Net ir ir agresija šiandien vyksta iš dalies todėl, kad Ukraina netaptų (netapo) visateise Europos bendrijos dalimi. O tie, kas teigia, jog Ukraina dar nepradėjo ar tik pradeda eurointegraciją, ne visai teisūs – ji pradėta dar prieš aštuonerius metus 2014–ais, jau atlikta nemažai realių eurointegracijos darbų teisės, ekonomikos, kitose srityse. Pagaliau, narystė Europos Sąjungoje, kaip tikslas, jau įtvirtinta ir Ukrainos Konstitucijoje.
Ukraina yra asocijuota ES partnerė, turi laisvos prekybos sutartį, bevizį režimą, todėl suteikti Ukrainai kandidato į Europos Sąjungą statusą nebūtų kažkoks ypač sudėtingas ar nepagrįstas sprendimas. Tai bene pats paprasčiausias politinis sprendimas, kurį šiandien galime padaryti ukrainiečių ir savo, visų europiečių labui.
Tai būtų dar vienas svarbus pagrindas ateityje atstatyti sugriautus Ukrainos miestus, gamyklas, mokyklas, ligonines, infrastruktūrą po karo įmanomai greitai. Garantija investuotojams, kurie, neabejoju, plūstels į Ukrainą po karo, jog ši šalis sparčiai žengia Europos kryptimi, pasirinko europietišką kelią, netolimoje ateityje bus visateisė Bendrijos narė. Ukrainai būtinas ir Maršalo plano, kurį prieš septynetą metų inicijavo Lietuva, atnaujinimas.
Todėl Ukrainos narystės ES klausimas šiandien yra principinis, kandidato statusas jai turi būti suteiktas kuo greičiau, nes nuo to viskas prasideda. Į tai turi būti sutelktos konkrečios mūsų šalies politikų pastangos. Kartu su Latvija, Estija ir Lenkija, kitomis Vidurio Europos šalimis.
Jau nebeužtenka tik rezoliucijų, vienas kito įtikinėjimų, kitokių paraginimų bei pažadų. „Neeilinė situacija reikalauja neeilinių priemonių ir sprendimų“, – teigia Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis. Ir jis teisus.
Būtina veikti kartu su Europos Parlamentu, visais bent kiek ryžtingesniais Europos politikais. O jų yra. Mūsų konservatoriai privalo dirbti Europos liaudies partijos viduje, kuriai priklauso daug Europos Sąjungos lyderių, Europos socialistų, liberalai atitinkamuose europiniuose partiniuose aljansuose. Tikiuosi, kad tai ir daroma, tačiau būtina šią veiklą suaktyvinti dar labiau, nes tai yra pačios tinkamiausios platformos siekiant šio tikslo.
Ukrainą pagreitintai priimti į ES būtina jau tik todėl, kad pademonstruotume agresoriui, jog jokie karai ar invazijos nebepadės stabdyti integracijos. Jei to neparodysime, sukelsime daugiau pavojų nei turime šiandien. Tai esminis šių dienų Europos tvirtybės klausimas, kuris privalo nutraukti visas geopolitines dviprasmybes, dėl kurių ir vyksta įvairios Rusijos provokacijos, didesni ar mažesni karai. Juk iš tikrųjų ir Rusijos karas prieš Gruziją 2008–aisiais buvo sukeltas tik todėl, kad sutrukdytų kartvelams, kurie tuo metu buvo gerokai pažengę, integruotis į euroatlantines struktūras.
Ar neužtenka šių pamokų? Ar dar reikia papildomų argumentų, įrodymų, kad tik pilna Europos integracija atneš žemynui tvirtą taiką? O pilnos integracijos tikrai nebus, jei joje nebus Ukrainos. Europos neryžtingumas, tai jau daug sykių išanalizuota ir pasakyta, tik provokuoja autoritarinę Rusiją agresyviems veiksmams, kas ypač ryšku dabartinėje situacijoje.
Kai kas teigia, kad nėra greito integracijos kelio į Europos Sąjungą. Tiesą sakant, taip teigia tos pačios ES narės, kurios prieš septynetą metų mėgino stabdyti Ukrainos asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Ar jos buvo teisios? Ne, ir šiandien tai jau akivaizdžiau nei bet kada.
Pacituosiu ES diplomatijos vadovą Josepą Borellį: „Nors kai kurie tikėjosi, kad mes svyruosime, nesutarsime ir užtruksime, remdami Ukrainą veikėme rekordiniu greičiu, pakeliui laužydami visus tabu“. Taip, parama Ukrainai teikiama, sankcijos veikia, tačiau to nepakanka ir didvyriškai prieš agresorių už Europą, už visus mus kovojančiai tautai turi būti suteikta aiški ir nedviprasmiška narystės perspektyva. Kitaip sakant, sulaužytas paskutinis tabu.
Ukraina nėra vargšė nuotaka be kraičio. Ji atneš į Bendriją ir savo europinę kultūrą, kalbą, švietimo, mokslo pasiekimus ir potencialą, jaunatvišką energiją bei entuziazmą kurti ir statyti, ko, pripažinkime, šiandien Bendrijai, ypač po Brexito, trūksta.
Žinoma, Europos vadovai galvoja ir apie kitas Rytų partnerystės šalis, Moldovą, Sakartvelą, galbūt ir apie Kosovą, Vakarų Balkanus, visų jų perspektyvos skirtingos, tačiau Ukraina šiandien yra kandidatas numeris pirmas tik todėl, kad ten sprendžiama Europos ateitis. Ir ši perspektyva be biurokratinių vilkinimų, ką, kaip žinome, Briuselis moka gerai, turi būti suteikta. Europos Sąjungos plėtra yra ir Europos saugumo plėtra, o ne priešingai, kaip neretai galvoja dvejojančios Europos Sąjungos šalys – narės.
Seimas jau pirmą pavasario sesijos dieną priėmė gana griežtą ir teisingą rezoliuciją, bet to nepakanka. Jei kad ir labai teisingi rezoliucijos teiginiai nebus paremti atitinkamais veiksmais, tai ir liks popieriuje. Būtinos šiuo metu ir koalicijos su šalimis, kurios remia Ukrainos greitkelį į ES, reikia ieškoti sąjungininkų, ir ne tik Rytų Europoje. Parlamentinė diplomatija ir vėl kaip niekada svarbi.
Kremlius paniškai bijo Ukrainos, taip pat kitų Rytų partnerystės šalių sėkmės, vystant ir puoselėjant demokratiją, teisės viršenybę ir, aišku, ekonomiką, integruojantis į ES, tačiau Ukrainos sėkmės ypač. Ne ką mažiau svarbus Ukrainos pavyzdys yra ir Baltarusijai, o čia ir mūsų tiesioginis interesas.
Turiu nuojautą, kad greitas Ukrainos paskelbimas kandidate į ES turėtų poveikį deryboms su Rusija. Priklausomai nuo ES šalių – narių vienybės, greičiausiai pozityvų. Todėl Ukrainos greitkelį į Europos Sąjungą, nors šiandien ir bombarduojamą fiziškai, pastatyti įmanoma, Europai susitelkus ir pasiryžus.
Bent jau Lietuvos užsienio politikai šiandien tai – uždavinys numeris pirmas.
