi ir geru savo draugu Vladimiru Putinu. „Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu.“
Iš kur toks staigus ir neplanuotas vizitas? Susitarti dėl milijardinių reikalų, kurių bijai nespėti įgyvendinti?
Praėjus kelioms dienoms po nesėkmingai pasibaigusių rinkimų, tačiau dar iki naujos Vyriausybės darbo pradžios, G. Šrioderis su V. Putinu skubiai pasirašė „Nord Stream 1“ sutartį. Dar po dviejų savaičių jis tapo „Nord Stream“ akcininkų komiteto bei vienu iš „Gazprom“ vadovų. Kas tai? Aukščiausio lygmens politinė korupcija, remiant projektą, kuris Rusijai leido apeiti Ukrainą ir Lenkiją, kurioms įprastai tekdavo pinigai, surinkti už rusiškų dujų tranzitą, bet taip pat vienašališkai valdyti dujų tiekimą Vokietijai ir Europai.
„Nord Stream 2“
2015–ieji, Vokietijos kanclerės pareigas ir toliau eina A. Merkel. Praėjusiais metais Rusija aneksavo Krymą, o į tai atsakydama Europa paskelbė jai sankcijas. Tačiau Vokietija leidžia įgyvendinti projektą, kuris labiausiai naudingas Rusijai – „Nord Stream 2“.
Tuo pat metu Europos Sąjunga, skelbdama apie žalumą, mažina „vietinių“ dujų išgavimą Europoje, neinvestuoja tiek, kiek derėtų, į žaliuosius sprendimus, tačiau su malonumu didina priklausomybę nuo pigių rusiškų dujų – nuo 124,3 milijardų kubinių metrų 2015–aisiais iki 166,2 milijardų kubinių metrų 2020–aisiais. Nepaisant to, kad per dešimtmetį Rusija ne kartą grasino dujų tiekimą stabdyti, manipuliavo jų kainomis, aneksavo Krymą ir kitais būdais pažeidė tarptautinę teisę, Vokietija V. Putinui įteikė ginklą, kuriuo Mordoro valdovas su mielu noru naudojosi.
Prireikė 7 metų, neišprovokuoto ir beprecedenčio Rusijos įsiveržimo į Ukrainą bei taikių miestų bombardavimo tam, kad „Nord Stream 2“ projektas būtų nutrauktas. Tačiau per tą laiką Europa tapo tokia priklausoma nuo Rusijos energetinių išteklių, kad Berlyno valdininkai atvirai sako – įvedus sankcijas Rusijos energetiniam sektoriui, Vokietija ištvertų 5 dienas.
Bet šioje istorijoje Vokietija nėra vienintelė kaltininkė. Teistas (tiesa, šiuo metu vyksta apeliacijos procedūros) buvęs Prancūzijos premjeras Francua Filonas, kuris sankcijas Rusijai vadino nesąmone, o pats savo konsultacinei įmonei pinigus gaudavo iš Maskvos, vėliau įsidarbino Kremliaus naftos produktų įmonėje. Puikus pavyzdys yra ir buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė Karin Kneissl, per savo vestuves šokusi su V. Putinu, turbūt neatsitiktinai gavusi vietą „Rosneft“ valdyboje.
Milžiniški ir purvini iškastinio kuro sunešti pinigai pagimdė didžiulę korupciją. Tarsi galios žiedai iš epinės J. R. R. Tolkien knygos „Žiedų valdovas“ pavergė Europą ir privertė tarnauti realybės nesuvokiančio diktatoriaus tikslams. Nors tiesa, kad nafta režimui vis dar generuoja daugiau pinigų nei dujos, tačiau pastarosios yra gerokai sunkiau pakeičiamos (dėl transportavimo ir jau nutiestų dujotiekių). Dujos yra tas atsuktas į Europą ginklas, kuriuo kliaujasi karo nusikaltėlis.