Žinoma, ne visuomet. Kare, kaip ir matematikoje, dydžio ir kiekybės niekas neatšaukė. Didesnė kariuomenė turi geresnius šansus įveikti mažesnę. Dydis svarbu, bet taip pat svarbu ir kariuomenės kokybė. Jei kariai nemotyvuoti, blogai parengti, kariniai planai iliuziniai, tuomet turimas dydis tampa problema.
Turi ne didelę kariuomenę, bet didelį chlamą, kurį reikia aptarnauti, išlaikyti ir motyvuoti tęsti karinius veiksmus. Dydis tampa problema, kuri pagilėja, kai priešininko nors ir mažesnė, bet labiau motyvuota kariuomenė drąsiai sutinka okupantus. Nebijo stoti į kovą su skaitlingesniu varžovu. Be to, turi absoliutų vietos gyventojų palaikymą.
Būtent taip atsitiko Ukrainoje. Didesnė Rusija negali įveikti mažesnės Ukrainos. Didvyriškas Ukrainos kariuomenės ir ukrainiečių pasipriešinimas neleidžia Kremliui lengvai ir su mažomis aukomis okupuoti šalies. Absoliuti dauguma ukrainiečių nenori jėga atnešto „rusiško pasaulio“.
Vietoj duonos, druskos ir gėlių „putlerio“ armija sutinkama su priešiška ugnimi. Ten, kur nešaudoma, prieš ginkluotus okupantus drąsiai stovi beginkliai civiliai žmonės, reikalaujantys nešdintis iš šalies. Taip Ukrainos-Rusijos kare trys tapo daugiau nei penki.
Karo teorija vienareikšmiai sako, kad šalis, kuri turi daugiau gyventojų, daugiau finansinių ir materialinių resursų, daugiau karių ir didesnę ugnies galią, tai ta ir laimės karą. Mažesnė gali priešintis didesniam agresoriui, sukelti skaudesnių pasekmių, bet laikas žaidžia prieš ją.
Kuo karas tęsiasi ilgiau, tuo mažai valstybei sunkau darosi laimėti. Resursai išseks greičiau. Dydis padarys savo ir mažesnė šalis turės kapituliuoti. Skaičiai rodo: Rusija – didesnė už Ukrainą, tai ji turėtų ir laimėti.
Kitomis aplinkybėmis gal ir taip, bet nebūtinai šiomis. Praėjusią savaitę Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje vykęs balsavimas parodė, kad 141 pasaulio valstybė iš 193 palaikė rezoliuciją, kuria reikalaujama, kad Rusija išvestų pajėgas iš Ukrainos. Rusiją palaikė tik Baltarusija, Šiaurės Korėja, Sirija ir Eritrėja.
Be to, reaguodama į karą Ukrainoje, absoliuti išsivysčiusio pasaulio dauguma įvedė griežtas ekonomines sankcijas Rusijos atžvilgiu. Sankcijas, kurių šiuolaikinio pasaulio istorijoje nebuvo. Net prieš nacistinę Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metu tokių plačių sankcijų nebuvo. Dėl reputacijos rizikos bendradarbiavimą su Rusija sustabdė ir iš šios rinkos pasitraukė daugybė didžiulių bendrovių. Ekonominis gyvenimas Rusijoje lėtėja.
Užpuldama Ukrainą, Rusiją įsivėlė į ekonominį karą su absoliučia dauguma likusio pasaulio valstybių. JAV, Kanados, Australijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Didžiosios Britanijos ir ES suminis ekonominis dydis dvidešimt, jei ne daugiau kartų viršija Rusijos ekonominį potencialą. Laisvojo pasaulio aljansas gali ilgai ir be didelių ekonominių sunkumų teikti finansinę, logistinę, karinę ir humanitarinę pagalbą už laisvę kariaujančiai Ukrainai.
Tuo tarpu Kremliui, kuriam toks vieningas ir skausmingas Vakarų pasaulio atsakas buvo nemalonus siurprizas, savo karinę avantiūrą teks finansuoti iš savų ribotų resursų. Žurnalo „Forbes“ duomenimis, 10 dienų karo nuostolius pavertus į materialinį ekvivalentą, Rusija prarado karinės technikos, kurios vertė per 3 mlrd. JAV dolerių.
Kuo karas ilgiau tęsis, tuo putinizmui vis sunkiau bus pakelti finansinę ir materialinę karo vedimo naštą. Ims trūkti ir kovinių komplektų, ir materialinių resursų. Per dešimt karo dienų Rusija iššaudė kone visą sparnuotųjų raketų „Kalibr“ arsenalą. Taip, yra dar kito tipo raketų, bet ir jų skaičius – baigtinis.
Karo teorija absoliučiai teisi: kas didesnis, tas turi daugiau šansų laimėti. Ukrainą ekonomiškai palaiko visas pasaulis. Ji – ne viena. Ekonominės priešpriešos požiūriu Rusija tapo mažesniuoju dėmeniu. Laikas žaidžia ne Kremliaus naudai. Būtent dėl to Kremlius iš paskutiniųjų dabar siekia kuo greičiau pasiekti bent kažkokius karinius tikslus, nes žino – vėliau bus tik sunkiau.
Tiesa, kolektyvinius Vakarus taip pat yra už ką kritikuoti. Labiausiai už karinį trypčiojimą. Suprantama, kad NATO nenori įsivelti į tiesioginį karinį konfliktą su Rusija. Niekas nenori karo, kuriame būtų panaudoti visą pasaulį sunaikinantys branduoliniai ginklai. Tad neskraidymo zonos virš Ukrainos įvedimo iš NATO pusės tikėtis bergždžia.
Kita vertus, nors Vakarai ir perduoda Ukrainai prieštankinius ginklus, nuo peties paleidžiamas priešlėktuvinės gynybos raketas ir kitą ginkluotę, tačiau teikti didesnės ugnies galios ginklų neskuba. Informacija, kad Ukrainos karinės oro pajėgos iš Bulgarijos, Lenkijos ir Slovakijos sulauks net 70 orlaivių Mig-29 ir Su-25 bent praėjusią savaitę nepasitvirtino. Nors tai būtų reikšmingai sustiprinę Ukrainos oro gynybą.
Neperdavė, nes, kaip sakė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, tai būtų laikoma „kariniu kišimusi į konfliktą“, o „NATO nėra šio konflikto šalis“. Vakarų politikų galvose yra kažkokie dirbtiniai ir neperžengiami barjerai. Perduoti Kijevui prieštankinių raketų „Javelin“, granatsvaidžių „NLAW“ ar priešlėktuvinių raketų „Stinger“ – galima. Efektyvesnių ir geresnių ginklų, kurie karą galėtų pabaigti greičiau, išsaugotų daugiau nekaltų ukrainiečių gyvybių ir materialinio turto, negalima.
Belieka tikėtis, kad toks požiūris bus laikinas ir bus priimti kiti, Ukrainos saugumui palankūs sprendimai.
Jei Vakarų lyderių vietoje būtų Vladimiras Putinas, tai jis nesikuklindamas nudažytų Ukrainos spalvomis geriausius pasaulio naikintuvus „F-22 Raptor“, ir „F-35“ ir nusiųstų kovoti. Viešai pasakytų, kad čia ne jo lėktuvai. Pilotai – savanoriai, kurie širdies balso vedami išėjo kovoti. Juk lygiai taip jis darė 2014 ir 2015 metais, kai iš Rusijos į Donecką ir Luhnaską buvo siunčiami naujausi tankai, o viešai kalbama apie vietinius traktoristus ir savanorius iš Rusijos. Hibridinio karo Vakarai kariauti nemoka ir nenori.
Putinizmo galia kyla iš dviejų šaltinių. Pirmiausia, represijų. Visi, kas nesutinka su Kremliaus politika, išstumti iš šalies ar yra įkalinti. Dar didesnis galios šaltinis – Rusijos žiniasklaidos kontrolė ir masiškai per ją skleidžiama propaganda.
Per ilgus valdymo metus Kremlius pripratino Rusijos auditoriją besąlygiškai tikėti tuo, ką sako propagandistai. Be reikalo tikėtasi, kad karas Ukrainoje ir didelės ekonominės sankcijos gali išvesti milijonus žmonių į gatves protestuoti prieš valdžią.
Tam, kad laisvas žodis būtų politiškai reikšmingas, visuomenėje turi būti poreikis jam ir didžiulė masė žmonių. Rusijoje nėra ir poreikio, ir masės žmonių, kurie naudotų ne vien tik Kremliaus propagandą. Tad tikėtis masinių protestų Rusijos miestų gatvėse neverta. Juo labiau, kad praėjusią savaitę uždaryti paskutiniai nepriklausomi nuo Kremliaus diktato žiniasklaidos likučiai. Rusijos gyventojams apribota interneto prieiga prie nepriklausomų informacijos šaltinių.
Galiausiai priimtas griežtas cenzūros įstatymas. Jei eilinis rusas į gatvę išeis su plakatu „Ne karui“, ragins prieš šalį įvesti griežtesnes ekonomines sankcijas, tai jam gali grėsti iki 3 metų įkalinimas. Jei per masinės komunikacijos priemones bus platinama putinizmo požiūriu alternatyvi informacija apie karą Ukrainoje – iki 15 metų kalėjimo.
Esamomis aplinkybėmis greito Rusijos masių prablaivėjimo nebus. Kita vertus, auroritarams ypač nerekomenduojama pralaimėti karo. Pralaimėjimas tolygus jų valdžios pabaigai. Tad putinizmas dės visas pastangas, kad laimėtų. Visgi praryti ir suvirškinti laisvos Ukrainos Rusijai nepavyks. Kuo karas tęsis tolyn, tuo Kremliui šansų laimėti mažyn. Skirtingai nuo matematikos, čia trys yra daugiau nei penki.
