Neilgai trukus netektis pasimiršo, darbo grupės veikla apmirė. Bet tik iki kitos netekties: 2021 metų pavasarį dėl mobingo nusižudė puiki jauna Šiaulių ligoninės gydytoja anesteziologė. Lietuvos visuomenė vėl buvo sukrėsta, medikai dar garsiau viešai prabilo apie paplitusį mobingą ligoninėse ir poliklinikose.
Tuomet ir vėl imtasi veiklos: rudeniop jau konservatorių Vyriausybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat sudarė naują specialią darbo grupę, kuri parengė Darbo kodekso papildymus, apibrėžiančius smurtą ir priekabiavimą darbe bei numatančius mobingo prevencijos priemones.
Seimo socialdemokratai iškart pasiūlė įstatymu išsamiai apibrėžti mobingą, nustatant aiškią darbdavio atsakomybę. Deja, šis siūlymas valdančiųjų buvo atmestas.
Nors valdantieji viešai tvirtina, kad yra paruoštos Darbo kodekso 30 ir 58 straipsnių pataisos, apibrėžiančias mobingą, jo prevenciją ir darbdavio atsakomybę, tačiau Seimo pavasario sesijos darbų programoje parengtų pasiūlymų kažkodėl nėra!
O gal ši mirtina liga – mobingas – konservatoriams nematoma, kol pasiekia paskutinę, nebepagydomą stadiją?
Baikit, nemanau. Pateiksiu vieną mobingo (kaip nematomos ligos) atvejį valstybės tarnyboje, ir ne bet kur – pačioje dabartinės Vyriausybės panosėje. Lietuvos Vyriausybė ir jos kanceliarija puikiai informuoti, kad jai pavaldžioje įstaigoje – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamente (NTAKD), jau ne pirmi metai jos vadovas Renaldas Čiužas vykdo nuolatinį mobingą savo vadovaujamos komandos atžvilgiu.
Remiantis atliktu tyrimu, taip pat darbuotojų rašytais skundais, NTAKD direktorius menkina ir įžeidinėja darbuotojus, kelią įtampą, kuria nepasitikėjimą ir toksišką atmosferą, skleidžia ir skatina apkalbas, kaip spaudimo priemonę dažnai naudoja tarnybinius patikrinimus ir t. t. Vos per pusantrų metų, kai NTAKD vadovauja Čiužas, iš departamento išėjo 28 darbuotojai (kai kurie iš jų – vieninteliai tokie specialistai Lietuvoje), kai vidutiniškai jų ten yra 34.
Maža to, departamento darbuotojai dėl savo vadovo elgesio skundus tiek Vyriausybės kanceliarijai, tiek Valstybinei darbo inspekcijai rašė beveik ištisus metus. NTAKD direktorių „įvertino“ ir Darbo inspekcija, šių metų sausio 28 dieną surašiusi administracinio nusižengimo protokolą.
Tuo tarpu Vyriausybės kanceliarija teigia, kad „problemos NTAKD yra žinomos“, o su Čiužu vyksta pokalbiai. Ir kiek galima kalbėtis – kol vėl įvyks nelaimė?
Ar tai, kad Vyriausybės kanceliarija nesiima nušalinti vadovą, kuris kelia realią grėsmę žmonių gyvybėms, reiškia, kad taip ji tampa vykdomo mobingo užnugariu?
Turime labai aiškiai suprasti, kad du iš gyvenimo išėję medikai, deja, nebuvo vienintelės aukos ir ne paskutinės, jei nieko nedarysime. Mobingas nėra nematoma liga. Ji matoma ir gali būti mirtina.
Apie tai savo laiškuose rašė ir NTAKD darbuotojai: „Negi ir šiuo atveju reikės laukti, kol kas nors iš departamento darbuotojų pakels ranką prieš save, kad įvyktų kokie nors pokyčiai ir atsakingai bei rimtai būtų žiūrima ir reaguojama į darbuotojų pranešimus bei užbėgama nelaimei už akių“.
Ei, ten aukštai, Vyriausybėje, įsiklausykite ir išgirskite!
Kad ir kiek daug kitų problemų turime, nepamirškime, kad Vyriausybė yra darbdavys, atsakingas už darbuotojus, kad Vyriausybės rankose yra daugiau galios nei pas darbuotojus, kad darbuotojai yra silpnesnioji pusė.
Gal tuomet pravers ir socialdemokratų pasiūlymai? Juk mobingas gali būti mirtinas.