Tai – dar ne pergalė Ukrainai, nors dabar, praėjus daugiau nei 48 valandoms po priešo įsiveržimo, šansai apginti savo šalį ukrainiečiams didėja kas valandą. Ukraina gali laimėti.
Tačiau garantuotas yra pralaimėjimas Rusijai, kuri nepasiekė nė vieno savo tikslo per dvi paras.
Žaibiškas karas (Blitzkrieg) nepavyko. Pirmieji smūgiai – balistinės raketos ir aviacija (išskyrus sraigtasparnius), kur Rusija turėjo absoliutų pranašumą, savo tikslų nepasiekė, nes dominavimas ore nepasiektas, Ukrainos priešlėktuvinė gynyba pažeista, bet nesunaikinta ir yra atstatoma, tinkamų oro uostų desantui Rusijai trūksta. O jau rusų sraigtasparnius ir bepiločius ukrainiečiai pleškina, kaip taikinius šaudykloje.
Kovojant gatvėse, Rusija neturi jokių pranašumų – čia viską laimi Ukraina, neblogai ginkluota ir puikiai motyvuota, nes jos kariai ir savanoriai gina savo žemę ir savo šeimas, o puolantys rusai neturi jokios priežastis kautis ir mirti. „Už Putiną!“ nėra joks efektyvus kovos šūkis, o jokio kito tikslo, kaip pamišusio diktatoriaus planas perrašyti istoriją ir į ją įeiti kaip didžiavyriui, nėra.
Kol teisėta valdžia savo vietoje ir Volodimiras Zelenskis komunikuoja garsiai iš gatvių, tol nepasiektas pagrindinis Rusijos tikslas: nuversti valdžią ir pastatyti naują, kuri kažkokiais teisiniais būdais atiduotų Ukrainą Kremliui. Jei Zelenskį galima būtų pašalinti, kaip areštuodavo arba nušaudavo diktatorius iki šiol, tai jau būtų buvę padaryta. Specialieji Rusijos komandosų būriai, tokie, kokius mes matėme 1991 sausio 13 dieną, šiandien Kijeve bejėgiai – jie geriausiai veikia tada, kai vyksta ramus gyvenimas ir gatvėse nėra pasipriešinimo.
Informacija ir propaganda yra svarbiausia, kodėl Rusija šį karą pralaimėjo.
Rusijos generolai suplanavo karą senoviškai, kaip prieš tris-keturis dešimtmečius Afganistane ir Čečėnijoje. Tais laikais agresoriui galima buvo lengvai dominuoti informacinėje erdvėje, skleidžiant viską, ką tik sugalvodavo, ir niekas negalėjo tam rimtai pasipriešinti.
O šis karas – pirmasis atviros informacijos karas, kuris vyksta visose platformose, nuo Instagramo iki Twitterio, Feisbuke ir tiesioginėse transliacijose, filmuojamose telefonu. Kažkada buvo sakoma, kad amerikiečiai pralaimėjo Vietnamo karą, nes neįmanoma kovoti su šalimi, kur kiekvienas valstietis turi šautuvą ir pliekia iš kiekvienos ryžių lysvės.
Šiandien kiekvienas besiginantis ukrainietis turi telefoną su kamera, o agresorius turi tik savo kanalaus, kurie yra bejėgiai prieš pasaulio informacinį vandenyną. Negali su ugniagesio žarna rankose priešintis vandenynui arba krentančiam kriokliui.
Rusija turėjo planą, ką jis sakys ir ką darys: esą atėjusi ginti Donbaso ir Luhansko liaudies respublikų, žaibiškai puola, pakeičiama valdžia, o žinutėje sakoma, kad pati Ukrainos liaudis nuvertė nekenčiamą režimą, kurie buvo JAV ir NATO pakalikai, laikantys savo liaudį įkaitais. Ukrainoje nebuvo nei laisvės, nei rinkimų, nei demokratijos, valdžioje buvo chunta, ir mes nuo jos išlaisvinome brolišką liaudį.
Tokia žinutė suveiktų tik tada, jeigu visi kiti aplinkui tylėtų. Dabar išėjo visiškai atvirkščiai. Rusijos žinute nepatikėjo niekas, net ją palaikantys klounų režimai Venesueloje ar Kuboje.
Viso pasaulio žiniasklaida ir socialiniai tinklai, kurie irgi yra žiniasklaida, jau spėjo milijonus kartų pakartoti: tai neišprovokuota ir nepateisinama agresija prieš laisvą ir demokratinę Europos šalį, ir ją vykdo Kremliaus diktatorius su maniakiška vizija.
Putinas spėjo kelis kartus visiems pademonstruoti pamišėlio isterijas, pateikdamas ir ilgas kalbas, ir kraupius bei groteskinius drebančio Rusijos politbiuro posėdžius, kur visi leidžia į kelnes prieš vienvaldį lyderį, ir nekontroliuojamus siautėjimus, kai vadino Ukrainos valdžią narkomanų ir neonacių šutve (ypač kvaila, turint galvoje, kad Volodimiras Zelenskis yra žydas, kurio šeima nukentėjo per Holokaustą). Putinas aiškiai rodė, kad gyvena savo realybėje ir su juo nėra apie ką kalbėtis – nuo jo reikia gintis visam laisvam pasauliui.
Vladimiras Putinas, panašu, tikrai galvojo, kad Ukrainos valdžia nėra palaikoma žmonių ir Rusijos kariai bus sutikti, kaip nugalėtojai. Nesinaudodamas internetu ir pats tikėdamas savo užsakyta propaganda (yra žinoma, kad jis semiasi žinių iš savo paties finansuojamų valstybinės TV kanalų, o jie stengiasi pateikti jam tai, kas senukui patiktų), diktatorius negalėjo adekvačiai vertinti situacijos.
Tai, kad tūkstančiai žmonių išeis protestuoti net Maskvoje, jam turėtų būti nelaukta, bet neaišku, ar jis apie tai žino.
Dabar Kremlius, jau pralaimėjęs karą, bando uždarinėti arklidės vartus, kai visi arkliai jau išlakstė. Bus bandoma riboti Rusijoje priėjimą prie Feisbuko (apie Instagramą ir Twitter saugumiečiai dar negirdėjo) ir primygtinai rekomenduojama žiniasklaidai, kad ji karo nušvietimui naudotų tik oficialią informaciją, tai yra, Kremliaus versiją. Apie tai galima buvo galvoti anksčiau, bet dabar tokie pasispardymai nepasiekia jokio tikslo.
Kitas dalykas, apie ką nepagalvojo Kremlius, yra dar baisesnis: krentanti rublio vertė (nepaisant to, kad Rusijos centrinis bankas degina milijardus, siekdamas palaikyti valiutos kursą) ir panika prie tuštėjančių bankomatų. Valiutinių indėlių įšaldymas (nes jei visi rusai norės juos atsiimti, jie baigsis, o rusai nori juos atsiimti, nes rublis ritasi pas velnius) sukels žmonėms jausmą, kad karas yra jau jų teritorijoje. Gali ką tik nori sakyti per televiziją, tačiau jei žmogus neprieina prie savo pinigų, jis supranta, kad valdžia jam nepadės. Tie žmonės Rusijoje, kurie nematę dolerių, mato tik dvigubėjančias kainas ir nekintančias pajamas.
Putinui daug laimės ir stiprybės teikė prieš karą visų iš eilės didžiųjų pasaulio lyderių vizitai. Jam reikėjo pasitvirtinti, kad yra reikšmingas, lygyus su kitais, kad yra rimtas lyderis (tas pats vyko su Saddamu Husseinu prieš tai, kai Irako budelis buvo nušluotas ir baigė gyvenimą kartuvėse). Dabar per dvi paras jis liko atstumtas ir su juo jau bendrauja tik kaip su pavojingu nusikaltėliu.
Šiandien svarbu suvokti, kad visos šnekos apie tai, kad NATO nesiųs savo kariuomenės į Ukrainą, yra paslaugos darymas priešui. Žinoma, nesiųs, niekas to ir nesitikėjo. NATO darys kitką. NATO stiprins savo sienas ir tai jau daro, o Ukraina gauna ir gaus didžiulį palaikymą pinigais ir ginklais: vien JAV pasiūlymas Kongresui paskirti Ukrainai virš šešių milijardų dolerių, ir skubus 350 mln dolerių skyrimas reiškia labai daug.
Kalbėti reikia apie tai, kad Ukraina įgali apsiginti, ginasi ir apsigins. Ji jau apsigynė, laikosi trečią parą, ir, svarbiausia, Putinas jau pralaimėjo ir blaškosi, vietoje žaibiško pergalingo karo gavęs žaibišką istorinę klaidą.
Siaubinga naktis baigiasi, ir jau nuraudo dangus: tai laisvės pergalės aušra.
Šlovė Ukrainai.
