Europos istorijoje galėtume surasti nemažai kertinių įvykių, nulėmusių tolesnį žemyno ir jo kultūros likimą. Bet ryškiausiu, labiausiai įkvepiančiu iki šių dienų ir svarbiausiu laikyčiau Termopilų mūšį.
Ką 480 metais prieš mūsų erą įvykęs mūšis turi bendro su dabartimi? Persijos karalius Kserksas siekė savo imperiją išplėsti per viso tuometinio civilizuoto pasaulio ribas iki Viduržemio jūros. Tam jam reikėjo užkariauti graikus, išsibarsčiusius per įvarius miestus-valstybes.
Graikai nebuvo pasirengę šimtatūkstantinės (jei tikėsime Herodotu, tai net ir milijoninės) persų armijos antpuoliui. Kertine vieta jų gynyboje tapo Termopilų kalnų perėja, kurią įveikę persai galėjo nesustabdomai žygiuoti ir vieną po kito užiminėti graikų miestus.
Pasak mitologija tapusių istorinių pasakojimų, 300 spartiečių (istorijoje dažnai nutylimi jiems padėję tebiečiai, tespijiečiai ir įvairūs graikų sąjungininkai, kurie sudarė apie pusdešimto tūkstančio karių) didvyriškai stojo ginti Termopilų perėją.
Tuo metu Atėnų kariai atsitraukė ginti savo miestą, palikdami spartiečius aritmetiškai ir fiziškai neįmanomai užduočiai – atlaikyti šimtatūkstantinės persų armijos ataką. Tris paras vykusį mūšį karaliaus Leonido vadovaujami spartiečiai galiausiai pralaimėjo ir buvo išžudyti, bet jų dėka persai nusilpo, o Atėnai pasiruošė gynybai.
Graikai laimėjo Salamino ir Platėjo mūšiuose, o išsekinta ir motyvaciją praradusi persų armija atsitraukė. Jei ne šis graikų atsilaikymas, tikriausiai neturėtume tokios europinės civilizacijos ir kultūros, kokią turime dabar. Demokratijos, filosofijos, visų kitų didžiųjų mokslų ištakos būtų pasiekusios mus visai kitokiais, vėlesniais ir klaidžiais keliais.
Paprasčiau sakant, Termopiluose buvo apginta Europos kultūra ar bent jau graikiškoji jos dalis.
Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra tokia pati istorinė Europos, demokratijos, individo laisvių ir teisių gynyba. Gynyba, kurioje ukrainiečiai atlieka didvyriškų spartiečių vaidmenį, vedami ne Leonido, o šių dienų didvyrio Volodymyro. Ten brėžiama ir linija tarp autokratinio ir demokratinio pasaulių. Tarp pagarbos žmogaus gyvybei ir mobiliuose krematoriumuose deginamų nužmogintų kareivukų. Kitoje karo pusėje ne išsilavinę ir rafinuoti persai, o XXI amžiaus diktatorius, turintis savo kortų rinkinyje branduolinio ginklo tūzą ir jo okupuota bei du dešimtmečius apversta tikrove zombinama vargšė rusų tauta.
Tauta, kuri prarado savo viešąsias erdves, prarado galimybę būti išgirsta ir prarado valią priešintis. Deja, bet rusai yra tokie patys šios situacijos įkaitai kaip ir mes. Tik jiems virš galvų kybo ir istorinė kaltė, kurios sunkią naštą jau tenka ir dar teks prisiimti, permąstant padarytas klaidas.
Kokį vaidmenį atliekame mes? Mes esame Atėnai. Atsitraukę, morališkai remiantys, bet laukiantys, kad spartiečiai Ukrainoje pristabdys ofenzyvą ir leis mums pasirengti gynybai, atsakui, kuriam pradėjome ruoštis vėluodami.
Taip pat vėluodami įvertiname tai, kad diktatorius yra ne racionalus žaidėjas, o galios narkomanas, pasiekęs savo svaiginimosi piką. KGB agentas, kuris užsiropštė į šimtmetį terorizuotos, dusintos ir kvailintos visuomenės valdžios postą. Žmogus, kuris supranta tik galios kalbą, vertina tik varžovo baimės lygį ir naikinimo galią.
Pirmas toks protą praradęs diktatorius, kuris išties gali šantažuoti visą pasaulį sunaikinimu. Ir kuriam tas pasaulis, patyrus pralaimėjimą, nustoja savo vertės.
Ir nebūkime naivūs. Kai su klaidingu palengvėjimu sakome, kad Ukraina šiuo metu kariauja už mus, turėtume įvertinti tai, kad mums šioje istorijoje tenka itin palankus vaidmuo. Mes kol kas esame tik sunerimę stebėtojai. O tuo metu ukrainiečiai – jau besiliejantis kraujas ir valia priešintis.
Volodymyras Zelenskis tiesiai šviesiai pasakė (ir sunku su juo nesutikti), kad tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, yra planingas valstybės infrastruktūros ir tautos naikinimas.
Diktatorius nori ištrinti nepaklūstančią Ukrainos valstybę iš žemėlapio ir pažeminti į Vakarus, išdrįsusius pažvelgti ukrainiečius. Galime džiaugtis tuo, kad ukrainiečiai ginasi, gina mus herojiškai, mes šią sunkią akimirką, kaip tie graikiški miestai-valstybės, gebame susivienyti pavėluotoms sankcijoms ir pavėluotai pagalbai.
Tai išsaugo viltį, kad ši postmoderni Termopilų istorija gali turėti bent kažkiek šviesesnę baigtį. Kad kaina, kuri mokama už demokratijos, laisvės, europietiškų vertybių ir NATO valstybių buferinės zonos gynybą, gali būti mažesnė nei persų karo akivaizdoje.
Svarbu, kad neužmigtume savo atsitraukimo pozicijoje ir gerai įsisąmonintume moderniojo karaliaus Leonido pamokymą – kita stotelė bus prie jūsų sienų. Ruoškitės, Atėnai.
