Kažkas teisingai pastebėjo, kad šitose skerdynėse, kurias vadiname Ukrainos karu, mums rodoma ne tik dabartis, bet ir kruvina praeitis. Visi šitie karo nusikaltimai, civilių žudymai, teritorijų valymai – tai tiesiog dar sykį kartojamos šimtmečių tradicijos. Tautų, kurioms likimas lėmė būti paliestiems Rusijos, tragedijos. Rusų okupantai visuomet ir visur taip elgėsi, nors mums dabar lengviau prisiminti Siriją, Čečėniją ir Afganistaną. Po savęs jie visur palieka griuvėsius, dulkes ir išdegintas žemes.

Visi šitie karo nusikaltimai, civilių žudymai, teritorijų valymai – tai tiesiog dar sykį kartojamos šimtmečių tradicijos. Tautų, kurioms likimas lėmė būti paliestiems Rusijos, tragedijos. Rusų okupantai visuomet ir visur taip elgėsi, nors mums dabar lengviau prisiminti Siriją, Čečėniją ir Afganistaną. Po savęs jie visur palieka griuvėsius, dulkes ir išdegintas žemes.

Tačiau dabar visa tai baigsis, nes šitas atšipęs dalgis sutiko paskutinį savo akmenį.

Spalvotosios revoliucijos, kurių taip bijo ir nekenčia Kremlius, yra tautos savimonės brandos egzaminai, krauju apšlakstytos deklaracijos gyventi savarankiškai, už savo ateitį sprendžiant patiems. Kijeve dešimtims tūkstančių civilių išdalinti automatai – geriausias referendumas dėl šalies ateities.

Rusijoje tas trapios laisvės momentas skleidėsi 1991-ųjų rugpjūtį, kai B. Jelcinas nuo tanko skelbė apie sąmokslininkų žlugimą, bet tieji žiedai nuvyto labai greitai, o tankai po kelerių metų buvo pasiųsti žudyti laisvos Čečėnijos žmonių.

Todėl dabar nereikėtų labai stebėtis tuo, kad vietoj protestų gatvėse eiliniai rusai skuba į uždaromas Vakarų įmonių parduotuves ir greitojo maisto restoranus, nes tai – ne tauta, o tiesiog minia, kuriai lemta gyventi šioje teritorijoje. Jos nesieja niekas, tik begalinė lipni baimė prarasti viską, ką turi. Vieni – vilas Italijoje ir jachtas Prancūzijoje. Kiti – santaupas rubliais. Treti – sūnus, kurie rytoj gali tapti patrankų faršu prie Kijevo.

Masės Rusijos istorijoje niekuomet nieko nelėmė, tačiau jų bruzdėjimą kas nors išnaudodavo, kad užgrobtų valdžią. Ko gero, taip bus ir dabar. Vakariečiai, kalbantys apie ekonominių sankcijų poveikį paprastiems rusams, esą galintį išvesti juos į gatves, yra tiesiog vis dar naivūs. Jie iki šiol nesuvokia, kad vargeta rūpinsis tik savo išlikimu, o ne politika. Juo labiau – zombiu paverstas proletaras, kuris veikiau šliesis prie žudiko, nei mėgins su juo kovoti.

Rusija – tai nežmoniškas socialinis eksperimentas, kurį vėliau galės išsamiau nagrinėti psichologai ir kiti sielos ligų specialistai. Šios didžia save skelbiančios, tačiau iš tiesų menkystų užgrobtos šalies gyventojų būsena man primena vieną šiurpų mokslinį bandymą. Prieš kelis dešimtmečius Kalifornijoje buvo surinkta savanorių studentų grupė, kurią tyrėjai padalino į dvi stovyklas. Vieni buvo kaliniai, kiti – prižiūrėtojai. Mažiau nei po savaitės pastarieji taip įsijautė į visagalių rolę, kad ėmė iš tiesų mušti ir kankinti „kalinius“. Tačiau dar baisiau buvo tai, kad „kaliniai“ irgi susitapatino su vaidmeniu, nemėgino kovoti, priešintis ar pasiprašyti į laisvę, nors turėjo tokią galimybę.

Tą kruviną mokslo eksperimentą teko nutraukti, sužinojusi apie tai, kas vyko universiteto rūsiuose, jo sumanytoją paliko sužadėtinė. Vėliau tai ne sykį buvo pakartota kitur, kitomis aplinkybėmis, tačiau rezultatas visuomet būdavo tas pats. Pakeitus aplinkybes iš žmogaus galima sukurti ir pabaisą, ir klusnią auką. Tačiau Rusija – ne mokslo eksperimentas, tai liguisto individo įkaitais paimti milijonai žmonių, kurie veikiau mirs, nei išsižadės savo kankintojo. Aš nežinau, kas juos galėtų išgydyti.

Karą pradėjęs režimas Rusiją pavertė maru užkrėstųjų baraku, kurį civilizuotas pasaulis skubiai apjuosė tolydžio augančia betonine tvora. Jie ten liks ilgam, net jei karas pasibaigtų kitą savaitę. 20 metų lipdyta, o pastaraisiais metais tiesiog pamišusi nuo neapykantos laisvam pasauliui Kremliaus propagandos mašina jau byra. Jai įkandin nukeliaus ir išvogta, pagyrūniška, brutali, bet surūdijusi karo mašina.

Rusija, palikta už betono sienos su savo murzinu veidrodžiu, karštligiškai ieško draugų. Samdinių Sirijoje, parsidavėlių Vakaruose, o svarbiausia – užtarėjų Kinijoje. Deja, nusikaltimai per žiaurūs, o planetos tautų pasipiktinimas yra per didelis, kad pragmatiškasis Pekinas rizikuotų savo interesas dėl šito skęstančio karo laivo. Rusija kinams – tiesiog dar viena Vakaruose plytinti svetimšalių teritorija, kuria jokiais būdais negalima pasitikėti. Tiesa, jos gamtos ištekliai – jau kitas reikalas.

Ar gali jos suvienyti jėgas, kad politinę ir ekonominę tarptautinės bendruomenės raidą pakreiptų sau naudinga linkme? Tokios grėsmės galimybę Vakarai įžvelgi jau seniai, tačiau Ukrainos auka šią teorinę lygtį baigia ištrinti iš slaptų protokolų, net jei tokie buvo.

Taip, prezidentas Xi Jinping‘as prieš žiemos olimpines žaidynes V. Putinui suokė, kad Kinijos ir Rusijos draugystė yra „beribė“, taip jie susitarė palaukti sporto šventės pabaigos, o Kinija nei ekonomiškai, nei politiškai ar diplomatinėmis pastangomis neprisidėjo prie smurto sustabdymo. Tačiau tai – viskas, ko gali iš Pekino tikėtis Kremliaus valdovas.

Ar kinai nupirks bent dalį to Maskvos atsargų aukso už dolerius, be kurių dūsta jos ekonomika? Ar jie pirks akcijas kompanijose, iš kurių pasitraukė Vakarų bendrovės, o dabar kėsinasi pavogti Kremlius? Pasiryš įsigyti pigiai siūlomus konteinerius su toksiškomis rusų žaliavomis, kurių dabar kratosi visas civilizuotas pasaulis?

Ne, Kinija niekada negelbės Rusijos. Jai rūpi tik jos pačios interesai, o patekti į antrinių sankcijų kryžminę ugnį tikrai nėra tai, ko norėtų atsargusis Pekinas.

Ne, Kinija niekada negelbės Rusijos. Jai rūpi tik jos pačios interesai, o patekti į antrinių sankcijų kryžminę ugnį tikrai nėra tai, ko norėtų atsargusis Pekinas. Kinijos plėtros ir įtakos taktika – visiškai kitokia, todėl Pekino komunistams tikriausiai irgi žadą atėmė Kremliaus kagėbistų planas užgrobti svetimą teritoriją tankais ir raketomis. Trogloditai, ir tiek.

Reikia suprasti vieną svarbų dalyką. Šiomis dienomis žlunga daug mitų – ne tik apie Rusijos karinę galybę. Maskvos ir Pekino amžina draugystė – taip pat viešųjų ryšių legenda, seniai eskaluojama pačios Rusijos su tyliu Kinijos pritarimu. Koks siaubas! Blogio ašis! Tokį paveikslą piešia įsiaudrinusio vakariečio vaizduotė, kurios užkaboriuose atgyja „Žiedų valdovo“ pabaisų – Saurono ir Sarumano – sąjunga.

Taip, V. Putinas išties sukūrė Mordorą, tačiau jo sąjungininkai – dar bailesni ir silpnesni nei jis pats. Baltarusija, Sirija, Venesuela, Eritrėja. Senas pirdyla V. Brežnevas – net jis turėjo daugiau galingų vasalų.

Rusų ir kinų santykiai – istoriškai painūs, paženklinti karų, konfliktų, išdavysčių, pragmatiškai draugiškų epizodų. Ir vieni, ir kiti – kupini didybės bei didelių ambicijų. Tarsi dvi knygos, parašytos skirtingais simboliais ir nepanašiomis kalbomis, bet surištos tais pačiais raudonais siūlais. Jas vienija ne tik komunizmo pamušalas. Identiškas ir bendras požiūris į Vakarietiškų demokratijų vertybes, žmogaus, žodžio laisvę.

Tačiau prieš pradėdami atidžiau vertinti glaudesnio suartėjimo tikimybę, turime prisiminti dar kelis svarbius partnerių skirtumus. Kinų ir rusų interesai ne visada sutampa. Pekinas nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, o Krymą traktuoja kaip Ukrainos teritoriją.

Pekinas veikia pragmatiškai, todėl jam tikrai nereikia papildomų problemų santykiuose su Vašingtonu ir Briuseliu. Ypač dėl įšaldytų svetimų konfliktų, kurie kinams mažai rūpi. Žinoma, ir santykiai su Kijevu (ne tik ekonominiai, bet ir strateginiai) – irgi svarbūs.

Lygiai taip pat elgiasi ir Maskva Kinijai svarbiais klausimais. Pekino pretenzijos Pietų Kinijos jūros regione bei visokie teritoriniai disputai niekada nesulaukė Kremliaus dėmesio ir palaikymo. Maža to, rusai pardavinėja ginkluotę Pekino kaimynams – Vietnamui bei Indijai. Kinija to nepamiršo.

Lygiai taip pat elgiasi ir Maskva Kinijai svarbiais klausimais. Pekino pretenzijos Pietų Kinijos jūros regione bei visokie teritoriniai disputai niekada nesulaukė Kremliaus dėmesio ir palaikymo. Maža to, rusai pardavinėja ginkluotę Pekino kaimynams – Vietnamui bei Indijai. Kinija to nepamiršo.

Kadaise rašydamas apie Maskvos ir Pekino suartėjimą, klausimą siūliau kelti taip: kada Rusija bus tiek nusilpusi ir praradusi įtakos likučius, kad sutiktų atsiduoti Kinijai? Panašu, kad viena iš galimų Rusijos istorijos alternatyvų netrukus gali tapti visai tikėtina.

Pasaulyje prasideda kova dėl išteklių. Ukraina ir Rusija – turtingos įvairiais mineralais ir dirvožemiu. Jei viena krauju iškovos laivę, kita gali toliau ristis į chaosą, kuriuo nepraleis pasinaudoti amžinoji Rusijos draugė Kinija.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją