Tai labai logiškas sprendimas, žinant Ukrainos istoriją ir mentalitetą. Tikėtina, kad V. Putinas neis į šį miestą, nes Lvovas tai Vakarų Ukrainos sostinė – krašto, kuriame kova su rusais vyko dešimtmečiais po II pasaulinio karo. Jis diktatoriui nereikalingas, nes ten įsitvirtinti sudėtinga.
Iki šiol pamenu pasakojimus, kaip per nacionalines šventes rusų kareiviai būdavo griežtai uždaromi kareivinėse, o miestų ir kaimų apylinkėse kalendavo automatai – ukrainiečiai šaudė į orą, bent taip parodydami, kad okupantai jų nepalaužė. Nesiimu patikinti, kad tai tiesa, kaip ir pasakojimai apie Karpatuose UPA (Ukrainos sukilėlių armijos, veikusios po II pasaulinio karo) kalnuose įkastus „Tigrus“. Greičiausiai, tai gražios legendos, tačiau nė viena legenda neatsiranda iš niekur.
Vakarų Ukraina tai maždaug trečdalis iš daugiau nei 40 milijonų gyventojų turinčios šalies.
Taigi, kas gi ta Ukraina. Pirmiausia, tai ji nėra Rusija. Cituoju Vikipediją.
XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Voluinės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o prieš pat Liublino uniją 1569 m. prie Lenkijos prijungta ir likusi Ukraina, atplėšus ją nuo Lietuvos. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia.
Religiniai nesutarimai XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnyckis. Sukilimai baigėsi kairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamą Perejeslavlio sutartį. Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Kijevas, Podolė ir Voluinė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.
Čia stabtelim – Lvovas ir yra Galicijos centras. Miestas, kaip ir pats kraštas, šimtmečius buvo ne Rusijos, bet Austro – Vengrijos imperijos dalis. Mentalitetas kitas.
Skiriasi net kazokų mentalitetas. Jei Dono kazokai šimtmečius buvo ištikimi caro pagalbininkai ir atrama, tai Sečės valstybei tarnaudavo tik tada, kai patys to norėjo.
Tačiau tarp istorinių datų pasimeta vienas svarbus ir mažai analizuojamas faktas. Be Ukrainos nėra ir Rusijos imperijos, tokios, kokia mes ją suvokiame. Tai ne tik milžiniška šalis, maisto ir naudingų iškasenų aruodas. Užtenka pažiūrėti į žemėlapį – nekontroliuodama šios teritorijos Maskva netenka prieigos ir prie „slaviškų“ Europos valstybių.
Strateginiai praradimai milžiniški. Kalbas apie demokratinį tautų pasirinkimą čia praleiskime. Realiai Rusija be šios teritorijos lieka nustumta Azijos link, kur išskleisti sparnų nepavyks, ir tą suprato jau carai.
Lūžis įvyko 1917 m., po revoliucijos, kai prasidėjo pilietinis karas. Čia kovojo iš Zarasų kilęs geriausias baltųjų vadas Piotras Vrangelis, iki paskutinio gynęs Krymą, banditas ir anarchistas Nestoras Machno, Semionas Petliūra, mėginęs sukurti nacionalinę valstybę, vokiečiai, austrai, lenkai, rumunai.
Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui 1917 m. spalio 17 d. Kijeve sukurta Centrinė Taryba. 1917 m. birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos. 1917 m. liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-Ukrainos karo (1918–1919) rytinė Galicija ir Voluinė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai.
Tačiau tašką padėjo Juzefas Pilsudskis per Varšuvos stebuklą. Gaila, taškas buvo trumpas.
1920 m. rugpjūčio 13 – rugpjūčio 15 d. lenkai sutriuškino į Europą besiveržiančias bolševikų ordas, kurioms vadovavo Michailas Tuchačevskis. Lenkams pavyko iššifruoti Raudonosios armijos naudojamus kodus ir jie išdaužė bolševikų kariuomenę, kuri planavo apsupti Varšuvą.
Puolantieji prarado 25 tūkst. karių, 65 tūkst. buvo paimti į nelaisvę, dar apie 30 tūkst. karių pasitraukė per sieną. Taikos sutartimi šalis suskaldyta į Rytų, kuri priklausė Sovietų Sąjungai ir lenkų valdomą Vakarų, kuri 1921–1939 m. buvo valdoma Lenkijos. Į Vakarų Ukrainą patenka dabartinės Voluinės, Ivano Frankivsko, Lvovo, Rivnės, Ternopilio sritys[1] (t. y., rytų Galicija ir Voluinė), kartais teritorija dar praplečiama įtraukiant istorinę Užkarpatę, Bukoviną, Podolę. Svarbiausi miestai – Lvovas, Ivano Frankivskas, Ternopilis, Luckas, Černivciai, Užhorodas, Rivnė.
Čia prasidėjo ukrainiečių, kaip tautos, tragedija. 1932–1933 m. per Stalino suorganizuotą badmetį (Holodomorą) mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“, į šalį keliami rusai.
Vakarų Ukrainoje su Lietuvos pagalba kūrės į pasipriešinimo organizacijos – mes turėjom tą patį priešą – lenkus.
1939 m. sovietai iš Lenkijos atplėšė ir Vakarų Ukrainą. Čia atėjo ta pati teroro banga, kaip ir pas mus.
Per II pasaulinį karą susikūrė UPA, kuri, sovietams įsiveržus į šalies teritoriją, Vakarų Ukrainoje pradėjo plačią pasipriešinimo kampaniją. Iš pradžių vyko atviri mūšiai, vėliau partizanai kovojo miškuose. Surengti keli reidai į Rytų Ukrainą, Kijevo link, tačiau ta dalis jau buvo pernelyg rusifikuota.
Realiai pasipriešinimas baigėsi kaip ir pas mus – 1953-1954 m., kai buvo suimtas paskutinis UPA vadas Vasilis Kukas. Nors kalbama, kad dar 1952 m. kurjeriai, naudodamiesi lenkų okupacijos metais sukurtomis ryšio linijomis, sugebėdavo iš Vakarų per kelias šalis pasiekti Ukrainą. Paskutiniai UPA kovotojai organizuotai prasiveržė į Vokietiją 1949 m. Kovose žuvo iki 400 tūkst. ukrainiečių.
Tačiau antirusiškos nuotaikos pakankamai stiprios. 2014 m. būtent čia buvo suformuoti pagrindiniai savanorių daliniai, kurie kovėsi su Donecko ir Luhansko separatistai. Tikėtina, kad ir dabar pasipriešinimo branduolys bus čia. V. Putinai mėginti užimti šiuos kraštus ir neįsivelti į ilgą partizaninį karą, kurį tyliai remtų Vakarai, sekinantį jį patį, gali būti sudėtinga.
Šimtų ir tūkstančių piliečių, grįžtančių cinkuotuose karstuose, bijo ir pats diktatorius. Ukrainiečiai tai ne sirai ar irakiečiai, o artima valstybė, kurioje kas antras rusas per dešimtmečius vykusią okupaciją turi giminių ir artimų draugų. Remdamasis vien kovingais čečėnais šio karo nelaimėsi.
Iš kitos, pusės, žvelgiant atgal, paprastai Maskvos tikslas ne užimti visą šalį, o ją suskaldyti, sukurti atskirus ir galingus konflikto židinius, kuriuos galima nuolat kurstyti siekiant savo tikslų. Pavyzdžiu, niekas kariaujančios šalies nepriims į NATO, nes Ukrainos stojimas į šią organizaciją reikštų jos praradimą imperijai. Taip jau buvo Gruzijoje ir toje pačioje Ukrainoje 2014 m.
