Vakarai yra tikrasis Putino agresijos taikinys. Savo prieškarinėje kalboje jis minėjo apie neva Vakarų kuriamą antirusiją Rusijos pasienyje.
Ukraina yra Putino neapykantos Vakarams simbolis. Dėl nepalaužiamos Ukrainos žmonių ir lyderių valios ir gebėjimų gintis šis Putino karas gali neišvirsti į platesnį karą su Vakarais ir gali sumažinti imperinių ambicijų plėtros apetitus.
Dar nežinome, kuo viskas baigsis, bet Putinas jau pasiekė Rusijos izoliaciją nuo Vakarų. Nepavykus atkurti Sovietų sąjungos teks pasitenkinti Šiaurės Korėjos kopija.
Būtinosios sąlygos jau paruoštos.
Išvalyta erdvė dar stipriau nuodyti savo žmonių smegenis propaganda. Uždaryti oponuojantys kanalai uždraustas Facebookas, priimtas įstatymas, kad kalbantys „neteisingai“ apie karą gaus 15 metų.
Laiko klausimas, kiek užtruks, kol Rusijos žmonės bus įtikinti, kad Putino sukelti katastrofiški ekonominiai ir tarptautinės izoliacijos padariniai yra Vakarų agresija prieš šalį.
Nuvertėjo rublis, trūksta maisto, nėra kur pirkti baldų ir Versace rankinių, o dezinformacinė mašina dėl visko kaltins Vakarus.
Tikslas, kad Putino neapykanta Vakarams užsikrėstų ir Rusijos žmonės. Kaip ir dėl karo prieš Ukrainą. Jei iš pradžių jo norėjo tik Kremlius, tai smegenis nuodijančio propagandinio kombaino dėka jį teisina kone didesnioji dalis Rusijos.
Kas žino, kas dedasi diktatoriaus galvoje. Gal jam seniai nepatiko didelės dalies, ypač progresyvios ir prakutusios, pamėgtas vakarietiškas gyvenimo būdas. Ar jo neslėgė vakarietiški įmonių ženklai ir logotipai, matomi šalyje. Ar neerzino, kad daug jaunų rusų įgauna vakarietišką išsilavinimą. Jau nekalbat, ar neėmė siutas, kad oligarchų jachtos ar vilos Vakaruose gal net prabangesnės už jo paties. Tad nenustebčiau, kad beprotišką karą sukėlęs Putinas liktų su neįvardintu ir vieninteliu laimėjimu – kad Vakarų Rusijoje liktų mažiau.
Diktatoriams būdingas grynumo siekis. Putino įkvėpėjas Hitleris toli buvo pažengęs šioje srityje.
Izoliavimasis Putinui leis stiprinti represijų prieš savo žmones šalyje mechanizmą, siekiant, kad juos valdytų baimė. Rusiją pašalinus iš Europos Tarybos, režimui nebeliko kliūčių atkurti baimės įrankį – mirties bausmę. Nebereikės bovytis su navičiokais ir poloniais, nes patirtis rodo, kad nebūtinai gerai gaunas.
Vakarams ir jų įmonėms sparčiai evakuojantis iš Rusijos, akį merkia ir ranką gali tiesti artimos sielos Kinijos režimas. Ne atsitiktinai vakar Kinijos užsienio reikalų ministras prabilo apie kietą draugystę su Rusija ir plačias bendradarbiavimo perspektyvas.
Todėl svarbu, kad Rusijos žmonės žinotų, kad ši Putino sukelto karo izoliacija – ne amžina. Kad sankcijos gali būti panaikintos, o Rusijos žmonių gyvenimas grįžtų į įprastesnį būvį, kiek tai priklauso nuo Vakarų.
Rusija galėtų grįžti į tarptautinius formatus su viena sąlyga – Putino režimo pasikeitimu. Vakarams nieko gero, jei pašonėje kursis Šiaurės Korėja su savų piliečių kankinimais, zombinimu, mirties bausmėmis ir nuolatinės branduolinės įtampos kėlimu.
O ką Vakarai?
Vakarams tai ne tik iššūkių, bet ir galimybių metas. Pirmiausia ir svarbiausia – energetinės nepriklausomybės užsitikinimas. Rasti valios, kad vienintelė vieta, į kurią Putinas galėtų eksportuoti Vakarams skirtas dujas ir naftą, būtų nebent pragaras.
Anot istoriko Yuval Noah Harari, šis karas gali tapti galimybe nutraukti kultūrinius karus Vakaruose.
Akivaizdžiausias to pavyzdys, kad Lietuvoje stebima politinė vienybė dėl gynybos finansavimo būtinybės, kuri dar pora dienų iki vasario 24 d. atrodė utopiškai. Mūsų bendras tikslas – apginti liberalią demokratiją. Liberalizmas neturėtų būti supriešinamas nacionalizmui. Ukraina rodo, kad tiek nacionalizmas, tiek liberalizmas gali veikti kartu.
Tik prieš tai Ukraina turi apsiginti ir tuo pačiu mus apginti. O mes visi negalime pailsti jai padedanti. Turime pasitikėti ir sprendimų priėmėjais, kurie ieško geriausių išeičių, kaip greičiau ir su mažesniais nuostoliais Žmonijai. Ukrainiečių pavyzdys mus moko, kad stiprybė – vienybėje. Turime ir toliau išlaikyti šį išbandymą.