Tik tai XIX amžiaus imperija, kurią valdyti jam vargu ar norėsis, o Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo. Net jei pavyks sunaikinti didžiąją dalį Ukrainos ir ją užimti, čia ne Sirija, – išlaikyti teritoriją gali būti neįmanoma ekonomiškai. V. Putinas, kaip pradedantysis istorikas, taip ir nesuprato pradedančiojo dailininko klaidos – nesvarbu, kokia stipri tavo armija, prieš visą pasaulį nepakariausi. Pralaimėjimas – tik laiko klausimas, ir Rusijos istorijoje taip jau buvo.
Šalies ekonomika griūva, ir tai – tik pradžia. Kol kas iš paskutinių išteklių palaikomas rublio kursas, kiek ilgai tai pavyks, niekas nežino, nes didžiąją dalį išgirtojo stabilizacijos fondo užšaldė Vakarai. Statybinėmis medžiagomis prekiaujančios įmonės kainas per naktį padvigubino, tačiau kol kas nieko neparduoda, nes šalyje įvestas kainų reguliavimas ir niekas nežino, kokios bus realios sankcijos už pažeidimus.
„Apple“ išjungė savo įrenginių palaikymą ir nutraukė prekybą jais visoje Rusijoje. Smulkmena? Ne, tai reiškia stiprų stūmimą tolyn nuo technologijų, kaip ir SWIFT dalinis išjungimas. Laukiam „Google“ žingsnio.
„Sberbank“ net nelaukė pasekmių ir paskelbė apie padalinių Europoje bankrotą.
Kokio dydžio infliacija laukia, niekas nežino, nes palūkanų norma padidinta iki 20 proc.
Rusiškų įmonių akcijos krito į dugną ir šalis skyrė trilijoną rublių joms išpirkti. Realiai tai reiškia nacionalizaciją. Kas bus su rusais, kurie investavo į Vakarų įmonių akcijas, neaišku. Jie jau pradeda ieškoti.
Lenkija pradėjo atiminėti rusų turtą. Romanas Abramovičius pats pardavė savo namus Londone. Skubėjo, kol galėjo.
Rusijoje nebebus gaminami vakarietiški automobiliai.
Apie skrydžius jau žinote – net grįžti iš kurortų rusai nebegali. Lėktuvai neskrenda, nes neturi kaip.
Išvažiuoti iš Rusijos vis sunkiau. Jei ukrainiečių visi laukia išskėstom rankom ir pasiruošę padėti, rusams vizų išdavimas stabdomas, nebelieka net galimybės nusipirkti pilietybę investuojant kelis šimtus tūkstančių eurų.
Galima vardinti ir daugiau. Kai bus publikuotas šis tekstas, sankcijų ir ekonominių praradimų bus daugiau.
Tačiau V. Putinas, jei domėjosi istorija, turėjo žinoti, kad tai ne pirmas kartas, kai Rusija susiremia su visu pasauliu ir pralaimi.
Vadinamasis nulinis pasaulinis karas jau vyko, ir tai buvo ta pati Ukrainos teritorija – Krymas.
Krymo karas truko nuo 1853 m. spalio iki 1856 m. vasario mėnesio, viena iš kariaujančių pusių buvo Rusijos imperija, kita – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Osmanų imperijos ir Sardinijos karalystės sąjunga. 1855 m. į karą prieš Rusiją įsijungė ir Švedijos–Norvegijos karalystė. Kariniai veiksmai Baltijos ir Azovo jūroje buvo menki.
Karas taip pat kilo dėl ideologinių priežasčių – rusai skelbėsi katalikybės gynėjais Osmanų imperijoje. Bizantija – tai pravoslavų krikščionybės atšakos šaknys. Prancūzai tuo metu Turkijoje atstovavo katalikybei ir po intrigų bei rietenų dėl kelių bažnyčių prasidėjo karas.
Krymo karas parodė Rusijos karo technikos atsilikimą; jos laivyną sudarė daugiausia buriniai laivai, kareiviai buvo ginkluoti lygiavamzdžiais šautuvais, iš kurių paleistos kulkos skriejo dvigubai arčiau nei iš graižtvinių priešininkų šautuvų. Trūko apmokytų rezervų, ginkluotės, amunicijos. Apie tiekimą net sunku kalbėti. Iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos uostų kariai buvo aprūpinami kur kas geriau nei vietiniai rusai. Būtent tada suklestėjo maisto pramonė, konservai, atsirado profesionalių medikų kariuomenėje.
Pralaimėjimas pažemino imperatoriaus valdžią, pagreitino baudžiavos panaikinimą (1861 m.). Po karo Europos kariuomenės buvo apginkluotos graižtviniais ginklais, buriniai karo laivai pakeisti gariniais, karyboje atsirado pozicinio karo elementų.
Čia tik viena dalis. Kita – ekonominė: rublio kursas krito dvigubai, šalis pradėjo stagnuoti. Iš tai nutiko tais laikais, kai ekonominiai ryšiai nebuvo tokie svarbūs kaip dabar, o apie globalizaciją niekas nebuvo girdėjęs.
Rusijos kariuomenė neteko 522 000, Osmanų imperijos – 400 000, Prancūzijos – 95 000, Didžiosios Britanijos – 22 000 žmonių. Karui Rusija išleido 800 mln. rublių, sąjungininkai – 600 mln. rublių.
Karą pradėjęs Nikolajus I jo nebaigė. Jis mirė 1855 m. Pagal oficialią versiją – dėl gripo komplikacijų, pagal neoficialią – nusinuodijo neatlaikęs pralaimėjimo gėdos.
Dabartinio karo Ukrainoje pabaiga? Rusija neturi geros išeities. Net jei užgrobs teritoriją ir sugebės išsaugoti didžiules pajamas iš naftos bei dujų, jos pačios ekonomika bus sugriauta dešimtmečiams. Pasaulio mastais nedidelė valstybė viena nepajėgs išlaikyti padoraus technologinio lygmens, kad bent neatsiliktų nuo konkurentų.
Ką reiškia technologijos ir pramonė, jau parodė Krymo karas. Jis taip pat parodė, ką reiškia, kai mėgini kautis su praktiškai visu moderniu pasauliu.
Kalbant apie Ukrainą, jei ją pavyks užimti Rusijai, tai kraštas toliau dešimtmečius liks vargingas ir skurdus, nepaisant fantastiškų jos turimų resursų. Jei jie ateis į ES, Europai tai bus proga atkurti savo ir šios šalies ekonomiką. Tą jau parodė Maršalo planas, kai buvo atkurta suniokota Vakarų Europa, ir ši labai greitai suklestėjo, o Rytų, kuri liko už geležinės uždangos, toliau skurdo. Istorija kartojasi.
Blogoji žinia V. Putinui, kad rusai ir ukrainiečiai ir toliau norės gyventi, kaip gyvena europiečiai, bet ne kaip rusai. Pasivažinėjimai tankais jų nuomonės ir svajonių nepakeis. Nebe XIX amžius, kai baudžiauninko nuomonė nieko nereiškė.
Taip, šį karą kariaujame ir mes. Džiaukimės, jei teks mokėti tik pinigais.
