Tai bent! Šito iš amžino turistinio bruzdesio miesto tikrai nesitikėjau. Tokia ryžtinga municipalinė empatija nustebino ir maloniai nuteikė. Nes karo Ukrainoje pirmosiomis dienomis Italija buvo kaip sulėtintas filmas: svarsto dėl SWIFT, dėl sankcijų, dėl ginklų, dėl to, dėl ano. Prisipažinsiu: tas Romos neryžtingumas nebuvo labai smagus.
Bet dabar po truputį ryškėja, kas laikė sankcijų stabdį Italijoje ir kitose ES, pasaulio šalyse. Ir toliau tebelaiko. Ir tyliai lūkuriuoja, kol vėl bus galima garsiai postringauti apie prakeiktą globalistų diktatūrą. Kolumbijos universito mokslininkai neseniai paskelbė studiją tema „Russian Influence on Italian Culture, Academia, and Think Tanks“ (Rusijos įtaka Italijos kultūrai, akademiniam pasauliui, idėjų bankui).
Studijoje pateikiamas ir aptariamas vokiškas terminas „putinversteher“. Šio naujadaro prasminis laukas yra žymiai platesnis už mūsų liaudiškąjį „vatnikas“. Putinversteher yra tas, kurio pažiūros vienu ar kitu aspektu artimos, susiliečia su Putino ideologija. Kalbame ne apie sovietmečio ir baltos mišrainės melancholija persiėmusias babytes ir netgi ne apie nepakaltinamus komedijos „Po pirties“ fanus.
Ne, putinversteheriai yra rusiškų filmų nebežiūrinčios ponios ir ponai: filosofai, žurnalistai, apžvalgininkai, parlamentų deputatai, stambiojo verslo atstovai. Tai įtakos ir „soft“ galios žmonės, kurie anaiptol nėra idiotai ir nesako, kad Putinas yra šaunus, kad karas Ukrainoje yra gėris ir panašiai. Jie to stengiasi nesakyti ir nerašyti.
Jeigu klasikiniam, inteligencijos pritvinkusiam Vakarų putinversteheriui pasakysi: „Tamsta esate Putino gerbėjas“, jis baisiausiai užpyks, įsižeis, protestuos. Ką jūs – jis nėra gerbėjas. Betgi jis – mąstytojas, todėl mąsto ir mąstydamas bando suprasti Putiną. Progai pasitaikius skleidžia atvirą, bet dažniausiai – užkoduotą putinizmą. Daro tai, kas jo galiose: šnabžda apie sankcijų žalą, apie pasaulio hegemonus amerikiečius, apie „real politik“, apie rusų kalbos niekinimą, apie NATO apsuptą Rusiją ir panašiai. Mąsto tol, kol išmąsto: „jie ten visi kažkiek kalti“. Dėlioja tol, kol sudėlioja, ciniškai sukeičia vietomis: agresorius tampa auka, o auka pristatoma kaip agresorė.
Putinversteherių veikla sunkiai apčiuopiama, bet toksiška. Pakanka pareikšti abejonę, vieną nedidelę, nuoširdžią abejonę žiniasklaidos tekste ar televizijos laidoje: „Ar tikrai kalta tik Rusija?“ ir į tūkstančių, dešimčių tūkstančių savo nuomonės iki šiol neturėjusių vakariečių smegenines įsibrauna putinizmo kirminas.
Amerikoje putinversteheriai yra radikalusis respublikonų flangas ir Trumpo kulto puoselėtojai. Nes juk viskas aišku – tik itin genialus populistas Trumpas pajėgtų susitvarkyti su itin „genialiu“ Rusijos diktatoriumi. Vokietijoje dirba šrioderizmas. Prancūzijoje – lepenizmas. Lotynų Amerikoje išsiskiria ne kažkokie nukvakę sandinistai, o Brazilija. Neatsitiktinai šiomis dienomis Brazilijos prezidentas, užkietėjęs antivakseris Bolsonaro, aiškiau už visus kitus pasakė: „Nepalaikau sankcijų Rusijai!“ Italija. Čia putinversteheriai yra dešinieji, neofašistiniai radikalai, šeimų interesų gynėjai ir antivakseriai.
Daugiau ar mažiau visus Vakarų putinversteherius vienija ryški, išskirtinė ideologinė linija: visai neseniai, vos prieš du – tris mėnesius, jie buvo priešakinėse kovos su „marmalu“, su „green pass“, su FFP2 diktatūra, su gėjais, su Stambulo konvencija gretose.
Italijoje tai akivaizdu: Veronos pasaulinio šeimų kongreso organizatoriai ir rėmėjai visai neseniai kovojo už tradicines šeimos vertybes. Šiandien jie tariasi, kad reikia kovoti prieš sankcijas Maskvai, nes šeimoms gėjų pavojus sumažėjo, o štai dvigubai ar trigubai išaugusių sąskaitų už dujas grėsmė išaugo. Vakar jie rengė protesto demonstracijas prieš vakcinaciją ir segregaciją, o šiandien „Telegrame“ postringauja apie nesikišimą į „brolžudišką karą“.
Kuo skiriasi putinistas – antivakseris nuo tradicinio, pasyvaus sovietinės produkcijos „vatniko“?
Jis labiau organizuotas, išmano socialinių tinklų komunikacinės galios svertus. Ideologiškai slidus ir patriotiškai tvarkingas. Visi iki vieno antivakseriai vos prieš porą mėnesių baubė apie supuvusių Vakarų sąmokslą prieš žmoniją, apie globalizmo pavojų, „plan – demijos“ diktatūrą. Apie žiauriojo amerikiečių kapitalizmo brukamą eksperimentinį marmalą. Dabar vyksta tyli apsivalymo operacija. Nes kito kelio nėra. Supuvę Vakarai – tai ir yra NATO, F 35, sankcijos. Vakarai – tai vienintelė, niekuo ir niekaip nepakeičiama atsvara Uralo bunkeryje tupinčiam bepročiui. Vakarai – tai Ukrainos ir mūsų išsigelbėjimas.
Garbė Dievui, kad Lietuvoje turime tokį deputatą Puidoką. Jis genialus, bet savotiškai. Du metus dirbo atkaklų darbą ir Feisbuke pelnydavo pasyviųjų vatnikų gėlytes ir širdeles. Gaudavo tūkstančius patiktukų už rašliavą apie netikusią Europos Sąjungą ir grėsmę tradicinės lietuviškos šeimos vertybėms. Nes pandemijos mums neužteko. Reikėjo karo Ukrainoje, kad vieną dieną Lietuva aiškiai pamatytų, kas yra Puidokas ir kokios jo vertybės. Pamatėme lietuviškąjį putinversteherį gryname pavidale. Reikėjo karo Ukrainoje, kad suprastume, kas per laikraštis yra „Respublika“, kuo jis skiriasi nuo rusiškojo portalo „Sputnik“ ir kokia beprotiška meilė jį sieja su ponu Karbauskiu. Reikėjo karo, kad sužinotume, kur žiemoja Kauno mero krevetės.
Kiek jų – labiau matomų ar giliuose feikinių paskyrų gelmėse tūnančių putinversteherių – tyliųjų antivakserių, kurie keikė Vakarus dėl „prievartinės“ vakcinacijos, mes dar turime. Greičiausiai ne taip ir mažai. Nes kai primeni buvusiam marmalo isterikui apie jo išlietus neapykantos srautus, jis cypia tarsi nuplikytas karštu vandeniu. „Neskaldyk Lietuvos!“ – aiškina putinistai antivakseriai. Nes jie, Dievas mato, siekia vienybės visomis išgalėmis.
Lietuvos Šeimų sąjūdis – tas pats, kuris įvairiais būdais reikalavo stabdyti „marmalą“, statė kartuves išdavikams – siūlo įdomią Lietuvos vienijimo priemonę ir skelbia „Pareiškimą dėl liustracijos proceso užbaigimo“. Esą dabar, kai apšaudomas Kyjivas, pats laikas būtų imtis šito darbo. Mano pasiūlymas: antivakseriai, išsiliustruokite patys, ypač tie, kurie skelbė karą vertybes pametusiems Vakarams!
Paskui pamatau štai tokį lietuviškojo antivakserizmo ideologijos nerimą: „Ir kodėl kyla negeras įtarimas, jog tiek dirbta kurstant ir eskaluojant karą, idant pagaliau pavyktų įvesti nepaprastąją padėtį Lietuvoje? Kas taip galėtų? Net paaukodamas visą Ukrainą dėl nuosavo despotizmo sklaidos?“ Čia jau nebegalime kalbėti apie „reductio ad Hitlerum“ principą. Ne, čia jau „ad Putinum“.
Man irgi kyla negeras įtarimas. Jeigu vis tik atsitiktų tragedija, jeigu mus užgriūtų psichopatas iš Uralo, ką tada mūsų vietiniai putinversteheriai kalbėtų? Ką darytų? Kaip elgtųsi?
Ir tai ne jokia ne raganų medžioklė. Tai tik klausimas penktajai marmalo kolonai.
