Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad nežinia kur besiritančio politinio fono stebėjimas jau kurį laiką tapo ne tik pagyvenusių žmonių pramogas atstojančiu užsiėmimu, bet ir pradėjo dominti gerokai jaunesnius mūsų šalies gyventojus. Mano paskaitas lanko 19 – 25 metų amžiaus jaunuoliai. Girdžiu, ką jie kalba pertraukų metu, o kai kurie užduoda nuraminimo prašantį klausimą – ką jūs manote, dėstytojau? Išties gyvename labai įdomiu laikotarpiu, galbūt net vertame romano… Vis labiau gilinantis į globaliuosius mūsų dienų konfliktus net pradeda įsiskaudėti galvą.
Vasario 21 dieną nutikę vėlyvi įvykiai mane privertė pasidomėti apie tai, kaip jie yra nušviečiami socialinėse medijose. Iki paryčių žiūrėjau tiesiogines Vakarų pasaulio transliacijas, o taip pat ir transliacijas iš Ukrainos, Rusijos ir net naujųjų pseudovalstybių. Visos transliacijos buvo lengvai pasiekiamos Youtube portale.
Naršant internete aptikau ir į taktą kartu su Kremliaus propaganda katučių plojančius visuomenės nuomonės formuotojų (influencerių) kanalus. Kadangi gana neblogai moku rusų kalbą, mane privertė gerokai pasigilinti į klykiančių balsų turinį. Tikrai stulbina drąsus ir įžūlus propagandistų tonas, legalizuojantis melą ir išplaunantis tiesą iš rusakalbės aplinkos.
Aš net pamaniau, kad jei praleistume kelias savaites šios propagandos draugijoje, tikėtina, kad patys patikėtume visam pasauliui gero siekiančiomis, Putino organizuojamomis viešomis akcijomis. Maža to, tikriausiai paplotume jam per petį ir tartume – varyk taip ir toliau, drauge Vladimirai!
Bet ar tikrai norime kartu su draugu Vladimiru linguoti į taktą grojant jo užsakytai užstalės propagandinei melodijai ir pasitikti sovietmečio nostalgijos neslepiančių, jo pakalikų atgabentą šviesaus rytojaus saulę? Juk jau turėjome komunistinę saulę savo padangėje ir ne taip lengvai jos atsikratėme.
Jei kas nors postringaujate apie tai, kad mūsuose socialinė medija yra prifarširuota vakarietiškos propagandos, tai jūs tikrai klystate. Jūs arba nepatyrėte tikros propagandos, arba jau užmiršote sovietmečio retoriką. Vakarietiškos diplomatijos tonas net sunkiausiu metu kažkiek išlaiko pagarbą, suvaldo emocijas ir ne taip greitai sproginėja lyg išsiveržęs vulkanas.
Ar tikrai yra įmanomas dialogas su tuo, kuris net nenori jo pradėti; kuris tik siekia pokalbio metu pažeminti kitą. Jei Putino paklaustume, apie ką buvo dialogo metu užduotas nors vienas klausimas, vargu, ar jis jį iš vis pakartotų. Tiksliau tariant, ar tikrai norėtų jį pakartoti tokį patį, visiškai neperfrazuotą ir autentišką…
Priminsiu, kad dialogas prasideda tik tada, kai suvokiame klausimą ir siekiame pateikti atsakymą. Putino atsakymai – tai jo vidinį balsą patvirtinantis, jo paties režisuojamas Rusijos federacijos ministrų šou, tai į tą patį ritmą agresyviai dainos žodžius išklykiantis Žirinovskis, tai iš paskos eisenoje besivelkantis basakojis Lukašenka.
Putino paradas – tai visų jo pakalikų vieši plojimai, padedantys maskuoti vulgarią ir besaikiu valdžios troškimu pasidabinusią to paties karaliaus Putino paranojišką povyzą…. Visi jie ploja ne tik stovint pseudonugalėtojų tribūnose, bet ir garsų triukšmą skleidžia atitinkamo dažnio ritmu. Būtent taip yra maskuojamas faktas, kad parado eisenoje pats karalius išdidžiai žingsniuoja nuogas!
Propagandos metodų tikrai derėtų pasimokyti iš Rusijos, kuri vis dar mums seka pasakas apie šviesų rytojų ir naujųjų pseudo-valstybių ką tik iškovotą laisvės saulę. Įdomu, o ar tikrai bus smagu gyventi Ukrainos rytose šviečiant tai Rusijos padovanotai saulei.
Naujųjų valstybių TV kanaluose spinduliuojamas ne tik pyktis, bet ir necenzūriškai niekinamas dabartinis Ukrainos prezidentas, atvirai tyčiojamasi iš NATO, o Europos sąjunga akcentuojama kaip visiškas negalės įsikūnijimas, kone sukaustytas ištisus dešimtmečius progresuojančio paralyžiaus.
Patyčių retorikos buvo nepagailėta ir Baltijos valstybėms. Drėbta su kaupu taip, kad net galima užspringti. Propagandos ruporai skelbia, neva trys seserys nuo atgautos nepriklausomybės laikų nesusitvarko vidaus politikoje ir nesusivokia, kas jos yra iš tikro ir kiek jos yra priklausomos nuo kitų šalių malonės. Vakarų pasaulio pasienyje, t. y. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, klesti mafijos ir korupcijos pagrindu sukurtos gaujos.
Stipriai kenčia žmonės nuo vietinių teroristų, panašiai taip, kaip ir iki šiol kentėjo naujose pseudovalstybėse gyvenanti ir jau labai daug laiko nepriklausomybės siekusi liaudis. Tariamą Baltijos šalių betvarkę, lyg globalią gėdą, maskuoja Europos sąjunga, o kontrolę (vos ne kaip Afganistane) yra įvedusi JAV. Naujųjų valstybių TV transliacijose savimi pasitikintys pašnekovai reiškia užuojautą vakariečių uzurpuotoms Baltijos šalims. Reziumė: tokiu būdu ataidinti užuojautos retorika mane nuveda link Didžiojo išvaduotojų tautos naratyvo kritikos, link maskuojamo imperialistinio patoso.
Propagandistai Užuojautą sieja su tuo, kad Rusija turėtų prisiimti ir toliau Dievo skirtą misiją – būti išganytojais, prisidengti mesijo kauke ir įtvirtinti taiką bei tiesą pasaulyje. Galiausiai, Didžioji ir taikos siekianti valstybė Rusija, kuri tyko mūsų pašonėje lyg nedresuotas laukinis žvėris, taip pat visiems nori priminti Antrąjį pasaulinį karą. Štai Maskvos humanitarinio universiteto profesorius savo pasisakymu tiesioginės transliacijos metu konstatuoja, kad Rusijai vienai teko nepakeliama našta – Europą vaduoti iš nacių priespaudos. Prie šios išvadavimo akcijos tik kosmetiškai buvo prisidėjusi baltarankė ir susitepti garbę bijanti JAV.
Ar jūs taip pat pastebite tą patį niekingą naratyvą, kuris ataidi iš brutalaus sovietmečio? Iš tos primestos santvarkos, kuri mus visus niekino ir žemino, kankino mylėjusius savo Tėvynę ir trėmė ištisas mūsų intelektualų šeimas į Sibiro sanatorijas? Už ką turime gerbti Sovietų Sąjungą? Už ką pagarbiai kalbėti su Putinu? Ačiū, bet nėra už ką!
Deja, Europa vis dar savo viešose medijose išlaiko pagarbiai atsargią retoriką ir tikisi produktyvaus diplomatinio dialogo... Galbūt diplomatinė kalba ir gali viską pradėti iš naujo, tačiau anksčiau išgyventa, sovietinės santvarkos sukelta, žmonių trauminė patirtis nėra užmiršta nei Baltijos šalyse, nei Ukrainoje, nei Sakartvele, nei kitose šalyse... Juolab, ji taip pat nėra užmiršta ir Lukašenkos išprievartautoje Baltarusijoje.
Aš taip pat tikiu, kad savo žaizdas ir randus vis dar regi ta pati Rusijoje gyvenanti rusų tauta, kurios likimas yra tragiškas, kurios narai savo namų tamsiausiose kambarėliuose yra įrengę mini-altorius ir šalia šventųjų ikonų tikriausiai glaudžia Aleksejaus Navalno atvaizdą.
Pripažįstu, kad „ПРОПАГАНДА“ Rusijos ir jos sėbrų medijų kanaluose yra konstruojama labai drąsiai ir besąlygiškai, neapeinant savojo taikinio. Bet kokia kaina bandoma įteisinti Rusijos sprendimus! Juk mums tikrai yra girdėta ir pažįstama ši niūniuojama lopšinė prieš miegą, jau anksčiau trukusi pusę amžiaus.
Iki išnaktų propagandos kanalai „Риссия“ ir „ORT“ klykia iš džiaugsmo, Ukrainos prezidentą vadina niekšu, banditu ir teroristu. JAV įžūliai kaltinama neva ji yra primetanti savo valią ir galią visoms buvusioms Sovietų Sąjungos valstybėms, kurių niekada nebuvo ir kurioms pasisekė įsisteigti žlugus Sovietų Sąjungai. JAV valia primetama Sakartvelui, Moldovai, Rumunijai ir Baltijos šalims. Visa tai labai, labai neskanu ir neramu man, laisvos šalies gyventojui, orientuotam į vakarietiškas Europos Sąjungos vertybes. Man užgniaužiamas kvapas, nes Europos Sąjungą ir NATO traktuoju kaip pačius geriausius nutikimus, kurie mus užklupo pabudus iš ilgametės komunistinės komos.
Nesąžiningai istoriją performuojanti Putino propaganda net aukštyn kojomis apverčia visą Jungtinių Tautų posėdį. Besaikiai kaltinimai mus visus verčia vis labiau ir labiau palaikyti Ukrainą, drąsiai kritikuoti išvaduotojų tautos naratyvą ir gailėti paprastų rusų. Būtent jiems tenka gyventi tokiame niekingame informacinių atakų kare, kur karaliaus nuogumą visi turi maskuoti neegzistuojančiais, bet auksu ir brangakmeniais padabintais rūbais.
Vietoj pabaigos. Vasario 22 dienos vakaras. Ilgai žiūriu skirtingų TV kanalų tiesiogines transliacijas, kurios pasiekiamos Youtube platformoje. Šis mano užsiėmimas tęsiasi iki paryčių. Atidus žiūrėjimas persirita į vasario 23 dieną. Тikrai nenuobodu! Žiūriu BBC, CNN, FOX News, Дождь, Настоящее Время, ОРТ, Jungtinių tautų posėdžio įrašus ir paties Rusijos diktatoriaus Putino valandos trukmės kreipimąsi per „Россия“ televizijos kanalą. Galiausiai mane apima keistas klausimas – nejaugi Putinas atsidarė savo sukauptų istorinių rūbų spintą ir pasidabino kostiumu, kuris yra padengtas kreivais veidrodžių atspindžiais? Šis Rūbas skleidžia seną, „gerą“ CCCCCCР priplėkusį nostalgijos kvapą (aš jau net neatmenu kiek ten turėtų būti C raidžių....).
Vėlų vakarą Valode išdidžiai ir raiškiai perskaitė viešąjį savosios knygos „Mein Kaimpf“ pirmąjį skyrių, o aš tiesiog apstulbau. Negalėjau patikėti. Vis svarsčiau, gal jis tik ruošiasi rengti savąjį opusą, o čia tik pirminis nevykęs bandymas ar tiesiog ne vietoje pasakytas anekdotas.
Pirmasis Valodės skyrus yra pavadintas „Как Россия создала Украину“. Norisi net surikti: argi tau nė trupučio nėra gėda? Kodėl tiek daug meluoji, Владимирушка? Ir kaip jūs, drauge Vladimirai, tokį sklandų tekstą parašėte ir net nemirkčiodamas deklamavote Kremliaus scenoje, tarytum dalyvautumėte rašinių arba raiškiojo skaitymo konkurse?
