Šis tekstas pristato subendrintą paveikslą sovietmečio, iš kurio yra kilusios trys kartos (teksto autorius irgi). Toms kartoms istorija padovanojo du gyvenimus – iki ir po 90-jų, o likimas jas laužė ir tiesino, klampino ir kėlė. Tai per jų pečius nuvilnijo permainų banga, nešusi atgimimo džiaugsmą ir sunkiai pakeliamą ekonominę ir moralinę naštą. Tų laikų žmogui pozityviai ir pagarbiai stebinčiam šiandieną, besistengiančiam nenusišalinti nuo jos pilietinės raiškos, nebuvo ir minties nukirpti jungties su pirmąja savo gyvenimo dalimi. Su tąja, kuri iš tiesų buvo nyki, gal tiksliau – nykiai graži.
Prie 90-jų slenksčio buvo tie, kuriuos ugdė ir grūdino asketiška Stalino eros tvarka. Kiek laisvesni augo ir brendo žmonės Chruščiovo dešimtmetyje (1955-1964). Brežnevui valdant (1964-1982) įsigalėjusi stagnacija sparčiai graužė viešąją moralę, tai nokino prisitaikėlių armiją. Bet ir ryžtingų konformistų sluoksnį, iš kurio Lietuvoje kilo pilietinis ir bažnytinis disidentizmas – oponavimas sistemai keliant demokratijos, žmogaus teisių ir tikėjimo laisvių klausimus.
Lietuvos gyventojai gimę iki 1980 metų (gimusieji vėliau atsiskleidė jau po Nepriklausomybės atkūrimo) socializavosi, lavinosi, kūrė šeimas, įgijo darbinę kompetenciją senoje sistemoje; peržengę santvarkų slenkstį, jie tęsė darbinę veiklą ir išliko socialiai aktyvūs. Visus juos vienijo revoliucinio lūžio ir vėlesnių transformacijų išbandymai.
Išbandymų našta buvo skirtinga – tai priklausė nuo suaugimo su ankstesne sistema trukmės ir laipsnio. Sudėtingiausia buvo vyriausiajai 1935 – 1950 metų kartai, kuri išgyveno represijų, trėmimų ir pokario atstatymo dramas, kuri turėjo skurdžią vaikystę ir jaunystę ir ne kažin kiek pasiturintį gyvenimą vėliau. Ne ką geresnėmis aplinkybėmis gyveno ir socializavosi 1950 – 1965 metų karta, nors ji turėjo daugiau galimybių siekti mokslų ar susirasti darbą miestų įmonėse. 1965 – 1980 gimimo trečioji karta, beje, skambiai oficiozų vadinta komunizmo statytoja, buvo labiausiai atitrūkusi nuo jai peršamos ateities.
Lemtingų įvykių supurtytos karo ir pokario kartos buvo išstumtos iš nusistovėjusios socialinės matricos ir priverstos pradėti antrąjį gyvenimą naujoje kaleidoskopiškai kintančioje aplinkoje. Kiekvieno sovietinio dešimtmečio kohorta buvo akumuliavusi kiek kitokį pasaulėžiūrinį, kultūrinį, profesinį kapitalą ir dėl to buvo nevienodai pasirengusi sisteminei transformacijai ir savo antrajam gyvenimui rinkimų demokratijos ir rinkos sąlygomis. Vėlesnių dešimtmečių kartos turėjo daugiau galimybių mokslintis, vizualiai pažinti platesnį pasaulį, netgi ribotai pakeliauti, dėl to jos vertino to meto sąlygas su didesne kriticizmo ir skepsio priemaiša.
Sovietmečio žmonės turėjo menką galimybę reikšti individualią ūkinę iniciatyvą. Šeši arai kolektyvinio sodo žemės miestiečiui arba 60 arų kaimiečiui, sodo namukas ne aukštesniu berods nei 120 ar 150 cm stogu, retais atvejais kooperatinis (t.y. išpirktas) butas – tokia buvo privačių interesų erdvė. Viešai artikuliuoti savo individualų ūkinį interesą būtų tolygu pasmerkti save viešai kritikai už savininkiškumą ir miesčionizmą. Vėliau, atgavus nepriklausomybę ir transformacijų metais verslavimo neraštingumo ir ūkinės iniciatyvos stoka daugeliui šių žmonių kainavo skausmingus praradimus ir menkai tepanaudotas galimybes.
Ne ką dalykiškiau sovietmečiu buvo suvokiamas bendras arba viešasis interesas; jo deklaravimas nuskambėdavo partinių veikėjų pasisakymuose apie „visaliaudinę nuosavybę“ ir „bendravalstybinius interesus“. Paprastas žmogus nesusimąstydamas praleisdavo šią retoriką pro ausis, jam tai buvo gryna abstrakcija. Jo asmeninė patirtis rėmėsi empirikos suktukais: „sukombinuoti“, „gauti per blatą“‘ „turėti chaltūrą“. Čia aptinkame antrąjį mazgą, kainavusį atsikūrusiai Lietuvos Respublikai neatskleistą ekonominį potencialą ir švogerizmą dalykiniuose santykiuose.
Duotybės būsena. Permainų išvakarėse 1989 metais iš 3,7 milijonų Lietuvos gyventojų darbingo amžiaus buvo per du milijonus. Kone penktadalį visuomenės (812 tūkst.) sudarė 16-29 metų kohorta; ji iš dalies jau turėjo sovietinio mokslo ir darbo patirties sankaupų, pažinojo vakarietiškos visuomenės kultūrą ir buitį. Ši karta pakankamai kritiškai vertino savo socialinę padėtį ir gyvenimo kokybę. Jos pažiūros neišsiteko oficialios propagandos stereotipuose.
Švietimas ir aukštasis bei profesinis mokslas, nors ir varganai aprūpintas, bet visuotinai prieinamas, tad jaunimas iš darbininkiškų šeimų ir kaimų masiškai traukė į mokslus. 1989 metais 301 tūkstantis šalies gyventojų turėjo aukštojo mokslo diplomus (apie 14 proc. darbingo amžiaus populiacijos), o vidurinio ir specialaus išsilavinimo atestatus – 1.325 tūkst.(per 63 proc.).
Ugdymo įstaigose mažai kas buvo žinoma, kaip gyvena žmonės Amerikoje ar V. Europoje. Prisimenu, kokį išskirtinį įspūdį gausiai susirinkusiems lankytojams Respublikinės (Mažvydo) bibliotekos salėje padarė J. Baltušio pasakojimas apie apsilankymą Valstijose, iš kur jis buvo ką tik grįžęs. Tarybų Sąjunga (TS) buvo atsiribojusi nuo pasaulio, netgi nuo kai kurių socialistinėmis save vadinusių šalių (Jugoslavija); griežtai kontroliuojant ryšius su Vakarų pasauliu, vengiant faktinių gyvenimo kokybės palyginimų buvo kryptingai siekiama diegti mąstymą apie socializmo pranašumus.
Iki 6-jo dešimtmečio vidurio viešoje erdvėje dominavo pergalingai pasibaigusio karo išgyvenimai, žmonės atvirai dalinosi savo prisiminimais. Jie kažkiek disonavo su oficialios propagandos akcentais, bet visumoje ir nesikirto. Privačioje aplinkoje daugiau buvo kalbama, kaip grįžti prie sotesnio gyvenimo. Nors staliniška propaganda buvo intensyvi ir šiurpinanti „liaudies priešų ir buržuazinių nacionalistų“ paieškomis, kasdienio gyvenimo rūpesčiai stūmė politines ir pasaulėžiūrines refleksijas į atokesnę savimonės kertę. Suvarytų į kolūkius žmonių vargai, trūko maisto, visų pirma, duonos, žmonės neturėjo iš ko jos kepti, nes steigiant kolūkius atsargos buvo eksproprijuotos, eilės prie duonos krautuvėlių 1952 m. ir vėliau susidarydavo išnaktėse (ir aš, mažvaikis, stovinėjau jose).
N. Chruščiovo valdymo metais valdžių veiksena laipsniškai liberalizavosi, pakankamai ryžtingai buvo įvykdytas ūkio valdymo regionalizavimas, šiek tiek atlaisvinęs vietinę iniciatyvą. Didėjanti mastą įgavo gamyklų ir elektrinių statybos. Palaipsniui normalėjo kolūkių vadyba, didėjo konvejerinės gyvenamųjų namų (vadinamų chruščiovkų) statybos mastai. Buvo pakankamai energingai vykdoma vaikų pradinio ir aukštesnio mokymo programa. Pradėjo grįžti pavienės tremtinių šeimos ir kurtis arti Lietuvos – Kaliningrado srityje, Latvijoje. Teko bendrauti su keliais vienmečiais iš tokių šeimų; jie vengė pokalbių apie tremtį ir nesidalino savo išgyvenimais.
Šias permainas lydėję skambūs, nors ir nepamatuoti šūkiai („pavysime JAV pagal mėsos, sviesto ir pieno gamybą vienam gyventojui“ ) gaivino viltį sulaukti geresnio gyvenimo. Visuomenėje pradėjo rastis daugiau pozityvių lūkesčių – jei ne dabar, tai bent rytoj.
Iki septintojo dešimtmečio vidurio (iki L. Brežnevo įsigalėjimo) sovietinė ideologija buvo pakankamai sėkminga tiek vidaus auditorijoje, tiek ir Europoje bei vadinamajame trečiajame pasaulyje (Afrikoje, Lotynų Amerikoje, iš dalies Azijos kontinente).
Buvo nuolat primenama apie komunizmo perspektyvą. Ieškota būdų tą perspektyvą materializuoti. Pavyzdžiui, N. Chruščiovo laikais valgyklose duona buvo nemokama: užsakius barsčių lėkštę galėjai sušveisti visą kalną šviežios duonos. Paneigusi Stalino kultą ir atskleidusi jo piktadarybes, N. Chruščiovo aplinka ieškojo naujų impulsų pagyvinti visuomenės dvasinį gyvenimą, sukurti naują perspektyvą auklėjimui ir propagandai.
Taip atsirado garsus „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, kurį su didžiuliu aplombu priėmė partijos suvažiavimas 1961 metais. Jo pagrindinės prasminės sąvokos kone pažodžiui atkartojo Šventojo rašto ir praeities pasaulio humanistų postulatus: „kas nedirba, tas nevalgo“, “kiekvienas už visus, visi už vieną“, „žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis“, „dorovinis tyrumas“, „broliškas solidarumas“ ir pan. Kodeksas ženklino perėjimą nuo pliekiančios, kritikuojančios trūkumus ankstesnio laikotarpio propagandos prie pozityvios, kreipiančios į ateitį kalbėsenos. Kelio į ateitį detalizuoti niekas nesiėmė, tad ideologija vis labiau tolo nuo gyvenimo realijų , kūrė skambius štampus („išsivystęs socializmas“, „komunistinio darbo brigados“, „vieninga tarybinė liaudis“ ir pan.). Šis posūkis buvo lemtingas – ideologinė retorika pradėjo kilti nuo tikrovės ir kasdienos reikalų į padebėsius.
To meto propagandos kanalai: radijas (laidinis kiekviename name ir kaime, tiesa, mieste, o ir kaime kai kurios šeimos jau turėjo asmeninius imtuvus), svarbiomis progomis įjungiami garsiakalbiai gatvėse, gausi spauda (gatvėse ant specialių stendų buvo tvirtinami laikraščiai; kiekvienas praeivis galėjo žvilgtelėti į naują dėdės Semo karikatūrą (bendrinantis JAV kapitalisto pravardžiavimas); buvo ir tokių, kurie ilgam stabtelėdavo paskaityti „Pravdą“, „Izvestijas“ arba lietuvišką „Tiesą“, vizualūs – sienlaikrasčiai, šūkiai ant specialių stovų ir pastatų (kur jų nebuvo!).
Alternatyvių informacijos skleidėjų nebuvo; apie trėmimus, pokario pasipriešinimo kovas galėjai nugirsti tik iš tėvų arba iš labai patikimo žmogaus, jei artimoje aplinkoje kažkas kažkiek galėjo apie tai žinoti. Bendra ideologinė vizija buvo gana miglota ir nekonkreti, tačiau nesant alternatyvų, jos pakako užpildyti daugumos žmonių pasaulėjautą.
Radijo laidos iš užsienio (Vatikano radijas pradėjo transliuoti laidas lietuvių kalba 1940 metais; Amerikos balsas – 1951 m., Laisvės radijas – 1975 m.) buvo stipriai trukdomos, be to, ne kiekviena šeima turėjo tinkamą imtuvą, gaunamomis žinių nuotrupomis buvo dalinamasi privačiuose pokalbiuose, bet tai negalėjo konkuruoti su galingais informacijų srautais ir negalėjo keisti žmogaus bendro pasaulio suvokimo. S. Sąjungos tarptautinė laikysena atrodė nekintama (netgi Vakarų strateginių tyrimų ekspertai vadovavosi status quo prielaida).
Visuomenėje sklandė informacijos nuotrupos apie Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, apie Lietuvos Helsinkio grupę, apie kai kuriuos disidentus. Kitaminčai buvo triuškinančiai negatyviai charakterizuojami spaudoje arba partijos suvažiavimuose. Juos vadino vidaus priešais, „buržuaziniais nacionalistais“. Iš to negatyvo buvo galima „išsunkti“ tokią žinią: kažkas kažkur vyksta.
Brežnevo laikais ekonomikos degradavimas (tų laikų šūkis: „ekonomika turi būti ekonomiška“) ir propagandinė pompastika nepakirto žmonėse nusistovėjusio pasaulėžiūrinio pozityvo: tikėta, nes asmeninis gyvenimas klostosi daugmaž palankiai, buvo guodžiamasi, kad gerovė kažkiek kyla, kad vaikai mokslinasi ir kad visi – „prie darbo“ . Tokia buvo duotybės inercija: galų gale reikėjo gi kažkuo tikėti.
Garsiajame rašinyje „Politika ir sąžinė“ Vaclavas Havelas aptaria tipišką socializmo laikams vaizdelį: daržovių parduotuvėlės vitrinoje tarp morkų ir svogūnų kaba plakatas „Visų šalių proletarai, vienykites!“. Havelo paaiškinimas, kodėl parduotuvės vedėjas sukūrė tokią absurdišką svogūnų, morkų ir proletariato kompoziciją: „Aš, XY, daržovių parduotuvės vadovas, budžiu ir žinau, ką privalau padaryti; elgiuosi taip, kaip to iš manęs laukiama; manimi galima pasikliauti ir nieko man negalima prikišti; esu paklusnus, todėl turiu teisę gyventi ramybėje. Ši žinutė ... yra skydas, kuris apsaugo mane nuo galimų skundėjų“. Pasirodo, klusnumo ir priklausymo jausena buvo užvaldžiusi ne tik sovietinę visuomenę, ji buvo gerokai universalesnė.
O gal ir lieka? Paprasčiausias būdas uždeklaruoti savo pilietiškumą – tai panaudoti žodį „vatnikas“. Vatinis – visai neprastas daiktas, jis šildė vyresniuosius, pridurčiau, ir tuos, kurie kentėjo Sibiro ir Užpoliarės platybėse. O ir šiandien kas antras pilietis dėvi modernesnių medžiagų aptaisytą vatinį. Sveiki, vatnikai!
Pravartu įsidėmėti kelis kitus reiškinius, kurie turėjo įtakos žmonių pasaulėvokai.
Tai buvo viena iš scientizmo pakilimo bangų – tikėjimo, tikėjimo be išlygų mokslo galia ir technologijų pažanga. Sparčiai tobulinama skaičiavimo technika, artėjusi kompiuterių era, automatų ir robotikos bandymai, pirmieji skrydžiai aplink žemę, naujų chemijos medžiagų (polimeriai) atsiradimas ir gamyba – visa tai ir daug kitų naujovių žadino tikėjimą civilizacijos progresu, skatino mąstyti, kad mokslo ir technikos pažanga yra visuotinė ir gelbsti nuo skurdo, skleidžia žinias, išmintį, sveikatą, higieną. Tai buvo didžiulio žmonių susidomėjimo kosmosu ir jo nepažintomis paslaptimis metas.
Mėnulis ir Marsas atrodė ranka pasiekiami. Mokslo atradimų, technologijų tematika žadino žmogaus vaizduotę, stiprino jo viltį, atitraukė nuo kasdienos. Populiariausi žurnalai Lietuvoje buvo „Mokslas ir gyvenimas“, tiražas artėjo prie dviejų šimtų tūkstančių egzempliorių(!), „Mokslas ir technika“ – keliasdešimt tūkstančių egzempliorių.
Antra, tai buvo aukojimosi, aukos glorifikavimo epocha. Aukojimosi naratyvai sovietinėje propagandoje tokie pat seni, kaip ir leninizmas. Vyresnieji žmonės, be abejo, prisimena subotnikus, milijonais daugintą V. Lenino, nešančio ant pečių medžio kamieną, paveikslą. Arba Stachanovo, komunistinio darbo brigadų „šlovę“. Neišsemiama buvo aukojimosi frontuose tema. Aukojimosi tėvynės labui aura buvo viso patriotinio ugdymo ašis. Ji savotiškai dengė rėžiančią akį organizacinę, gamybinę netvarką, chaosą vadyboje. Darboholizmas buvo vertinamas kaip asmenį iškelianti charakteristika, kuri teisino, tarkime, jo nelabai tvarkingą buitį, nepakankamą atidą vaikams arba netgi alkoholizmą .
Mes daug ką žinome apie trėmimus, apie gulagus ir beveik nieko apie pokary savanoriškai uždirbti vykusius lietuvius į Rusiją arba į Kazachstaną. Kokiomis šiandien neįsivaizduojamomis sąlygomis gyveno ir dirbo vadinamų komunistinių statybų dalyviai. Gal skaitėte U. Sinklairo romaną apie Čikagos lietuvių darbo ir gyvenimo sąlygas („Džiunglės“ 1908 m.)? Neteko skaityti kūrinio, kuriame, kaip amerikiečių autoriaus, būtų pavaizduota, kaip žmonės dirbo ir gyveno, pavyzdžiui, Lietuvos VRE arba dabar išgražėjusio Elektrėnų miestelio statybose. Gaila, tai būtų tikroviškiau nei dabar populiarūs rašinėliai apie nomenklatūros prabangą ir paleistuvystę.
Socializacijos eigoje žmonės priima juos supančią aplinką kaip duotybę. Šeima, kurioje gimei, tėviškė, tautybė – visa tai natūraliai įauga į kiekvieno esybę. Žmogaus prigimčiai būdinga suaugti su šia duotybe.Vėlesnėje socializacijos pakopoje, kai pasaulio matymas giliau įasmeninamas, gali atsirasti kritinio nusistatymo, skepsio ir netgi esamos tvarkos atmetimo reakcijų. Absoliuti dauguma žmonių priima, įasmenina savo meto sociokultūrines normas, tradicijas, elgesio stereotipus, kultūros artefaktus ir laiko juos savais. Socializacija – tai duotybės savinimasis ir individualus prisitaikymas jos aplinkoje. Individas, o per jį – bendruomenė ir visa karta paveldi bendrinį kapitalą, įvairiais būdais jį pildo, dekonstruoja, teikia jam naujų bruožų.
M. Gorbačiovo viešumo nuostata, nors ir sujaukė užsistovėjusius vandenis, negalėjo greitu laiku būti išskleista ir praktikuojama dėl tylaus, o kartais ir atviro nomenklatūros priešinimosi, dėl užsikonservavusios tvarkos atsparumo, dėl institucijų inercijos ir dėl paprasčiausio nemokėjimo pralaužti žmonių apatiją.
Tai patvirtina Černobylio tragedijos nušvietimas, kai pilnesnę ir operatyvesnę informaciją apie įvykius teikė užsienio, o ne Maskvos žiniasklaida. Černobylis atskleidė ne tik technologines, bet ir visuotino, neįveikto eskapizmo bėdas.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje idėjinė visuomenės diferenciacija jau buvo akivaizdi – brendo išsilavinusių , šiek tiek mačiusių pasaulio, gerai informuotų apie vakarietiško gyvenimo standartus ir todėl išsinėrusio iš izoliacinio burbulo žmonių karta. Kaip po šilto pavasario lietaus radosi daugybė neformalių, pusiau legalių ir visiškai užsislaptinusių grupių, kurių veiklos spektras buvo gan platus – ekologija, senamiesčių paveldas, roko maršas, žygeiviai po užžėlusios atminties vietas, neformalios diskusijos, domėjimasis tautinėmis tradicijomis ir senovės tikėjimais, tai toli gražu neišsemia pakylėjimo bangos turinio. Jau turime pakankamai daug mokslinių tyrimų ir publikacijų apie vėlyvojo sovietmečio sociokultūrinį ir intelektualinį bangavimą ( žr., pav., „Nematoma sovietmečio visuomenė“, red. A.Ramonaitė, 2015). Tai buvo sparčiai bundančio proveržio pradžia – prologas į Sąjūdžio atsiradimą.
Vyresnės sovietmečio kartos išsaugojo įprastą lojalumą stagnuojančiai sistemai, tiesa, jie įgavo ambicijų puoselėti asmeninį ūkį, gerinti būstą, siekti buitinių patogumų. Paspartėjo ir jų pasaulėvokos evoliucija.
Iš pirmosios atviros viešosios nuomonės apklausos (1989 m.,vadovas V. Gaidys): „Kokį klausimą, Jūsų nuomone, jau dabar Lietuvoje būtina spręsti referendumo būdu?“. Atsakymai: dėl Lietuvos nepriklausomybės, 37 proc. pasirinkimų; dėl TSRS kariškių, tarnaujančių Lietuvoje, dalyvavimo rinkimuose – 26 proc.; dėl Lietuvos jaunimo karinės tarnybos Lietuvoje ir Pabaltijyje –15 proc. atsakiusiųjų. Žinant to meto viešų diskusijų kontekstą, kiekvienas šių klausimų buvo susietas su Lietuvos nepriklausomybės perspektyva, tad minėtų atsakymų suminis rezultatas buvo beveik 80 proc. Galinga ir sprogi medžiaga!
J. Marcinkevičius rašė: „čia noriu prisiminti šimtus žmonių miestuose, miesteliuose ir kaimuose, gamyklose, ūkiuose ir mokyklose kūrusių, kėlusių, telkusių Sąjūdžio grupes vietose....Daugiausia tai jų dėka kas dieną, kas valandą kito Lietuvos dvasinis peizažas, švito istorinės ir gyvosios tikrovės tiesa, žmonės augo, šviesėjo....Tauta dar mąstė širdimi, bet ji sparčiai ... augo į politinę tautą, vis garsiau, aiškiau ir nekantriau ištardama, ką atmeta ir ko siekia“.
Vedlys ir sekėjai. Revoliucinio masto virsme dalyvauja kelios pilietinės visuomenės grupės. Pačiame jo smaigalyje rasime pasionarijus, kurie brandina permainų idėjas ir nepaisydami rizikų energingai jas skleidžia. Sulaukę atgarsio ir pritarimo visuomenėje, pasionarijai pajuda platesniais žingsniais, didėja jų trauka, pasijungia naujos kūrėjų pajėgos.
Permainų idėjoms skleidžiantis ir laimint palankumą visuomenėje, pradeda formuotis solidari vykdytojų armija, kuri tas idėjas skleidžia iki socialinės apačios, ieško organizacinių priemonių jų materializavimui. Socialinėse sąveikose atsiranda išskirtinė vibracija ir ji išjudina įprastinius ryšius. Pasimato sistemos įtrūkimai. Vėlesniuose aižėjimo etapuose pasionarijų ir vykdytojų grupės susimaišo ir jungtiniais veiksmais stumia permainas į gyvenimą. Šios grupės nėra skaitlingos, pilietinės visuomenės dauguma kurį laiką lieka stebėti, tačiau tai ilgai neužtrunka. Be daugumos pritarimo ir paramos permainų idėjoms būtų lemta užgesti.
Veikiami skleidžiamų ir materializuojamų idėjų stebėtojai radikalizuojasi, žymi jų dalis pradeda aktyviai remti idėjas ir jas kelti į socialinį audinį, tuo būdu formuojasi revoliucinio vyksmo dalyvių kohorta. Tai – balsuotojų masyvas, visuomenės kritinė masė. Dalyvių/balsuotojų aibė nėra nei pastovi kiekybiškai, nei vienalytė ideologiškai, bet visuotinio pakilimo metu ši aplinkybė nėra lemtinga. Pilietinio gyvenimo pakrasčiuose lieka apatiškųjų ir tylenių grupelės, tos paprastai susilaiko nuo balsavimų, šalinasi pilietinių veiksmų.
Ar įmanomas apytikslis įvardintų grupių kiekybinis matas Lietuvos sociume 1988–1990 metais? Pabandykime: įkvėpėjų pirminės gretos –Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, ją sudarė 35 asmenys; ši grupė trumpu laiku prasiplėtė iki kelių šimtų asmenų: LPS Steigiamajame suvažiavime į Sąjūdžio Seimą išrinkta per 200 delegatų. Vėliau Nepriklausomybės Aktą pasirašė 124 Auksčiausiosios Tarybos deputatai – dalis jų nepriklausė Sąjūdžiui; Dar prisiminkime pirmosios LR Vyriausybės ministrus ir jos kiek platesnę politinę aplinką – diplomatinių atstovybių užsienyje darbuotojus. Šis energijos branduolys, kurį sudarė skirtingų pažiūrų ir talentų žmonės, įsuko vientisą politinių permainų sūkurį. Juos pritiktų vadinti pasionarijais – nepriklausomybės įkvėpėjais, bendraautoriais, pirmaisiais strategais, organizatoriais.
Pasionarijų kuriamoje platformoje telkėsi vykdytojų gretos: pradinis dydis turėtų sutapti su Sąjūdžio vietinių iniciatyvinių grupių narių skaičiumi, to meto spauda rašė apie 180 tūkst. įvairaus amžiaus ir socialinės padėties moterų ir vyrų.
Mastelis dalyvių imčiai apibrėžti būtų toks: tai balsuotojai, kurie teigiamai atsakė į visuotinės apklausos (referendumo) klausimą „Ar Jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“ (balsavimas vyko 1991.02.09d.). Registruotų rinkėjų skaičius buvo 2.653 tūkst. Atsakė „taip“: 2.028 tūkst. (76,5 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių; 90,2 proc. balsavusiųjų). Šie duomenys anaiptol nėra statistinis dydis.
Tai ryžto dalyvauti ir prisiimti atsakomybę liudijimas. Tuo metu, kai virš galvų skraidė kariniai sraigtasparniai ir bėrė gąsdinančius tekstus, kai riaumojo tankų motorai ir tratėjo automatai. Pilietinis aktyvumas pasiekė auksčiausiąjį tašką; apie 80 proc. permainoms pasiryžusių rinkėjų populiacija – įspūdinga jėga.
Valstybei leidžiantis į reformų etapą buvo svarbu (ir liko svarbiausia gležnos demokratijos strateginė komponentė) kuo rūpestingiau saugoti šį potencialą, nukreipti jį valstybingumo kūrybai, atverti jam perspektyvas savivaldoje ir versle. Revoliucijos banga pasižymi stipria atmetimo reakcija, kuri tampa viso virsmo varomąja jėga: griaunama ne todėl, kad turimas geresnio gyvenimo planas, o todėl, kad tampa nepriimtina ir demoralizuojanti esama tvarka. Atmetimo užmojai yra pribloškiantys: ardoma politinė sistema ir ekonominė sankloda, naikinami įstatymai, į užribį pastumiamos kai kurios socialinės ir profesinės grupės.
Kaip Lietuvos politinės valdžios dorojosi su šia sudėtinga misija? Klausimas reikalingas sąžiningo, kruopštaus, atsakingo tyrimo. Šiandiena prašosi šito.
