Dar prieš karą Turkijos tyrimų programos Vašingtono institute direktorius Soner Cagaptay rašė: „Turkija laikosi įsišaknijusios politikos vengti tiesioginio konflikto su galingiausia karine kaimyne, o prezidentų Recepo Tayyipo Erdogano ir Vladimiro Putino santykių ir diplomatinių ryšių lygis labai išaugo nuo 2016 m. Turkijos perversmo.“ Taigi, kaip Ankara reaguoja į Kremliaus politiką, kurią ne taip seniai pati juto savu kailiu?
Vasario 23 d. Turkijos leidinio „Türkiye“ žurnalistas Yılmaz Bilgen rašė apie Maskvos spaudimą Vašingtonui dėl situacijos Sirijoje. Aiškėja, kad dar prieš invaziją į Donecką ir Luhanską, Rusija grasino pasitrauksianti iš Sirijos, dėl ko šalies žemėlapis esą pasikeistų, nes ten įsitvirtintų turkai. Kaip pažymėjo Sirijos laikinosios vyriausybės gynybos ministras Hasan Hamadi, šioje šalyje dislokuotas specialiųjų operacijų padalinys „Wagner“ persikėlė į Luhansko ir Donecko sritis, o „Homso-Shayrat oro bazė paversta treniruočių stovykla.
Iš čia į Ukrainą vežami režimo kariai ir shabiha milicijai rengiami specialūs mokymai.“ Išties, Sirijos veiksnys Turkijos politikoje yra svarbus, nes V. Putinas gali uždegti žalią šviesą Asado režimui užpulti sukilėlių tvirtovę Idlibo provincijoje, kas Turkijai reikštų kitą 2-3 mil. pabėgėlių krizę (šalis glaudžia beveik 4 mil. sirų).
Kitas svarbus elementas – Juodosios jūros balansas. Ketvirtadienį, Rusijai pradėjus oro ir sausumos puolimą Ukrainoje, šioji paprašė Turkijos uždaryti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius rusų laivams. Pasak turkų leidinio „Daily Sabah“, Ukrainos ambasadorius Vasyl Bodnar, kalbėdamasis su žurnalistais po derybų Turkijos Užsienio reikalų ministerijoje, sakė, kad jo šalis tikisi solidarumo iš NATO narės Turkijos. Prezidentas R. T. Erdoganas dėl paaštrėjusios krizės dar antradienį grįžo į Turkiją, nutraukęs vizitą Afrikoje. Jis pasiūlė surengti trišalį viršūnių susitikimą savo šalyje, kur dalyvautų V. Putinas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Be to, trečiadienį pranešė V. Putinui nepripažįstantis Rusijos veiksmų prieš Ukrainos suverenitetą, kai šis pripažino du rytinius separatistinius regionus. Maža to, Rusijos operaciją prieš Ukrainą R. T. Erdoganas pavadino rimtu smūgiu regiono saugumui – „ši ataka, kurią laikome tarptautinės teisės pažeidimu, yra rimtas smūgis taikai ir saugumui.“
Tą pačią dieną R. T. Erdoganas kalbėjosi telefonu su V. Zelenskiu patikindamas, kad Turkija toliau rems Ukrainos politinę vienybę ir teritorinį vientisumą. Tačiau kodėl taip ilgai buvo atidėliojamas strateginių sąsiaurių uždarymas? Tam įtakos turėjo jų kontrolės istorija, siekianti Šaltojo karo laikus, kuomet pačios Turkijos egzistencija kabojo ant plauko.
Sovietų Sąjungos ir Turkijos konflikto ištakos slypi dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą, kuomet abi šalys puoselėjo draugiškus ryšius ir Maskvos sutartimi (1921 m.; tarp modernios Didžiosios Turkijos asamblėjos vadovo Kemalio Atatiurko ir Vladimiro Lenino) žadėjo viena kitą remti. Visgi 1936 m. lapkričio 9 d. Montre konvencijoje Turkijai suteikta Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių kontrolė; jie gavo teisę nepraleisti pro sąsiaurius karo laivų, nepriklausančių Juodosios jūros valstybėms. Nutarimą bemat užginčijo rusai. 1939 m. Josifas Stalinas jį norėjo koreguoti, siūlydamas sąsiaurius kontroliuoti bendrai (sovietams su turkais). Anot jo, „maža šalis (Turkija) remiama Didžiosios Britanijos laiko didelę valstybę už gerklės ir nesuteikia jai išeities.“
Pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, sovietai vokiečiams išreiškė norą jėga perimti sąsiaurius bei šalimais įsteigti karinę bazę. Blykstelėjus karui, Turkija paskelbė neutralumą, todėl sovietai prie sąsiaurių klausimo grįžo 1945-1946 m. Ir nors visus reikalavimus Turkija griežtai atmetė, regione kilo sąsiaurių krizė.
1946 m. sausio 8 d. Turkijos ministras pirmininkas Şükrü Saracoğlu susitiko su JAV ambasadoriumi Edwinu Wilsonu aptarti situacijos JT Generalinės Asamblėjos pirmosios sesijos išvakarėse. Pastarasis atkreipė dėmesį, kad Sovietų Sąjungos propaganda stengiasi pakenkti Turkijos vyriausybei. Tačiau ministras pirmininkas užtikrino, kad taip nenutiks, nes jo tauta dabar itin vieninga. Tiesa, jis buvo įsitikinęs, kad SSRS neatsižadės savo ketinimų, tik juos atidės geresnei progai. Sausio 10 d. Londone prasidėjo pirmoji JT Generalinės Asamblėjos sesija, kur Turkijos delegacijai vadovavo užsienio reikalų ministras Hasan Saka. Po kelių dienų jį priėmė Jungtinių Valstijų sekretorius James F. Brynes, išreiškęs susirūpinimą dėl sovietų ketinimų steigti karines bazes Turkijos teritorijoje.
H. Saka atsakė, jog šalis dar negavo oficialių Maskvos reikalavimų, tačiau pridūrė, jog SSRS suformulavo sąlygas, kuriomis sutiktų atnaujinti 1921 m. sutartį. Sąlygos buvo tik dvi: grąžinti Karso ir Atvino provincijas rytų Anatolijoje bei pradėti derybas dėl sąsiaurių kontrolės.
Reikia pažymėti, jog dar 1945 m. birželio 7 d. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas Turkijos ambasadoriui Selimui Sarpe pareiškė, kad jo šalis nori šias dvi sritis, 1878-1918 m. valdytas Rusijos imperijos, o 1918-1921 m. Gruzijos ir Armėnijos, esą istoriškai grąžinti dabartinėms socialistinėms respublikoms.
Jei taip būtų nutikę, sovietų pozicijos apie Juodąją jūrą ne tik sustiprėtų, bet ir grasintų britų įtakai Artimuosiuose Rytuose. Taigi J. F. Brynes pasiteiravus apie regionų etninę sudėtį, Turkijos ministras atšovė: „ten gyvena turkiškai kalbantys turkai, kurie yra visiškai patenkinti Turkijos vyriausybės demokratija.“ 1946 m. vasario 25 d. SSRS ambasadorius Vladimiras Vinogradovas Turkijos vyriausybei pateikė naują netiesioginį siūlymą – „Turkija gali gauti daugiau nei kompensacija kitur (dėl rytų Anatolijos teritorijų atidavimo).“ Į ką laikinai einantis Turkijos užsienio reikalų ministras Nurullah Sümer atkirto: „Turkija nei atsisakys, nei aneksuos teritorijų.“
Jei teritorinė ambicija SSRS buvo „svarbus“, tai sąsiauriai į Juodąją jūrą – „gyvybiškai svarbus“ reikalas. Vasario 27 d. slaptame laiške (kuris adresatą pasiekė pavėluotai kovo 18 d.) E. Wilsonas valstijų sekretoriui pažymėjo: „sovietų tikslas – sugriauti dabartinę nepriklausomą Turkijos vyriausybę ir jos vietoje pastatyti „draugišką“ režimą, kuris užbaigs naudingų šalių, esančių ties Rusijos vakarų ir pietų sienomis, saugumo juostą ir visiškai panaikins vakarų įtaką Turkijoje.“ Tų pačių metų kovo viduryje spauda informavo, kad JAV valstybės departamentas pasirengęs užtikrinti Turkijos bei Irano (šalyje veikė sovietų marionetinė Mahabado respubliką) teritorinį vientisumą.
Tad spaudžiamas Vašingtono, 1946 m. kovo 24 d. Stalinas galiausiai sutiko išvesti sovietų pajėgas iš Irano teritorijos, kas tapo svarbia data visam Artimųjų Rytų regionui. Vis dėlto balandžio 6 d. šį įvykį užgožė į Stambulą atplaukęs JAV karo laivas „USS Missouri,“ kurio kapitonas teigė į tėvynę grąžinantis neseniai mirusio Turkijos ambasadoriaus JAV Münir Ertegün palaikus. Kita vertus, tai buvo Amerikos paramos Turkijai demonstravimas, nes kartu atkeliavo prezidento Hario S. Trumano diplomatas Alexander W. Weddell bei grupė žurnalistų. Šiuos priėmęs Ş. Saracoğlu užtikrino, kad „jo tauta yra verta garbės būti vadinama Jungtinių Valstijų draugais.“ Sovietų atsako ilgai laukti neteko. SSRS ambasadorius Jungtinėse Valstijose Nikolajus Novikovas tai apibūdino kaip „karinę-politinę demonstraciją prieš Sovietų Sąjungą.“ Visgi Turkijos vyriausybė teigė neketinanti pasiduoti sovietų spaudimui.
Nepavykus rytinių teritorijų atsiimti diplomatijos būdu, nes Gruzijos pretenzijas pasaulis laikė sovietų ekspansinio plano dalimi, o 1946 m. pavasarį iškeltas kurdų klausimas taip pat patyrė fiasko, SSRS rugpjūčio 7 d. Turkijos užsienio reikalų ministerijai įteikė notą. Joje nurodyta, kad paskutiniojo karo įvykiai Juodojoje jūroje aiškiai rodo turkus nebepaisant saugumo interesų regione (priminti atvejai, kai per sąsiaurius leista plaukti italų bei vokiečių laivams.
Pastarasis laivas turkų sulaikytas tik 1945 m. vasario 23 d., kai šalis paskelbė Vokietijai karą). Dokumentas užbaigtas reikalavimu naujoje tarptautinėje konferencijoje persvarstyti 1936 m. sutartį.
Visgi sąsiaurių klausimą iškėlus dar Potsdamo konferencijoje, JAV prezidentas H. S. Trumanas, tai vadino Turkijos ir SSRS vidaus politikos reikalu, į kurį kitos šalys neturi veltis. Bet konferencijos išvakarėse JAV suprato savo klaidą, nes sąsiauriams atitekus sovietams, tai suteiktų šiems strateginį pranašumą tarp jūrų ir pastūmėtų Turkiją į komunizmo glėbį.
Tad slaptai JAV valstybės sekretoriaus Dean Acheson į Paryžių siųstame dokumente pažymėta: „Mūsų nuomone, pagrindinis Sovietų Sąjungos tikslas yra įgyti Turkijos kontrolę. Jei šiai pasiseks į Turkiją įvesti ginkluotąsias pajėgas, kurių tariamas tikslas – bendrai stiprinti sąsiaurių kontrolę, Sovietų Sąjunga panaudos jas valdyti Turkiją.“ Jausdama kortas slystant iš rankų, SSRS baugindama 1946 m. vasarą padidino karo laivų skaičių Juodojoje jūroje ir surengė pratybas palei Turkijos sienas.
Aštrėjant politinei situacijai regione, Turkija per kelias dienas kreipėsi pagalbos į JAV. Prezidentas H. S. Trumanas, pasikonsultavęs su administracija, nedelsiant išsiuntė karinio laivyno operatyvines pajėgas. Maža to, spalio 9 d. JAV ir Didžioji Britanija dar kartą patvirtino paramą Turkijai. Britų vyriausybė teigė, jog turkai turi visas teises patys ginti sąsiaurius, o amerikiečių diplomatai bei karininkai D. Acheson skirtame memorandume pabrėžė: „Turkija yra vienintelė tauta, kuri dabar turi tvirtą pasiryžimą priešintis sovietų politikai regione.“
Galop, spalio 18 d., Turkijos užsienio reikalų ministerija atsakė į sovietų notą. Joje teigta, kad siūlymas bendrai ginti sąsiaurius prieštarauja šalies suverenioms teisėms, saugumui. Ir jei taip nutiktų, Turkijai tektų dalintis savo suverenitetu su kaimyne. Be to, notoje atkreiptas dėmesys, kad Turkijos vyriausybei kyla klausimas, kodėl SSRS teisė gintis turėtų būti įgyvendinta Turkijos teritorijos sąskaita. Tai galutinai įtikino sovietų lyderius, kad dvišalis susitarimas neįmanomas.
Spalio 21 d. JAV valstybės departamento Artimųjų Rytų ir Afrikos reikalų biuro vadovas Loy Henderson išsiuntė slaptą memorandumą teigdamas: „Girdėjome, kad Turkija mums žada pateikti prašymą dėl ginklų. Nežinome, ko turkai nori, tačiau rūpinamės bet kokiomis aplinkybėmis suteikti kovinę įrangą...Pagal geografinę padėtį Turkija yra tartum kamštis butelio kaklelyje, per kurį sovietų politinė, karinė įtaka gali lengviausiai patekti į rytų Viduržemio jūrą ir Artimuosius Rytus.“
SSRS užsienio reikalų ministerija įnirtingai ieškojo palankios sąsiaurių krizės baigties. Gruodžio 10 d. sovietų ambasadorius N. Vinogradovas Maskvą perspėjo nedalyvauti tarptautinėje konferencijoje, kurią anksčiau siūlė JAV, Didžioji Britanija ir Turkija, nes bus mažumoje ir negalės išspręsti sąsiaurių krizės savo naudai. 1947 m. sausio 25 d. ambasadorius rekomendavo Turkiją nustumti į šalį bei tiesiog susitarti su Jungtine karalyste ir JAV dėl Juodosios jūros šalims nepriklausančių karo laivų uždraudimo įplaukti į šią jūrą.
Tais pačiais metais turkų spaudoje rašyta, jog teikdamos pagalbą Jungtinės Valstijos ne tik rodė savo troškimą ginti Turkiją, bet ir demonstruoja esančios pasirengusios ginti save bei kitas šalis nuo „bolševizmo ir slavų agresijos“, nes „tikrosios Amerikos sienos eina per Turkiją ir Graikiją.“ Tai vedė tiesiogiai prie Trumano plano (1947 kovo 12 d.) priėmimo, kuriuo JAV įsipareigojo apsaugoti Turkiją bei Graikiją ekonominėmis bei karinėmis priemonėmis, neleidžiant šalims patekti į sovietų zoną.
Tad nepaisant neigiamų sovietinių ekspertų prognozių, Trumano doktrina tapo Turkijos užsienio politikos lūžiu, pastūmėjusiu valstybę Amerikos strateginės partnerės link. Galop, 1952 m. Turkija įstojo į NATO. Po metų, SSRS atvirai pareiškė atsisakanti bet kokių pretenzijų į Turkijos teritorinį suverenitetą bei sąsiaurių kontrolę, „dėl gerų kaimyninių santykių, tvirtos taikos ir saugumo.“
1957 m. birželį TSKP CK pleniume, pirmasis TSKP CK sekretorius Nikita Chruščiovas, peržiūrėjęs Stalino kursą, ėmėsi puolimo prieš V. Molotovą: „Po buržuazinės revoliucijos turėjome draugiškus santykius su turkais...
Nugalėjome vokiečius ir apsvaigome nuo sėkmės. Turkai buvo mūsų draugai, tačiau parašome notą tikėdamiesi, kad šie atiduos Dardanelus. Jie nebuvo kvailiai. Dardanelai yra daugiau nei Turkija. <...> Dabar sakome visokius žodžius, tačiau jie vis klausia, kodėl į juos nusispjovėme. Kodėl tai padarėme? Tai buvo kvaila. Praradome draugišką Turkiją ir dabar turime amerikiečių bazes, kurios kelia grėsmę mūsų pietums.“ Išgyvenusi tokią istoriją, Ankara dabar radikaliai keičia savo požiūrį į Rusiją, klausdama Europos – „Ar jūs gintumėte mane taip pat, kaip ginate Ukrainą.“
