Kaip gi taip atsitiko, kad tokia gera, sąmoninga, išsilavinusi, kultūringa, protinga, didi, stipri tauta per tiek laiko nesusitvarkė? Kaip tai įmanoma?! Gal vis dėlto nesusitvarkė, nes negali? Nes nemoka? O gal nesusitvarko, nes nenori? Nes patogu gyventi turint stogą, kurį suteikia caras, imperatorius ar įteisintas vagis? Bala nematė.
Užtat dabar jau rusofobija nieko kaltinti nereikia. Ukrainiečiai įrodė, kad bijoti iš esmės nėra ko. Gal ukrainiečius ir užmėtys vaikinukų kūnais ir galiausiai ukrainiečiai neatsilaikys, bet dėl vieno visiems turėtų būti aišku – rusofobų neliko. Su tuo ir sveikiname visus rusus ir Rusijos valdžią. Dabar visi yra rusrealistai (nepainioti su siurrealistais); o kai kurie – jau ir antirusai (yra skirtumas tarp baimės ir neapykantos). Ir už tai rusai turi padėkoti patys sau, ne Ivanui ir ne Vovanui.
Peržiūrėjau šimtus įrašų, kur Rusijos miestų gatvėse žmonių klausia nuomonės apie karą Ukrainoje. Atsakymų algoritmas yra paprastas. Štai jis. Jei pašnekovui yra per 50 metų, tikimybė, kad jis pritaria karui, yra apie 90 proc. (retas sako, kad nepritaria). Ypač stebina moterų palaikymas, bet gal tiesiog taip pasitaikė, kad tas šimtas, kurį aš stebėjau, sūnų neturi (jų nepaklausė). Jei pašnekovui nuo 30 iki 50 metų, tikimybė, kad karui pritaria, yra apie 50 proc. Kai kurie sako, kad karui pritaria ir seniai jo reikėjo. Kai kurie karo nenori, bet nebūtinai būtent šio karo, nenori karo apskritai. Jei pašnekovui iki 30 metų, beveik vienareikšmiškai karui nepritaria.
Ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kad aiškios vyraujančios nuomonės nėra. Vien dėl to, kad Rusija kariauja, jokių plakatų su užrašu „net vojne“ mes nepamatysime. Liaudies nepasitenkinimą reikia skatinti. Štai tokia „gera tauta“ su bloga valdžia. Šią gerą tautą reikia skatint pasisakyti prieš karą finansinėmis priemonėmis!
Koks finansinis skatinimas yra įmanomas apskritai? Morka arba lazda: arba duoti (pvz. 100 eurų už skiepą), arba atimti. Šiuo atveju bandoma atimti, t. y. deramas elgesys skatinamas sankcijų lazda. Kai paskatini sankcijomis, kai nuvertėja indėliai, nėra maisto, viskas brangsta – tuomet nenoriai, iš lėto rusas ieško flomasterių, didelių popieriaus lapų ir užrašo: „net vojne“. Kai kurie dar ir gatvėje pasirodo. Daug kas neina, nes… areštai (bloga valdžia neleidžia gerai tautai išeiti pasikalbėti). Aišku, geriau didi tauta palauks, kol visus ukrainiečius iššaudys, tuomet ir sankcijas nuims, nes nebebus dėl ko jas taikyti. Geros tautos būtent taip ir elgiasi.
Kiekviena tauta turi sumokėti kainą už laisvę, galimybę rinktis, galimybę gyventi ir progresuoti. Būtent taip tauta formuojasi. Kitaip suartėti, pajausti tautos dvasią yra sunku. Mes mokėjom. Lenkai mokėjo. Latviai mokėjo. Net amerikiečiai kažkada mokėjo. Kažkodėl rusų tauta tos kainos mokėti nenori. Gali būti, kad taip yra todėl, kad jie yra, supranti, labai vertingi žmonijos egzemplioriai (kiekvieno vertė yra maždaug tiek, kiek Šoigu už lavoną motinoms sumokės). Jie yra geri. Tik jų caras – amžinai blogas. Ir čia, supranti, ne jų kaltė. Jie gi jo nerinko. Ar rinko?
„Kodėl man atjungia korteles? Aš gi nieko blogo nepadariau. Tai Putinas blogai daro. Kodėl aš turiu mokėti?!“, rėkia rusė į paskutinį iPhone’ą savo gyvenime. „Kodėl manęs neaptarnauja kavinėje? Kodėl už Putino nesąmones aš turi mokėti?“, – rėkia kita rusė, kurios ką tik neaptarnavo Vokietijos miestelio kavinėje. Na, taip. Kodėl tu – tinginė – turi mokėti? Tegul ukrainietis sumoka: savo turtu, ašarom, sveikata, gyvybe. O tu, didingos tautos atstove, sėdėk ir lauk, kol kiti tau išspręs tavo problemas: pašalins carą, grąžins caro išdalintas įmones, atveš investicijų vagoną, pamaitins, mimozą sumaišys, migdolų latte pagirdys, manikiūrą padarys, pabučiuos, apklos, pamigdys ir nežadins iki pietų, nes tu gi mldc, gimei tokia. Ir dar atsiprašys, jei vaikelis nepatenkintas bus. Štai tokia didi tauta, su minimaliais, visiškai baziniais, absoliučiai suprantamais lūkesčiais. Ne. Ne lūkesčiais. Reikalavimais!
Vos prasidėjus karui, tų pačių rusų, kurie nepritaria karui, klausė papildomo klausimo: „tai kas mūsų dabar laukia?“. Atsakymus galima reziumuoti maždaug taip: „bus sankcijos, kurį laiką nieko neturėsime, negalėsime niekur važiuoti, bus liūdna…“. Toks jausmas, kad jie jau prie šito priprato. Okei… o tai, klausykite, didingoji tauta, jums neatrodo, kad jūs karo nenorite ne todėl, kad naujo MacBook’o negausit ar į Graikiją nenuvažiuosit, o todėl, kad dabar Ukrainioje nekaltų žmonių skerdynės vyksta? Ar jums karas blogai todėl, kad tiesiog kurį laiką bus kažkiek nepatogu? Didi tauta. Gera tauta. Tik caras blogas.
Kai gerųjų rusų blogam carui nepasisekė greitai užimti broliškos valstybės, kuri, anot kai kurių žvaigždūnų, „deja, išprovokavo mūsų psichopatą“ (vėlgi, kalti ne rusai, o neatsakingi ukrainiečiai, kurie nemoka bendrauti su rusų išrinktu ir perrinktu ligoniu), tuomet jau ir visuomenininkai, ir vidurinioji klasė prakalbo apie tai, kokiam baisiam režime jie visi gyvena. O pastaruosius dvidešimt metų viskas tiko, baisu nebuvo. Kodėl? Todėl, kad buvo ir iPhone’ų kiek nori, ir Aeroflotas į pietus skrido, ir banko kortelės veikė užsienyje… O dabar, matai, Putinas yra labai žiaurus ir blogas. O tauta yra gera.
Grįžtant prie rusrealizmo, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kokį palikimą didi tauta mums sukrovė per visą savo istoriją. Pradėkime nuo literatūros. Kas per literatūra, kur kokie 90 proc. visos gamybos (kitaip pavadinti visa tai sunku) yra juoda propaganda, o likusi dalis – visokių disidentų, tremtinių, politinių kalinių, persekiojamų autorių kūryba? Čia toji garsioji rusiška dvasia taip gimsta? Du kultai. Pirmas – sufabrikuotos, netikros didybės. Antras – skausmo. Kam mums viso to reikia? Į ką tai veda? Ką tai aukština? Ką tai skatina? Štai paskutinysis jų literatų išstojimas. Ten – viskas, ką jums reikia žinoti apie literatų požiūrį į šių dienų įvykius.
Sportas. Kiek olimpiadų, tiek skirtingų vėliavų. Nė vienos žaidynės neapsieina be dopingo. Senelis kažko pribėrė. Bobutė kažką įdėjo. Kai kitą kartą nuvažiuos, kaltins prostitutes. Dėka Rusijos, žiūrovai nusisuka nuo olimpinio sporto. Kam žiūrėti, stebėti, sirgti, jei tik po kelerių metų sužinosim, kas iš tikrųjų laimėjo. Ačiū, didi tauta, už tai, kad padarei ir šią sferą geresne.
Kalba. Sena, turtinga, didi kalba, leidusi sukurti ne vieną gražų propagandinį eilėraštį, romaną, dainą. Tokia galinga, turtinga ir aiški, kad be keiksmažodžių jau net Dmitrijus Gordonas nemoka paaiškinti, kokia didi yra Rusija, bendraudamas su kolegomis Rusijoje. Viskas, ką ši didi kalba davė mums, tai visokie trumpiniai ir keiksmažodžiai. Ačiū!
Politika. Amžinai kažkam kažko pavydinti, visų bijanti, savo nepilnavertiškume paskendusi, nekonkurencinga, visiška chamė, kurios užsienio reikalų ministras visus vadina „debilais“, o ambasadoriai gąsdina, lyg būtų, nesuprasi, chuliganai ar banditėliai. Mūsų marozai yra geresni diplomatai nei Rusijos diplomatai. Korupcijos dugną pasiekusi, žmones apvogusi, žmones apgavusi, didelė, pavargusi baba, kurios anūkai jau tingi aiškintis su šizofrenine paranoike ir tiesiog laukia, kol baba numirs ir juos valdys teta, kuri 18 mėnesių bus normali, o po to… kaip visada.
Muzika… tingiu toliau rašyti, nes neverta švaistyti laiko.
Visi kaltina vien Putiną – lengviausias užsiėmimas. Kas iš to? Tai yra laiko švaistymas. Juk visų diktatorių likimas yra vienodas. Prisivogę, nusikaltę, suprantantys pabaigos neišvengiamumą, senstantys despotai vieną dieną pameta protą: apsistato pimpačkiukais, kurie jiems sako, ką jie nori girdėti; kai girdi vien tai, ką nori girdėti, pradeda visus įtarinėti, nes gi supranta, kad nebūna viskas taip gerai visą laiką; tuomet pradeda dar neadekvačiau elgtis, kuo dar labiau motyvuoja pimpačkiukus kalbėti tik gerus dalykus, dėl ko dar labiau nemiega naktimis… Kol vieną dieną galutinai išprotėja ir padaro mirtiną klaidą. Tuomet patys pimpačkiukai suvalgo savo vadą ir kažkuris iš pimpačkiukų tampa naujuoju vadu. Čia baigtis yra aiški. Nes ji beveik visada tokia pat. Ir Rusija (nepriklausomai nuo to, kaip ši šalis vadinasi ar atrodo) – ne išimtis. Tiksliau, ten toks valdžios pasikeitimas yra norma.
Vargšas Putinas dabar „kentės“ už tai, kad rusai jo laiku nepakeitė, nenuvertė, nesurado kito. Ar taip elgiasi didi tauta? Išmintinga tauta? Atlaidi tauta? O gal ši didybė ir išmintis – tik marketingas, propaganda, t.y. sena, gera, rusiška pakazūcha?
Kai visa tai baigsis, mes turėsime švęsti trumpai ir be pagirių. Nes po Putino ateis jo kopija. Naujas vadas (vargu, ar tai bus vadė) kils iš tų pačių, kurie „vojne net“ rėkia tik tada, kai dešra pabrangsta arba telefonas pasensta, t. y. iš tų, kurie nori permainų, kai jachtas ir vilas atiminėja. Tai bus vienas iš dabartinių pimpačkiukų, kuris „atneš taiką“ ir prieš kurį balsuot bus iš pradžių neįmanoma, o vėliau – negalima. Kitaip nebus. Būtent todėl turime išlikti rusrealistais ir neleisti rusrealizmui numirti.
Kažkada jos bent jau kažkas bijojo. Dabar jau net nebijo. Rusofobų nebėra. Ukrainiečiai – ne rusai – visus išgydė. Slava Ukraini!
