Tai – vienas Putino kariaunos eilinių, pasiryžusių už „dėdę Vovą“ keliauti pragaran. Kartu su tais Z raidės forma išsirikiavusiais savo tautiečiais. Milijonais avinų, bliaunančiais pagal tą pačią melodiją, persmelktais tamsos, melo ir neapykantos. Ar tai yra tauta? Veikiau – didelė minia, kurios mentaliteto Vakarai nesupranta iki šiol. Net ir po to, kas prasidėjo 2022 metų vasario 24-ąją.
Rusijos protu nesuvoksi – toks bravūriškas pačių rusų nuvalkiotas posakis, kuriame slypi ne tiek akivaizdaus fakto konstatavimas, kiek nacionalinis pasididžiavimas. Suprask, mes – kitokie. Išskirtiniai. Geresni. Nugalėjome vokiškąjį fašizmą, o dabar gyvename rusiškoje jo versijoje. Dvigalvis erelis, esą žvelgiantis į Rytus ir Vakarus, jau seniai yra pavirtęs į piktą, nupešiotą gaidį, giedantį ant Kremliaus tvoros apie menamą didybę.
Esminė Vakaruose nuo šitos valstybės gyvenančių žmonių klaida yra manyti ir kalbėti, kad tai – vieno žmogaus karas. Esą paprasti rusai (tokia mistiška nekalta tauta, praktiškai elfai) kariauti nenori. Jie tik apkvailinti propagandos, užguiti mužikai, kurių nelaimei caras galutinai išprotėjo, nes jam špygą parodė. Nė velnio. Jie puikiai viską supranta. Ir tyliai (kartais garsiai) tam pritaria.
144 milijonų gyventojų šalis, nusidriekusi per 11 laiko juostų ir sukaupusi didžiausią branduolinio arsenalo sandėlį, ilgai, nuosekliai ruošėsi šiam smurto aktui. Vakarams naiviai (o kartais tiesiog ciniškai) bendradarbiaujant, į civilizuotas šalis buvo įridentas tviskantis Trojos arklys. Dujų, naftos ir kitų gamtos turtų milijardai buvo grobstomi kartu, iš proceso pelnantis visiems kaip nors prie to prisidėjusiems – nuo Londono biržos maklerių iki Kanų viešbučių kazino, aptarnaujančių oligarchus. Tikintis, kad tai tęsis amžinai. Kažkur pamažu žudant, okupuojant ir nuodijant. Svarbu – neperspaudžiant. Bet dabar štai ėmė ir perspaudė.
Kas atsitiko? Gal išprotėjo? Niekas to nesitikėjo. Ir taip toliau. Lyg nebūtų buvę gyvenamųjų namų sprogdinimų pietų Rusijoje prieš pradedant antrąjį karą Čečėnijoje. Įkaitų sunaikinimų Beslano mokykloje ir teatre Sankt Peterburge. Gruzijos puolimo. Sirijos. Krymo. Donbaso. Nuoseklaus ėjimo labai aiškiai apsibrėžto tikslo link: sunaikinti Vakarų civilizaciją, kuri po SSRS žlugimo buvo patikėjusi Fukuyamos „istorijos pabaiga“ ir galutine gėrio pergale.
Tai – pamišėliškai sudėtingas planas, tačiau reikėtų suprasti tris jo fazes. Destabilizacija. Lokalus karas. Globalus karas. Pirmasis etapas baigėsi agresoriaus sėkme, dabar vyksta antrasis, o ar prasidės trečiasis, nulems sprendimai, kurie įvairiose vietose priimami šiomis dienomis. Tai, kad buvo ryžtasi karinei avantiūrai Ukrainoje, be kitų dalykų parodė ir Kremliaus įsivaizdavimą dėl priešo Vakaruose silpnumo. Kas juos paskatino taip galvoti?
Visuotinis pacifizmas, karinių pajėgų mažinimas NATO šalyse, diskusijos apie žmogaus teises ir kiti procesai Kremliui sukūrė regimybę, kad tai – baigiamoji atsipūtusio priešo puvimo fazė. Šansas susigrąžinti tai, kas buvo (laikinai) prarasta griuvus SSRS. Vakarų spec. tarnybos yra sukaupusios ir paskelbusios daugybę informacijos apie du ryškiausius tuos skaldymo projektus: Donaldo Trumpo išrinkimą amerikiečiams ir pagalbą pašalinant Didžiąją Britaniją iš Europos Sąjungos. Kuo daugiau priešpriešos ir sumaišties. Kuo daugiau dumblo ir mitų apie Briuselio „impotenciją“, artėjantį Vašingtono žlugimą ir kitų destabilizacijos iniciatyvų, kurioms įgyvendinti labai pravertė pandemija, socialinių tinklų toksiška prigimtis ir dramatiškai ryškėjantis visuomenės kritinio mąstymo deficitas.
Trojos arklys įridentas ir paliktas. Dabar iš jo plūsta orkų gaujos – tai ne tik kareiviai Ukrainos žemėje, bet ir kiti aktyvuoti režimo agentai įvairiuose šalyse. Tačiau norint laimėti šį civilizacijų karą, nepakanka tą arklį tiesiog sunaikinti. Pavėluoto nubudimo požymių demonstruojantiems Vakarams dar teks suvokti, kas per gentis gyvena išdrikusi per du žemynus ir 11 laiko zonų. Kad bent truputį daugiau sąžinės ir sąmonės turinti bendruomenė seniai būtų išmėžusi tą chuntą su visais ant valstybės kupros prisiurbusiais parazitais. Bet taip nenutiko. Ir, tikėtina, nenutiks.
Kodėl?
Ilga ir liūdna istorija, bet pakanka prisiminti kelis faktus. Po rusų apdainuotojo Poltavos mūšio, kuriame jie nugalėjo Švediją, pastaroji, iki tol dominavusi šalis atsisakė teritorinių užkariavimo idėjų ir pasuko klestėjimo keliu. Tuo tarpu Rusija vis labiau klimpo į imperinių ambicijų liūną, žlugdydama ir pavergtas tautas, ir savo pačios gyventojus. Viena ilgiausiai išlaikiusi baudžiavą, kalbėjimuose ir lageriuose laikiusi ne tik kriminalinius, bet ir politinius kalinius, ši imperija sukūrė vakariečio protui nesuvokiamą sociumą. Tai – kvailių bendruomenė, kvailumo sąvoką suvokiant ne kaip buitinį įžeidinėjimą, bet klinikinę diagnozę.
Todėl kalbėjimas, kad štai netekę „Apple“ ar „Mercedes“ rusai išeis į gatves, yra pavojingai klaidinantis. Absoliučiai daugumai nusispjauti į „Spotify“, visus vakarietiškus prekės ženklus ir Holivudą. Reikės – pasivogs arba už vogtą dyzelį pirks klastotę turgelyje. Režimas tuoj pakeis įstatymus, leidžiančius vogti viską, kas ne režimo. 80 proc. rusų neturi užsienio paso ir nėra buvę už sienos. Tie, kurie keliavo – apsilankė Turkijoje ir Egipte. Turtingesni buvo Tailande ar Maldyvuose. Jie su piktu džiaugsmu sudaužys vakarietiškas prekes, nes neapykanta ir kerštas dabar yra svarbiau.
Tai – paprastas rusiškas fašizmas, kurio šerdyje tūno revanšo alkis ir panieka kitoms tautoms. Putinui tereikėjo tai sustiprinti ir nukreipti sau naudinga linkme. Jie niekina Ukrainą ir jos žmones, kaip kad šaiposi iš beveik visų „didžiosios tėvynės“ tautų. Kaukazas, Tolimieji, Viduriniai Rytai – visi turi žeminančias pravardes. Tik Rusija yra didi šalis, be kurios pasaulio egzistavimas yra beprasmiškas. Kad tai įrodytų, visokie duginai ir solovjovai prirašė šimtus brošiūrų, prifilmavo tūkstančius bukų laidų, o minia visa tai čepsėdama suvartojo ir riaugėdama pareikalavo įdėti dar.
Norite suprasti Rusiją, bet neturite laiko istorijos knygoms ir jų mentaliteto studijoms? Pažiūrėkite kino filmus „Leviatanas“ ir „Nemeilė“. Žiaurios, nepagražintos ir iki problemos šerdies smeigiančios istorijos. Lėto puvimo, tamsos, nevilties persmelkti siužetai, kur vyrai nemyli žmonų, žmonoms nusispjauti į vaikus, o šiems belieka tyliai mirti. Visa tai abejingai stebint įteisintiems vagims: milicijai, dvasininkams, valdininkams. Ten nėra vietos žmogiškumui ir atjautai. Ten beveik nieko nebėra. Prarasti nėra ką.
Rusija yra ekonomikos nykštukė. Bangladeše gyvena daugiau žmonių, nei šitoje pustuštėje teritorijoje. Rusioje iki karo kasmet nusižudydavo po 30 tūkst. žmonių. Dabar jie ne tik žūva fronte ir žudosi iš nevilties, jie masiškai bėga iš savo šalies. Tie keli procentai, dar išsaugojusių sąmonės ir sąžinės likučius.
Tokioje dykynėje bręsta fašizmo sėklos. Ten iš tamsos įsčių išsirita orkų kareiviai. Bet kokia aplinkinių šalių sėkmė ir žinios apie taikų jų gyvenimą kelia tiesioginę grėsmę šiai tamsos viešpatijai. Sankcijos kažkam apkartins gyvenimą ir pristabdys karo mašiną. Tačiau tikėtis, kad smurtas Ukrainoje ir ekonominės sankcijos privers tuos žmones atsitokėti – ne tik naivu. Tai pavojinga.
