Atsiprašau visų skaitytojų, kuriuos pirmosiomis 2022-ųjų dienomis suklaidinau savo naiviu tikėjimu, kad šiais metais nebus nei dar vieno karantino, nei didelio karo. Ne man vienam norėjosi tikėti, kad V. Putinas dar ne visai prarado sveiką nuovoką apie jo valdomos šalies galimybių ribas. Nes mažiau kaip 2 proc. pasaulio Bendrojo vidaus produkto tesukurianti šalis, net ir turėdama branduolinį ginklą, tiesiog negali sau leisti mesti iššūkį pasaulio tvarkai.
Pradėjęs savo prezidentavimą kaip beveidis svirduliuojančio Boriso Jelcino įpėdinis, užbaigęs 90-ųjų suirutę ir per pirmąjį savo valdymo dešimtmetį pasiekęs stabilų gerovės lygį didelei daliai Maskvos ir kitų didžiųjų miestų viduriniosios klasės, mainais už pasyvų pritarimą politinių konkurentų naikinimui, Vakarams jis atrodė racionalus ir prognozuojamas.
Net ir tada, kai įsiveržė į Sakartvelą, aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį ir siuntė samdinius kelti suirutę Donbase, tai buvo subtilus lošimas, naudojantis kaimyninių šalių silpnumu ir energetinės priklausomybės supančiotų europiečių neryžtingumu.
Kada senstantis autokratas virto klasikiniu senųjų 007 filmų išprotėjusiu blogiuku, dėl savo svajonių užvaldyti pasaulį pasiryžusiu sunaikinti žmoniją?
Dviejų dešimtmečių valdžioje apsuptam pataikūnų, teikiančių tik tokią informaciją, kurią Kremliaus šeimininkas nori girdėti, pakanka, kad pasaulio įsivaizdavimas kaip reikiant nutoltų nuo realybės. Bet lemiamas buvo pandemijos laikotarpis, kai izoliuotas nuo užkrato bunkeryje V. Putinas perskaitė kelias knygutes ir pasijuto istorijos žinovu.
Kai tai nutinka išėjusiam į pensiją provincijos buhalteriui, darbų mokytojui arba ūkininkui, blogiausiu atveju jis savo lėšomis išleidžia žemėlapiais ir senomis nuotraukomis iliustruotą brošiūrą apie gimtojo kaimo praeities grožį. Tačiau gerokai pavojingiau, kai 69 metų branduolinės valstybės vadovą užvaldo manija įsirašyti į pasaulio istoriją greta Stalino, Hitlerio, Napoleono, Petro I ir Aleksandro Makedoniečio.
Pasaulis nesuprato 2021 m. liepos 12 d. valstybiniuose interneto portaluose paskelbto Rusijos prezidento straipsnio „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“. O juk V. Putinas jau tada atskleidė savo troškimą bet kokia kaina sunaikinti Ukrainos valstybę, sukurtą, jo manymu, kaip „Antirusija“. Iš esmės tuos pačius savamokslio pseudoistoriko kliedesius apie Lenino sukurtą Ukrainos TSR ir Ukrainos suvereniteto nebuvimą Rusijos prezidentas su maniakišku atkaklumu pakartojo ir pripažindamas Donecko bei Luhansko „liaudies respublikas“, ir paskelbdamas karą Ukrainai.
Daugiau už prieštaringus pranešimus iš mūšių vietų pasako ketvirtadienį Ukrainos kariuomenės sausumos pajėgų socialiniuose tinkluose paviešintos į nelaisvę paimtų rusų kareivių nuotraukos. Nuginkluoti okupantai visai neatrodo baisūs – veikiau panašūs į išsigandusius paauglius.
Neapsigaukim, jie atėjo žudyti, griauti ir prievartauti. Jiems pasisekė, nes liks gyvi, bet tūkstančiai Rusijos šeimų artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais sulauks žinių, kad savo vaikų daugiau nepamatys. Vien Maskvoje gyvena per 12 mln. žmonių, o protestuose prieš karą išdrįso sudalyvauti vos tūkstantis.
Antrąją karo parą ir pas mus pasigirdo kairiųjų intelektualų balsų, esą neturėtumėm smerkti visos Rusijos, nes ten daug karo nenorinčių, tik nedrįstančių to viešai pasakyti žmonių. Tikrai, kokie vargšai tie rusai, čia jie yra tikrosios aukos, o ne kažkokie ukrainiečiai. Ką reiškia tie subombarduoti Kijevo daugiabučiai palyginus su dvasinėmis kančiomis, kurias patiria penktos kartos maskvietis intelektualas, bandydamas suderinti savo galvoje tolstojišką pacifizmą su alga valdiškoje tarnyboje.
Tylėjimas ir susitaikymas tokiu metu, kai tavo šalis pradeda nusikalstamą karą, reiškia tapimu to nusikaltimo bendrininkais. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijos miestų gyventojai karo nugalėtojų specialiai buvo vedami į žydų naikinimo stovyklas, kad pamatytų, už ką yra atsakingi. Belieka viltis, kad vienu ar kitu būdu Dievas, likimas ar kolektyviniai Vakarai pabaksnos Rusiją nosimi į Ukrainos juodžemyje pralietas kraujo upes.
„Gal tai buvo neišvengiama, kad pasaulis pasveiktų nuo Rusijos vėžio?“ – retoriškai klausė prof. Vytautas Landsbergis į solidarumo su Ukraina akciją Vilniuje susirinkusių žmonių.
Sveikimas prasideda nuo tikslios diagnozės, susitaikymo su žinia apie ligą ir tikslaus gydymo plano laikymosi. Iliuzijų dėl V. Putino Rusijos kėslų turbūt jau niekam neliko, bet sankcijų chemoterapijos dozės vis dar neatrodo pakankamos, kad galėtų visiškai sunaikinti piktybinio žmonijos auglio galimybes plėstis.
Lietuvoje atėjo metas skelbti paliaubas mūsų tarpusavio kultūriniuose karuose. Net ir būdami NATO bei Europos Sąjungos nariais, negalime jaustis visiškai saugūs. Ypač kai Baltarusija jau tapo Rusijos bendrininke kare prieš Ukrainą.
Metas užmiršti nesusipratimus tarp Prezidento ir Vyriausybės, Seimo valdančiosios daugumos ir opozicijos, nuoskaudas dėl pandemijos valdymo priemonių, nesugebėtų įteisinti partnerysčių ir „kalbos išdavyste“ kelių Seimo narių pavadintas lotyniškas raides pasuose.
Šiandien nėra nei liberalo, nei konservatoriaus, nei socialdemokrato. Nėra nei lietuvio, nei dzūko, nei lenko – širdyse visi esame ukrainiečiai. Išskyrus saujelę atvirų V. Putino gerbėjų, kurie patys tą išdavystės kelią pasirinko.
