Panašu, kad žmonės turi labai paprastą paaiškinimą tam, kodėl rusai neina į gatves protestuoti: areštai, represijos, kankinimai. Apie šios tautos impotenciją prieš nusistovėjusią tvarką jau rašiau, kai pasakojau apie rusofobijos išnykimą.
Rusai, gyvenantys Rusijoje, jau priprato prie karų, priprato prie sankcijų, žino, kad bus sunku. Ne pirmas kartas. Gal ir ne paskutinis. Bet, jų įsivaizdavimu, toks jau tas ruso likimas. Šventąją Rusiją Vakarai skriaudžia nuo neatmenamų laikų. Reikia sukandus dantis kentėti. Ką vargšė valdžia gali padaryti, kai Rusiją, kaip deklaruoja jos valdžia, puola visi į vakarus nuo Sankt Peterburgo ir į pietus nuo Sočio? Ji pastoviai įsprausta į kampą. Todėl, kaip nelaimingas girtuoklis tėvas, smurtauja prieš savo žmoną ir vaikus. Išsilieja. Kas belieka paprastam rusui? Teisingai. Suprasti, atleisti, užjausti. (Tikiuosi, visi supranta, kad čia buvo sarkazmas).
Dauguma vargšų rusų neina į gatves todėl, kad nemato prasmės, nemato perspektyvos. Jis netiki, kad kažkas gali pasikeisti, nes jis negali tikėti. Aš nekalbu apie vertybes, santvarką, demokratiją, kažkokias ten žmogaus teises ir pan. Jis tiesiog nežino, kad žmogus gali gyventi kitaip. Jis nėra matęs nieko, net Rygos ar Vilniaus. Jam niekas neparodė, kad gali būti geriau. Jam niekas nepaaiškino, ko reikia, kad būtų geriau. Kodėl? Todėl, kad niekam neapsimoka, kad jis žinotų. Jis nežino, kaip veikia pasaulis, kuriame žmogui suteikiamos galimybės pasiekti daugiau, valgyti sočiau, gyventi kokybiškiau. Jis sėdi savo dėžutėje ir žiūri į dėžutę.
Tvarkoj. Rusijoje gyvenančių ubagų, kurių yra absoliuti dauguma, situacija yra aiški. Ten atskirtis tarp turtingų ir vargšų yra žvėriška. Jei pas mus atskirtis tarp turtingiausiojo turto ir vidutinio vidurinės klasės atstovo turto yra kokie trys-keturi nuliai. Ten – minimum septyni. „Tačiau kaip yra su tais, kurie gyvena užsienyje? Nejaugi jiems neskauda? Nejaugi jiems nerūpi?“, klausiate jūs manęs Facebooke, Twitteryje ir Instagrame. Atsakau: ne, jiems kaip tik rūpi, kad niekas nesikeistų. Jaučiu jūsų smerkiantį žvilgsnį, tad aiškinu.
Rusijoje gyventi nenori niekas. Joje yra strigę tik tie, kurie yra priversti joje būti arba neturi lėšų gyventi kitur. Kas gali joje nebūti, joje negyvena. Rusai, kurie tikrai gyvena tikrąja to žodžio prasme, gyvena savo gyvenimus svetur. Rusija yra iš esmės kolonija, kurioje įvairaus lygio oligarchams, verslininkams, kleptokratams tarnauja tamsūs vergai, kurie arba neturi galimybės tobulėti, arba nenori to daryti ir laukia kažkokio išganymo, nes taip sako dėžutėje pasirodantys snukiai.
Jeigu rusas gyvena svetur, jį vienareikšmiškai vis tiek maitina Rusija – kolonija, kurią administruoja Putinas ir jo „chebra“. Tad kam jį versti, jei maitina? Net jei mūsų užsienyje sutiktas herojus yra kokios nors technologijų bendrovės Silicio slėnyje bendrasavininkas, jis garantuotai turi programuotojų cechą Rusijoje, Minske ir t.t. Jeigu jūs ieškote finansavimo savo startuoliui ir Berlyne jūsų dėmesį „afterpartyje“ patraukė čia gyvenanti ilgaplaukė Tania... jos tėvas vienareikšmiškai turi kaip minimum konservų fabriką kažkur prie Permės (na, ji dar gali būti ir šnipė, bet vargu). Taip, jai nepatinka, kad jai atjungė korteles ir ji rėkia, kad čia Putinas dėl visko kaltas, ne ji. Bet vargšiukė tiesiog pamiršo, kad be Putino jos tėtis minėto konservų fabriko nebūtų gavęs, o ji pati ne Berlyne „tusintųsi“, o sėdėtų Permėje, iš kur savo nuogą užpakalį per „webcamą“ rodytų visam pasauliui tik tam, kad galėtų nusipirkti padirbtą rankinę. Nieko. Vienas tėčio skambutis Taniai ir Tania ištrins savo #netvoine įrašą Instagrame. Būtent todėl ji ir kiti užsienio rusai niekada gyvenime nestos prieš Putiną ir jo įpėdinį (ir jo įpėdinį). Jie gali gyventi svetur – ne kolonijoje – būtent todėl, kad Putinas yra valdžioje. Būtent tokia santvarka užtikrina jų gyvenimo kokybę, kuri įmanoma tik svetur, ne kolonijoje, t. y. ne tėvynėje.
Galimai Rusijos valdžia ir yra tokia pikta dėl to, kad jos atstovai turi vilas, turi jachtas, turi visko visur, bet yra priversti sėdėti tamsioj, šaltoj Rusijoj. Tokia jau ta kolonijų administratorių dalia. Konservų fabrikų savininkams šiuo požiūriu netgi labiau pasisekė, kas dar labiau siutina visokius Lavrovus, kurie atrodo įdegę, bet saulę matė senokai. Ar jūs būtumėt laimingi tokioje situacijoje? Mes gyvename laisvojoje Lietuvoje, kleptokratinėje vyriausybėje nedirbame, pririšti nesame, važiuoti visur galime ir vis tiek išprotėjame nuo spalio iki vasario imtinai. Tai jūs įsivaizduokite, kaip turėtų jaustis Rusijos kleptokratai, kurie viską turi, o naudotis gali retai. Stogas gali labai greitai nučiuožti. Ir nučiuožia.
Gali atrodyti, kad žmonių, turinčių interesų kolonijoje (ŽTIK), abejingumą gali pakeisti sankcijos. Juk griežtos sankcijos neleis nei produkcijos realizuoti, nei pinigus išvest. Bet yra vienas bet. Jeigu ŽTIK stos į kovą prieš kolonijos administratorių, ką jie pasieks? Jiems netinka, kad Rusija taptų normali, labiau vakarietiška ir t.t. Jiems kaip tik reikia, kad Rusija liktų tokia, kokia yra dabar – pilna tamsių vergų, dirbančių už dyką, besimeldžiančių kolonijos administracijai.
Ukrainos integracija į Vakarus Rusijos valdžiai ir svetur gyvenantiems rusams, ypač ŽTIK, yra pavojinga tuo, kad jei Ukraina įstos į ES, visi rusai, gyvenantys Rusijoje, neišvengiamai pamatys, kad galima gyventi kitaip: geriau, turtingiau, sočiau, kokybiškiau. Čia ir slypi didžiausias pavojus Rusijos kleptokratijai ir tiems rusams, kurie jau turi pakankamai plantacijų kolonijoje, kad galėtų kolonijoje negyventi. Pamirškime novorossiją (ar kaip tas briedas vadinosi) ir kitas ideologines nesąmones. Niekam Kremliuje tai nerūpi. Užtat labai rūpi galimybė be perstojo vogti. Ramus, nieko netrukdomas, amžinas vagiliavimas yra pagrindinis tikslas. Putino Rusija bandė išrasti perpetuum mobile vagystės srityje, o Ukraina tam bando trukdyti. Tai yra vienintelis dalykas, dėl ko pyksta Kremlius. Tai – ne vien mano nuomonė.
Pagalvokime. Koks skirtumas, kur yra dislokuotas branduolinis ginklas? Ar Ukrainoje, ar kažkokiam povandeniniame laive plaukiojančiame Šiaurės jūroje – koks skirtumas? Jei šaus, vis tiek viskam bus pabaiga. Tikrasis pavojus yra paprasto ruso reikalavimas gyventi taip, kaip gyvena „chocholai“ Europos Sąjungoje. Jei Kolios iš Čeliabinsko pusbrolis, gyvenantis kokiam nors Charkive, staiga pradės gyventi penkis kartus geriau nei Kolia, Kolia apie tai tikrai žinos. Pusbrolis papasakos, nuotraukų atsiųs. Ir joks „Pervyj kanal“, ir jokia „Rossija-1“, ir jokia kita propagandinė televizija jam nepaaiškins, kad Vakarai yra supuvę. Tuomet Kolia tikrai eis į gatves, reikalaus pokyčių ir Rusija turės keistis, o kleptokratija pradės trauktis. Čia yra didžiausias pavojus Kremliui, oligarchams ir ŽTIK. Kolonija bijo ne NATO. Kolonija bijo, kad Ukraina pradės gyventi geriau.
Kolonija taip pat garsėja tuo, kad mėgsta atimti sėkmingus verslus iš sėkmingų žmonių. Nesiplėsiu su pavyzdžiais. Patys juos žinote. Tik noriu pabrėžti, kad tai yra šalis, kurioje galimybės turi lubas. Sėkmė turi lubas. Nesidalinsi – atims. Priešinsies – atims ir uždarys. Šauksi pagalbos – atims, uždarys, užmuš.
Kodėl visa tai svarbu mums?
Mums yra gyvybiškai svarbu neleisti išsiplėsti atskirčiai tarp turtingųjų ir vargšų. Aš nekalbu apie pastovų minimalios algos didinimą, nors tai irgi turi būti daroma, nes... infliacija ir visa kita. Bet būtina parodyti, kad lietuvis turi visas galimybes pakilti, net jei gimė prastomis sąlygomis. Reikia apie tokius pavyzdžius kalbėti garsiai ir dažnai.
Negalima leisti privačiam švietimui – net jei šioje srityje lyderiauja didžiausios politinės partijos lyderio žmona – palikti valstybinį švietimą toli už nugaros. Tai būtų visiška katastrofa tokiai mažai, trapiai valstybei kaip ši. Tokiu būdu mes užauginsime būrį savo vergų, kurie sėdės dėžutėje ir žiūrės į dėžutę. Tokie žmonės, beje, jokių Landsbergių nerinks. Jie rinks Puidoką, Kepenį, Karbauskį, Uspaskichą, Tomaševskį, Paksą, Gražulį ir vieną gražią dieną – patį Celofaną.
Negalima pro pirštus žiūrėti, kai turtingųjų aktyvai yra išvedami svetur, nors veikla vykdoma Lietuvoje. Negalima ploti, kai kažkoks pienininkas sutvarko savo palikimą per draudimo gyvybės sutartį Šveicarijoje ir pasigiria apie tai visai šaliai. Čia nėra, kuo girtis. Užtenka visiems dalyvauti šlapinimosi į tolį varžytuvėse. Kai mes tuo užsiimame, mes tampame mažiau skandinavai ir daugiau rusai. Patinka būti rusu?
Būtina stiprinti vidurinę klasę. Kokia yra Lietuvos atlyginimų mediana, jei virš 70% gyventojų gauna mažesnes pajamas už valstybės vidurkį? Stipri vidurinioji klasė yra stiprios, sveikos visuomenės pagrindas. Ką mes dėl jų padarėme? Niekas net paaiškinti nemoka, kas tie žmonės yra ir kuo jie gyvena, kokias perspektyvas turi ir mato.
Yra, žinoma, ir kitų niuansų. Bet svarbiausia suprasti tai, kad žmogus, kuris nemato galimybių gyventi geriau, nemato poreikio stengtis. Net jei jam sakysi, kad viskas tavo rankose, bet jis nematys pavyzdžių, negirdės istorijų, nesupras kelio iki geresnio gyvenimo, t. y. nematys šviesos tunelio gale, jis pasivers tuo, kuo deja pavirto rusai likę Rusijoje: apatišku, tamsiu vergu be perspektyvų. Neleiskime, kad mums taip atsitiktų.
