Įprasti geografiniai ir politiniai apibrėžimai diktuoja, kad valstybei būtina teritorija ir gyventojai. Dar valstybei reikalinga politinė organizacija, tam tikri istoriškai susiklostę ar vis atnaujinami institutai, užtikrinantys veiksnumą ir galios paskirstymą.
Galiausiai, valstybei reikalingas suverenitetas – galimybė savarankiškai kurti ir plėtoti politinę, teisinę, ekonominę ir kitas sistemas. Pagrįstai galima klausti, ar tai ir yra viskas, ko reikia valstybei?
Viena vertus, be viso šio išvardinto teorinio karkaso išties neįsivaizduojamas jokios modernios valstybės egzistavimas. Kita vertus, sumanę sukurti tokį teorinį darinį mes lengvai galėtume sudėti į krūvą visas recepto dalis, tačiau iš jų gautųsi tik pavienis kratinys.
Geriausias istorinis tokio kratinio pavyzdys – Sovietų Sąjunga. Ideologijos rėmuose kurta daugiatautė valstybė taip ir nesugebėjo sukurti klijų, kurie užtikrintų jos išlikimą. Tik atleidusi totalitarinius pančius, paleidusi veiklai kelias teises ir laisves, imperija tuojau pat sugriuvo, palikdama nebent emocingą jaunų dienų ar nebūtos bendrystės nostalgiją kai kurių buvusių jos gyventojų galvose.
Kas gi yra tie klijai, kurie iš teorinių konstrukcijų sukuria gyvą ir veiklią valstybę? Ko trūksta valstybėms, kurios sukuria tvirtus rėmus, tačiau pirmą išbandymo akimirką sugriūna kaip kortų namelis?
Ir čia galime atsigręžti tiek į savo Kovo 11-osios pavyzdį, tiek į šiandienos ukrainiečių kovą už nepriklausomybę. Klijai, be kurių būtų neįmanomas valstybingumas, yra pilietinė valia turėti savo valstybę.
Mąstydami apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, mes galime nurodyti nemažai skirčių, nemažai perspektyvų, kuriomis dažnai manipuliuojama ir šiandien, norint sukurti įspūdį, kad buvo kelios skirtingos valios ar keli skirtingi scenarijai.
Iš esmės scenarijus buvo vienas ir tas pats – paversti tautinę ir užgimstančią pilietinę valią politine valia. Paprasčiau sakant, atgimusią laisvės idėją paversti modernia demokratine valstybe, kurioje toliau įvairiomis kryptimis galėtų vystytis savarankiškai mąstanti pilietinė visuomenė.
Būtent nuo valios ir galimybių ją įgyvendinti pradėjo atsikurti nepriklausoma valstybė. Vėlesniuose etapuose jau reikėjo rūpintis tiek savo politinio, tiek teisinio ar ekonominio aparato nepriklausomumu, visais bandymais slopinti jų suverenumą, bet tai buvo tik tolesni valstybės kūrimo etapai.
Tai mums leidžia teigti, kad valstybė prasideda nuo vadovėliuose neminimos filosofinės kategorijos – pilietinė valios. Šios valios egzistavimą sunku nurodyti, sunku netgi įvertinti ar pademonstruoti konkrečius pavyzdžius, bet akivaizdu, kad be jos sunku kalbėti apie funkcionuojančią ir savo tapatumą kuriančią valstybę.
Ukrainos kova Putino karo akivaizdoje taip pat susijusi ne su konkrečių institutų, ne politinių lyderių, ne miestų, ne teisinės sistemos, ne kultūros ar, drįsčiau teigti, net ne konkrečios, griežtai apribotos teritorijos gynyba. Ukrainos kova susiveda į vieną paprastą teiginį – piliečių valia turėti savo valstybę yra svarbesnė net už gyvybę.
Ir tai yra geriausias metafizinis įrodymas, kad Ukraina egzistuoja ne tik kaip tam tikros įsivietinimas teritorijoje, bet ir kaip idėja. Idėja, kuri savo dydžiu daugeliui ukrainiečių pranoksta jų individualų egzistavimą šioje žemėje. Už šią idėją galima numirti, kad būtų išsaugotas jos visuotinumas.
Ukrainos kovą už laisvę lemia subrendusi ir išsikleidusi pilietinė valia gyventi savo žemėje, kurti savas politines, teisines, socialines taisykles, kurti savo kultūrą. Be šios valios Ukraina būtų tik tuščias namas, kurį lengvai subombarduotų rusiškos raketos. Didžioji Rusijos problema yra ta, kad Ukraina laikosi ant stipraus ir vis labiau grūdinamo metafizinio pamato. Valios savo valstybei.
