Auditorinės demokratijos koncepcijos jau pavadinime esama kritiškos dedamosios, nes/kai ją „skanauja“ paprastai sotoka globalių vartotojų bendruomenė. Negaišti laiko analizei, čia ir dabar papirkti auditoriją.
Pradžioje minėtas fragmentas auditorinę demokratiją savaip reabilituoja. Tokio štai metodo prireikė, kad būtų ne iki „skanavimo“. Tai ir nebėra dėl „ne tos“ jausmų struktūros, stebint vaizdelį.
O ir konteksto. Pietų Ukrainoje esantį ir rusakalbį Mykolajivą (486 267 gyventojų, 2017-ųjų duomenys) 1941-aisiais užėmė Vermachto ir Rumunijos kareiviai. Dabar vokiečiai Ukrainos kariams tiekia prieštankinius raketinius kompleksus gintis nuo rusų tankų. Į Rumuniją nuo rusų kariuomenės bėga ir ukrainiečiai, ir rusakalbiai.
Auditorinės demokratijos „prigimtinei“ versijai ištikimi nebent koks Mindaugas Puidokas Lietuvoje ar JAV kino gamintojas Oliveris Stone'as, kiekvienas savaip reiškę supratimą Kremliaus „specialiai operacijai“ Ukrainos demilitarizavimo bei denacifikavimo reikalu.
Vis dėlto nurodytina, jog O. Stone'o nuovokumas tiesiog solidžiai apmokamas. 2017-aisiais susuko dviejų dalių dokumentiką apie Putiną. Jau šio gruodžio pradžioje Kazachstano gyventojai galėjo gėrėtis dar vienu „koveriu“ iš serialo apie nacijos tėvą (Jelbasy) Nursultaną Nazabajevą.
Susuko irgi O. Stone'as. Ir susuko, ir perspjovė visus, titulavęs N. Nazabajevą „auksiniu žmogumi“.
Jau sausį paaiškėjo, jog nepakeičiamasis Kazachstano lyderis – joks Jelbasy, apskritai niekas. Bet pinigai neabejotinai spėti įsisavinti.
Dėl Puidoko turbūt tinkama skurdokai konstatuoti, jog „kitas atvejis“.
Yra dar Rusijos rašytojų kreipimasis „Kas nori aukų?“
Nuostabus, sakyčiau, dokumentas.
„Vakarai nesiliovė vienaip ar kitaip žeisti Rusiją, ją juodinti ir galų gale suskaldyti (...) Slavų priešinimas neleistinas (...) Rusijos speciali karinė operacija pašaukta Europoje įtvirtinti taiką. Mes mylime Ukrainos liaudį, dainuojame ukrainietiškas dainas, žiūrime ukrainietiškus filmus, meldžiamės tose pačiose šventovėse (...) Mes norime, kad Ukraina būtų suvereni ir draugiška, klestinti ir laisva. Bet nenorime, kad ją valdytų nacistai. Todėl su skausmu, bet ir viltimi mes, rašytojai, stebime Rusijos armijos priverstinius veiksmus. Su viltimi žvelgiame į Prezidentą (...). Taikos tau, Ukraina! Taikos jums, Rusija ir Baltarusija!“
Kita vertus, iš rusiško interneto platybių: „Putinas neturi kitos išeities. Turi eiti iki galo. Nes pralaimėjimas reiškia Krymo ir Donbaso grąžinimą (Ukrainai - A.S.) depacanizaciją tarp kolegų“.
Raktinis žodis čia – „depacanizacija“.
„Karinė avantiūra žlugo, belieka grasinti branduoliniais (kiaušiniais). Jis arba tikras psichiatrų pacientas, ar tiesiog (ožys) – greit paaiškės. Kokią už tą žinojimą teks sumokėti kainą – toks vienintelis klausimas be atsakymo.“
„Bėda ta, kad Vovai labai niežti spustelėti mygtuką (branduolinį – A.S.). Ir niekaip nesupranta, kad viską jau pralošė – gali supsichuoti, ir tada nebebus svarbu, kieno Krymas. Putinas rimtai serga. Nežinau, ar skaitė Dostojevskį, bet, panašu, jo mažoje kaukolėje dabar sukasi Raskolnikovo (romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojus – A.S.) klausimas – menkysta kretanti aš, ar dar turiu teisę... dar neseniai įsiveržimas į Ukrainą atrodė neįmanomas. Jis pats save įvijo į kampą ir tik aukščiausiajam žinoma, ką iškrės. Taip, viltis į aplinką, kuri gyventi nori.“
„Savo ar ne savo valia, bet stojo valanda, kai Putinas turi atsisveikinti su valdžia Rusijos labui. Priešingu atveju, visam pasauliui ir pirmiausia mūsų šaliai gresia „visiška žūtis iš rimtųjų“.
Apie aplinką.
Dienraščio „Novaya gazeta“ politikos skyriaus redaktoriaus filosofo Kirillo Martynovo žiniomis, apie jau garsų neeilinį Rusijos federacijos saugumo tarybos posėdį tiesioginiame eteryje vasario 21-ąją separatistinių Donecko ir Luhansko respublikų Ukrainos rytuose pripažinimo klausimu jo dalyviai perspėti prieš kelias valandas ar net išvakarėse.
O štai tema įvardyta likus 15 minučių.
Paprastai tariant, posėdžiautojus mestelėjo į aplinkybes, kai akimirksniu turėjo apsispręsti dėl lojalumo patronui demonstracijos prieš kamerą.
Į klausimą, „Nori su savo prezidentu dalyvauti kare?“, kiekvienas turėjo klusniai kaip mokinukas stoti ir pasisakyti: „Taip, mano prezidente, aš, kaip ir jūs, irgi myliu tėvynę.“
Dorojosi, kaip kam išėjo, dažniausiai tinkamai. Bet, pavyzdžiui, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) direktoriui Sergejui Naryškinui pavyko nelabai, kai painiodamasis „padaugino“ apie reikalą prijungti separastisines respublikas prie Rusijos ir buvo Putino grubiai „ištaisytas“.
Irgi neatmestina, jog asmuo žinojo apie kažkokias SVR ataskaitas, numatančias nebūtinai palankius įsiveržimo į Ukrainą scenarijus. Todėl ir apsiėjo su valdiniu S. Naryškinu žeminančiai.
Jokių pažymų svarstymų, svėrimo už ir prieš, diskusijų. Visų dalyvių rankos ant kelių ir įtemptas laukimas. O juk užsiėmė kraujo priesaika.
Putino nesulaikė ne tik Saugumo taryboje, kur šiaip jau posėdžiauja įvairių sričių kompetentingi Rusijos vadovybės atstovai. Ir tarp Valstybės Dūmos 400 deputatų neatsirado nė vieno, kuris būtų bent susilaikęs.
Nuotaikas „veiksmo“ išvakarėse galima iliustruoti kad ir pasažu. Interneto žurnale „Palaiminta liepsna“ sausio-vasario sandūroje publikuotame straipsnyje „Karo pavojaus Rusijai atveju stačiatikio karininko ranka sudrebėti negali“ jo autorius Nikolajus Kaverinas skelbė, jog rusų karininkui turi būti svetimos liberalios idėjos, jog vietoj armijos pinigus reikia skirti kelių tiesimui, vaikų darželiams, ligoninėms, grąžinti Ukrainai Krymą, etc.
Karys stačiatikis pagal apibrėžimą neturi pasiduoti kapituliantiškoms pacifistinėms nuotaikoms, priešingu atveju antimilitaristinė košė jo galvoje gali užvirti nepalankiausiu tam metu, pavyzdžiui, prie balistinių raketų paleidimo pulto, kai priimami lemtingi Tėvynei sprendimai.
„Ar pakaks jam krikščioniškos valios atlikti kario pareigą?“ – apibendrina N. Kaverinas.
Iš tėvynės išguito rusų opozicinio politiko Dmitrijaus Gudkovo interpretacija: „Viskas, niekus neiššoksite iš banditiško „Titaniko“. Jei kas ne taip su manim, automatiškai ir su jumis.“
Prahoje reziduojantis karinis apžvalgininkas Jurijus Fiodorovas apibendrino iš esmės taip pat –Putino sprendimas „krauju surišti“ aplinką nurodo į tai, kad ja nepasitiki, gal net nujaučia slaptą nepasitenkinimą ir opoziciją. Priešingu atveju, kuriam galui reikėjo viešo pažeminimo?
Rusų politinis technologas, bet ir politinių mokslų daktaras Abbasas Gallyamovas primena, jog ko kito dabartinėmis aplinkybėmis tikėtis neverta – Rusijos valdymo sistema 20 metų kratėsi bent kiek laisviau mąstančių asmenų ir galų patikimai atsikratė. Putinas nebesiremia politiniu instrumentarijumi, tik galia.
Beje, būtent stojus agresijai pora Putino valdinių – jo patarėjas Vladimiras Medinskis (buvęs kultūros ministras – ups) bei Rusijos saugumo tarybos primininko Dmitrijus Medvedevas (ir buvęs „tarpinis“ prezidentas 2008-2012 metais, jei ką) rado reikalą prisiminti galimybę atnaujinti mirties bausmę Rusijoje.
D. Gudkovo vertinimu, gal ir mėgindami išvengti elitų skilimo, nes vieni kitų jau bijo.
Kalbant apie baimes, atkreiptinas dėmesys į stalo ilgį Putino susitikimuose ir su svetimais (Prancūzijos prezidentas, Vokietijos kancleris), ir savais (nuosavas gynybos ministras, generalinio štabo viršininkas).
Būtinai šį stalą palyginus su iš tiesų apvaliu stalu, kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis karo išvakarėse vasario 8-ąją susitiko su Prancūzijos kolega Emmanueliu Macronu.
Nekalbant apie visa kita, ką pasauliui teks gomuliuoti gal net keletą dešimtmečių.
Rusų istoriko Jurijaus Felshtinskio vertinimu, 2022 metų vasario 24-ąją paryčiui paskelbęs apie karą prieš Ukrainą, Putinas pradėjo pasaulinį karą.
Kuomet nuspręs, jog su ja susitvarkė (o jo galvoje Ukrainos kaip tokios jau nėra), imsis Moldovos, nes/kai Baltarusiją jau „turi“, išėjimo prie rytinių NATO sienų reikalu.
Po ko žodis žodin pakartos 55 minučių trukmės vasario 21-osios verbalinę isteriją, nes mano, jog vasario 21 dieną išgirstas nebuvo. Vasario 21-osios „žodį“ lydėjo vasario 24-osios paryčių veiksmas.
Pasak J. Felshtinskio, šįkart po grasinimo panaudoti taktinį branduolinį ginklą su viltimi, jog Vakarai krūptels ir atsitrauks.
Vakarai neatsitrauks, prasidės Rusijos karas su NATO. Tai bus paskutinis Putino karas ir paskutinis jo nusikaltimas tokiu pat būdu, kaip kad Vermachto įžengimas į Lenkiją 1939 metų rugsėjo 1 dieną tapo Adolfo Hitlerio pabaigos preliudija.
Istorikas irgi prognozuoja, jog karas būsiąs labai kruvinas, kainuos daugybę aukų visoms jo pusėms.
Bet karas jau kruvinas. Kovo 2-ąją paskelbta apie daugiau nei 2 tūkstančius žuvusių taikių piliečių per Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Tarkime, Kremlius pergalės lūkesčius tebepuoselėja. Ukrainiečių žurnalistas, visuomenės veikėjas, 37-eris metus gyvenęs Rusijoje, Matvejus Ganapolskis cituoja jauną ukrainiečių politologą, nurodantį į Putino sisteminę klaidą – įsitikinimą, jog jis, ir tik jis, yra viskas.
Kaip pasakys, taip ir bus.
Tikėjosi, jog Ukrainoje taip pat, juo labiau, kad į Rusiją pabėgęs buvęs ministras pirmininkas Mikola Azarovas prieš porą mėnesių viešai skelbė, jog Kijevo valdžia visiems įkyrėjusi tiek, jog ir Putiną, ir rusų kariškius Ukrainoje pasitiks su gėlėmis.
Kuomet Putinas vasario 25-ąją ragino ukrainiečių karius neklausyti „fašistų ir narkomanų“ ir pasiduoti, vadovavosi logika, jog jis, demiurgas, kovoja su Kijevo „chunta“, bet ne žmonėmis.
Paaiškėjo, žmonėmis, ką dabartiniuose ypač drastiškuose siužetuose ir regime.
M. Ganapolskis apibendrina kategoriškai: man negaila Rusijos. Putinas turėjo būti sustabdytas iki tragedijos Ukrainoje, kalbos apie represijas, areštus Rusijoje tėra atsikalbinėjimas.
Rusų politologas Kirillas Rogovas: vis dėlto stulbina, kaip pragmatiko įvaizdį, Rusiją stabilizuoti turėjęs asmuo savo prazidentinę karjerą „sutraukė“ į maniakišką karo su Ukraina idėją.
Todėl dar sykį prie stalų ilgio skirtumų Maskvoje ir Kijeve, nes šėtonas jau kaip niekad slypi detalėse.
Detalės nurodo į paranoją, gal net persimaišiusią su persekiojimo manija. Rusijos Kansko moksleivis Nikita Uvarovas nuteistas kalėti penkeris metus už tai, kad su draugais kompiuteriniame žaidime sugalvojo susprogdinti Rusijos federalinės saugumo tarnybos būstinę. Maskvos studentas Azatas Miftachovas įkalintas šešeriems metams už bandymą padegti valdžios partijos „Vieningoji Rusija“ biurą.
Geopolitiniuose reikaluose ne kažkaip kitaip.
Piktdžiugiškas, gašliokas Putino nesitvardymas, neva pokštas spaudos konferencijoje su Prancūzijos prezidentu vasario 7 dieną: „Veikiantis Ukrainos prezidentas neseniai pareiškė, jog jam nepatinka ne vienas Minsko susitarimo (pasirašytas 2015-aisiais bei pašauktas reguliuoti situaciją Ukrainos rytuose – A.S.) punktas. Patinka – nepatinka, kentėk, mano gražuole.“
Žmogus, gali būti, jau nekantravo. Irgi iš ten pat: „Patys (Amerika) nieko nevykdo, o iš mūsų kažko reikalauja. Taip nežaiskime, tai prasta smėlio dėžė.“
Amerikos priešiškumą (Kremliaus interpretacija) sau Maskva aiškina „urvine rusofobija“ bei vidaus politinės konjunktūros sumetimais. Esą nėra jokio pagrindo nepasitikėti Rusija, kaip ir priežasties, jog ji pradėjo karą prieš kurią iš kaimynių. JAV intrigos.
Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas sausio 31-ąją skelbia apie anglosaksų „pumpuojamą“ įtampą Europos žemyne.
1941 metų kovo 24-ąją, likus beveik trims mėnesiams iki nacistinės Vokietijos įsiveržimo į SSRS, Josifas Stalinas Maskvoje priėmė Japonijos užsienio reikalų ministrą Yōsukę Matsuoką, šiam vykstant su vizitu į Berlyną.
Išliko pokalbio užrašai. Pasak J. Stalino, rusai niekada nebuvo anglosaksų draugai ir dabar nelabai nori su jais draugauti. Į ką Y. Matsuoka atsakė esąs giliai įsitikinęs, kad neįmanoma sukurti naujos tvarkos, nesunaikinus anglosaksų.
Sovietų Sąjungos diktatorius sutiko ir paprašė perduoti karštus linkėjimus nacistinės Vokietijos vadovybei.
2008-ųjų rugpjūtį, Rusijos agresijos prieš Gruziją dienomis, Putinas CNN pareiškė, jog kažkas Jungtinėse Valstijose specialiai sukūrė konfliktą vieno iš kandidatų prezidento rinkimų kampanijoje konkurencinio pranašumo sukūrimo reikalu.
Po to, kai Vakarai pagrasino sankcijomis už agresiją prieš kaimynę, interviu vokiečių televizijai ARD rugpjūčio 29-ąją nurodė, jog Rusija verčiama rinktis tarp dešros ir gyvenimo, ir besirenkanti gyvenimą. „Gyvenimas“ pasirinktas ir šio vasario 24 dieną.
Nebent visiškas naivuolis subręstų klausimui – Vašingtonas iš tiesų tik ir svajoja pajungti, suskaldyti, išgrobti, pažeminti Rusiją. Kodėl Amerika to nedarė su Europa nei po Pirmo, nei Antro pasaulinių karų, kai tikrąja to žodžio prasme galėjo imti, ką panorėjusi?
Užtat absoliučiai didžiausia planetoje teritorija (17 130 000 kvadratinių kilometrų) disponuojančios valstybės šeimininkas kerštauja už sovietinės imperijos pralaimėjimą Trečiajame Šaltajame pasauliniame kare ir pagiežingai mėgaujasi prekiaudamas sumaištimi, nuodydamas gyvenimą visiems, prie ko prieina, ir mėgindamas nuodyti tiems, prie kurių nepajėgia prieiti.
Ekonomisto Vladislavo Inozemtsevo vertinimu, po savo reikalavimų Maskva neatsakė nė į vieną Vakarų kitokios dienotvarkės siūlymą – ginklų kontrolės, vidutinio bei trumpo nuotolio raketų nedislokavimo Ukrainoje, abipusių karinių inspekcijų bei pasitikėjimo režimo tobulinimo. Kas nurodo, jog saugumas Kremliui nerūpi.
Todėl, pasak V. Inozemtsevo, dabartinius reikalus reikia vertinti ne iš „Realpolitik“, o jau psichoanalizės perspektyvos. Nes turime reikalą su fobijomis virš 20 metų absoliučia valdžia disponuojančio žmogaus, kuris regi save ir žmonių likimus galinčiu tvarkyti demiurgu.
V. Putiną įžeidė ne NATO plėtra ar grėsmės Rusijos saugumui, o kad pasaulis jo, Kremliaus šeimininko, nevertina taip pat klusniai rimtai, kaip „kišeninė“ Rusijos dūma.
Paskutiniame Kremliaus kuruojamo Valdajaus diskusijų klubo susitikime spalį istorikas Jurijus Slezkinas paklausė Putino apie jo pagrindinius nuopelnus. Gavo atsakymą, jog įveikė skurdą, atstatė ekonomiką Rusijoje, susidorojo su tarptautiniu terorizmu.
Net jei ir įveikė, ir atstatė. Nors „The Bank of Finland Institute for Emerging Economies“ duomenimis, realios rusų pajamos pernai krito iki 2009 metų lygio. Per nepilnus 2021 metus Rusijoje įvyko 31 lėktuvų katastrofa, kurioje žuvo virš 100 žmonių, ir tai – pasaulio rekordas.
Mirtingumas šalyje 2020-aisiais buvo didesnis negu visais metais po 1941-1945-ųjų laikotarpio. Rusija užima trečią vietą pasaulyje pagal emigravusiųjų iš jos kiekį.
Aplinkybės jau vis tiek naujos. Naujausios sankcijos Rusiją de facto šalina iš pasaulio finansų sistemos, aukštųjų techonologijų rinkos, kelionių, studentų mainų. Vien per pirmą agresijos prieš Ukrainą parą rusų verslo oligarchai prarado 39 milijardus dolerių.
Galai nematė tų oligarchų. Į „Svoboda“ klausimą, ar/kaip sankcijų sąlygomis Rusijai išeitų persiorientuoti į Azijos – Indijos, Kinijo, Turkijos – rinkas, „The Royal Institute of International Affairs“ vyresnysis tyrėjas Nikolajus Petrovas siūlė ypatingų lūkesčių su Turkija nesieti, nes ji ir dabar padeda Ukrainos armijai, ir nėra besąlygiška Maskvos sąjungininkė.
Kalbant apie pietryčių Aziją, be abejo, galima kinams parduoti energetikos resursus, bet tikrai ne tokius kiekius ir ne už tokius pinigus kaip į Vakarus.
N. Petrovas nurodo, kad rusams veikiausiai dera pamiršti gyvenimą, kokį jie gyveno nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio ir pradėti orientuotis į pusiau natūrinį ūkį. Net žemės ūkis, kurio augimu ir ankstesnių sankcijų sąlygomis Kremlius didžiavosi, reikšmingai tebepriklauso nuo Vakarų technologijų, atsarginių dalių, sėklų, etc.
Pasak rusų politotogo Stanislavo Belkovskio, ekonomika, socialiniai reikalai Putiną nelabai domina, kaip ir asmeniniai reitingai. Jis jaučiasi monarchu. Ir formuoja rinkinį asmeninių nuopelnų, kurie bus atspindėti naujausiuose Rusijos istorijos vadovėliuose, šiuos gamins V. Medinskis bei jo asmeniniu dvasiniu ganytoju laikomas mitropolitas Tichonas Ševkunovas, kuris leidiniui „Daily Storm“ praėjusį spalį kuo nuoširdžiausiai apgailestavo, jog Putinas nėra nemirtingas.
Pagrindiniais nuopelnų hierarchijoje laikytini NATO plėtros į rytus bei „antirusijos“ tvėrimo Ukrainoje sustabdymas.
Reikalai pasisuko tokiu būdu, kad niekada didelis karas Europos viduryje sekundė po sekundės netransliuotas visuose planetos interneto socialiniuose tinkluose. Niekada, pavyzdžiui, Romos popiežius nesikooperavo su režisieriumi Davidu Lynchu jo pasmerkimo reikalu.
Ukrainos generalinis štabas atvėrė tiesioginio ryšio liniją „Grįžk iš Ukrainos gyvas“, per kurią apklausiami, reikia pasakyti, stebėtinai gausūs pasidavę rusų kareiviai mamas informuoja esą gyvi, prisipažįsta, jog vyresnybė atėmė iš jų telefonus bei uždraudė skambinti artimiesiems, prašo, kad padėtų grįžti namo.
Lūkesčių neabejotinai būta globalių, bet kažkokie „cholopai“... ir istorijos tvėrėjas atsidūrė kaip ant delno. Putinas skelbė, jog Ukrainos nebus bandyta „okupuoti“. Ką ir „regime“.
Pasak rusų sociologo Grigoryaus Yudino, net jei armija paliktų Ukrainą, jog veiklos rezultatų atšaukti nebeįmanoma. Niekas nieko nepamirš, net jei Putinas staiga išgaruotų iš Rusijos.
Pasak K. Rogovo, didelė Rusijos problema ta, kad Kremliuje sėdinteiji negeba atsitraukti, įsikibę stalinistinio veikimo algoritmo – jie mums, mes jiems ir dar stipriau. Nė užuominos lankstumo, šventai įsitikinus, jog įgąsdinta liaudis, sava ar nesava, iškęs viską.
Taip dėliojasi režimas, dar prastesnis už sovietinį.
Prieš porą metų parašytos rusų dramaturgo Arturo Solomonovo pjesės „Kaip mes laidojome Josifą Visarionovičių“, nors išleistos ne vien rusų kalba, ilgai niekas nestatė.
Stojus karui, premjera Maskvoje vis dėlto įvyko. Su leitmotyvu – „Valstybinis neišvengiamumas. Valstybei reikia lavonų.“
Pasak autoriaus, Stalino neišeina iki galo palaidoti, todėl jis iki galo nemirė, Rusija tebėra atsisveikinimo su stalinizmu, kai žmogus tėra sraigtelis milžiniškoje valstybės mašinoje, procese.
Pjesėje veikia Stalinas, dabartinis Rusijos prezidentas ir liaudies masė. Prezidentas reanimuoja stalinizmą, kai pjesėje asmeniškai ateina žiūrėti pjesės ir yra labai nepatenkintas laidotuvėmis. Pataria autoriams: „Negerai, kad jūsų herojus mirė.“
Pasak K. Martynovo, Putino pradėtas karas žiauriai smogs Rusijai, jos žmonės padarytą žalą jaus dar kelis šimtmečius. Ir politologo Andrejaus Piontkovskio vertinimu, rusams nuo Putino „atsiplauti“ teks gerokai ilgiau nei vokiečiams nuo Adolfo Hitlerio.
Matematikas iš Sankt Paterburgo Anatolyus Vershikas: kova vyksta dėl pasaulio tvarkos supratimo – sugebės racionalus, protingas pasaulis atsilaikyti prieš mafijinį modelį. Toje kovoje Rusija morališkai jau pralaimėjo, tik neaišku, kada tą supras reikšminga dalis rusų visuomenės.
Maskvos žurnalistė, tarptautinės politikos apžvalgininkė Galina Sidorova nežino, kam adresuoti klausimą „O toliau gi kas“? – Putinui, jo gydytojui ar vis dėlto valstybės agresorės piliečiams.
Ir pagaliau. Besikaunančių Ukrainiečių žurnalistas, 2008-2022 metais sugebėjęs būti nuo 2014-ųjų kariaujančios šalies agentūros UNIAN korespondentu Maskvoje, Romanas Cimbaliukas dar gerokai prieš tai, kai Putino „sakalams“ per septynias agresijos dienas „pavyko“ nužudyti dvidešimt vieną vaiką, priminė: Visi žinome, ką neša Rusija – rusišką mirtį.
Viename tekstų šio gamintojas yra nurodęs neprognozuojamas „juodąsias gulbes“ kaip tam tikrą „raminančią“ panacėją aklos nežinios aplinkybėmis.
Na, nurodė, ir ką? Reikalai nepasistūmėjo nė per colį.
Vis dėlto viena nežinomybės dedamąja mažiau – gausėjančios skeletų kolekcijos savininkas ypač kruopščiai rūpinosi, kaip čia tinkamiau patekti į istoriją. Ir pateko.
Čia cituoti išimtinai vien rusai labai sąmoningai – turint vilties vilties neprarasti.
P.S. Gali ir turi pasirodyti, jog tekstas šis – pamfletas. Pamfletas ir yra. Ir jo gamintojas tuo didžiuojasi.
