Tragiškas mūšio prie Gyvačių salos turinys turi ir tam tikrą komišką atspalvį. Taip dažnai atsitinka, kai susiduria nelygios jėgos, kaip toje pasakėčioje apie liūtą, kuriam į akį įkanda uodas. Šįsyk jokio liūto nėra. Yra tik grubi, buka, bejausmė karinė masė. Ir ten, ties Gyvačių sala ji patiria grandiozinį, gėdingą moralinį pralaimėjimą.
Šis Ukrainos karo epizodas nubraukė visus daugiau ar mažiau garsius Rusijos armijos karybos istorijos puslapius. Napoleono dvasia pagaliau ramiai atsiduso, o Kutuzovas, Suvorovas ir kiti šlovinti rusų strategai gėdingai vartosi karstuose.
Tos didelės valstybės karo mašiną kažin ar galima vadinti kariuomene, žymiai geriau tinka žodis armija. Ji tokia buvo ir tokia liko: galinga, nuožmi, bet buka, kaip sovietinis gerovės kursas į niekur.
Šią komišką, giliu vidiniu absurdu pasižyminčią armijos dvasią patyriau Vilniuje, Čiurlionio gatvėje. Sovietinės okupacijos laikais ten buvo universiteto karinė katedra. Nors vėlgi – žodis „katedra“ visiškai netinka bukagalvių su antpečiais štabui. Man ir mano kurso draugui teko užduotis: nugriauti vidinę pastato sieną. Nugriovėme. Tada atėjo majoras ir liepė statyti iš naujo. Statėme. Tada atėjo padpalkovnikas ir liepė vėl nugriauti. Griovėme. Galiausiai pasirodė palkovnikas ir liepė vėl statyti. Ši veikla buvo apibūdinta kaip speciali karinės statybos – griovimo operacija. Ideali absurdo paradigma.
Iki šių dienų niekas esmingai nepasikeitė: idiotus su antpečiais tada ir dabar valdo tas pats saldofoniškas naikinimo, griovimo instinktas. Todėl ukrainiečių kareivio išrėktas rusiškas keiksmas rusų „karabliui“ yra fantastiška atsvara sadizmui, beprotybei, barbariškai jėgai. Putinizmui.
Lieka klausimas: ar Vakarai gebės perprasti keiksmo istorinę reikšmę? Ar tik pasikapstys po frazeologizmų žodynus? Arba gal – ne, gal kitaip reikėtų suformuluoti klausimą, paprasčiau: ar į BVP aukštybes pakilę vokiečiai, prancūzai, italai, ne politikai, o Romos namų šeimininkės, Berlyno picų kepėjai, Paryžiaus bistro savininkai pasiruošę mokėti tris, keturis, penkis kartus didesnę sąskaitą už dujas ir benziną solidarumo su Ukraina vardan?
Panašiai 1939 metais prancūzai svarstė ar verta vykti į rytus ir mirti dėl Gdansko. Atsakymo sulaukė labai greitai, po metų. Paaiškėjo: mirti dėl Gdansko buvo tiek pat verta kaip ir mirti dėl Paryžiaus. Bet jau buvo per vėlu.
Prie Gyvačių salos ukrainiečių kareivio išrėktas necenzūrinis „na...“ jau supurtė. Ir ačiū Dievui. Skaitau Italijos žiniasklaidą ir džiaugiuosi šia dienraščio „Domani“ (it. – rytoj) šeštadienio antrašte: „Dujos ir Rusija: mes paaukojome Ukrainą dėl mūsų vartojimo poreikių“. Taškas. Puiku. Kituose dienraščiuose matau jau prasidėjusias politikų rietenas: na, kas šioje šalyje yra didžiausias Putino draugas? Kas važinėjo su vizitais į okupuotą Krymą? Ir taip toliau: vyksta tai, ko iki šiol nebuvo.
Jau matau kaltės jausmą ir juodu ant balto surašytą liūdną, tragišką išvadą: „Pasirodo, yra tautų, kurios savo vertybių nekvestionuoja. Mes nekvestionuojame tik savo vartojimo poreikių“. Aplodismentai.
Žinoma, būtų gerai, kad vardan solidarumo su Ukraina nepradėtume karo su Vokietija ir Italija dėl jų požiūrio į swiftą ir dujas. Nes jeigu pradėtume, tai KGB pulkininkas su savo armija liktų patenkintas. Jaustųsi pakiliai, atlikęs savo šėtonišką misiją – suskaldęs, supriešinęs Europą. Eilinį kartą.
Iš prekystalių pašalinę „rusiškus standartus“ (vakar), nutraukę rusišką televizinę smegenų plovimo mašiną (irgi vakar, o gal rytoj), sustabdę Lukašenkos tranzitus (užvakar) galimai jaučiamės vertybių čempionais ir jau galime auklėti Europą. Tiesa, mes turėjome pandemiją – varginančią dvejų metų trukmės repeticiją prieš kažką, ko dar nežinojome. Nupenėti Europos Sąjungos milijardų, pasikėlę iki beveik Vakarų gyvenimo kokybę mes įsivaizdavome (užvakar), kad blogiausias dalykas, kuris gali ištikti – Stambulo konvencija arba pora bakstelėjimų į petį (vakar). Tai atrodė siaubinga, nerealu, tragiška. Beveik pasaulio pabaiga.
Šiandien žiūrint į beprotiškas automobilių kolonas judančias iš Kijevo Vakarų pusėn, nebent filmuose apie Vietnamą regėtus kovinių sraigtasparnių reidus virš gyvenamųjų namų, greitkelyje liepsnojančius tankus taip nebeatrodo. Jeigu rimtai – būtent dabar, pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis masinė antivakserių isterija dėl „marmalo“ invazijos į kūną – monumentą atrodo taip: susireikšminusių paranojikų kliedesiai. Šia prasme pandeminė repeticija buvo laiku.
Žinoma, ten tie italai. Ten tie vokiečiai... O pas mus dar visai vakar ponia Rūta su ponu Andriumi aiškinosi, visai rimtai kariavo dėl vieno projekto administracinių išlaidų procento. Kalėsi iki kraujo.
O vieno vertybinio tautinio judėjimo lyderis kelia tautą prieš valdžią, kuri rėmė Baltarusijos demokratiją ir dabar štai, matote – rezultatas: rusų armija atsidūrė kažkur ties Gardinu.
O visai neseniai mūsų, ne kažkoks ten makaroninis italų verslas cypė dėl solidarumo su tolimu Taivaniu katastrofinių padarinių. Kinų imperatorius susinervino, matyt, ne be reikalo. Nes jau irgi ruošiasi.
O prieš dešimt dienų, pagalvokime – vos prieš dešimt kažkas ragino šturmuoti tą balkoną Vilniuje.
O dar tas apžvalgininkas raginęs mus susidėti su Trumpu, su tuo kaubojumi Donaldu, kuris mainais už gynybos sistemas iš Ukrainos prezidento reikalavo tam tikrų paslaugų. Ir galiausiai Ukraina, atrodo, taip ir liko be amerikietiškų gynybos sistemų.
„Na...“ prie Gyvačių salos skamba mums visiems. Mes čia, Europoje, žinoma, šiek tiek pasiginčysime, pabadysime vienas į kitą pirštais. Ką padarysi, ji tokia – mūsų vakarietiška demokratija. Klaidžiojanti, klystanti, prieštaringa. Kokia ji bebūtų, bet putinizmas ir visos likusios diktatūros jos bijo kaip šėtonas kryžiaus.
